Įdomu

10 dalykų, kurių nežinojote apie savo šunį

Šie gauruoti gyvūnėliai nesiliauja stebinti, kaskart suteikdami naujų atradimų net mums, regis, juos puikiai pažįstantiems šeimininkams. Šį kartą jus nustebins mokslininkų įžvalgos, kurios tik dar kartą patvirtins gerai žinomą tiesą, kad šunys savo išmanumu nenusileidžia vaikams.

1. Atskiria saviškius iš nuotraukų

Prisipažinsiu – galiu išvardinti vos keletą šunų veislių. Tikriausiai esu tokia nevienintelė – veislių yra apie keturis šimtus, o norint jas visas pažinti prireiktų nemažai laiko šių gyvūnų enciklopedijai išstudijuoti. Jei žmogui, nesidominčiam šunimis, sunku įvardyti jų veisles, kyla klausimas, ar patys šunys nesusipainioja išvydę vienas kitą? Ypač kai susiduria lyg iš skirtingų planetų kilę šunys, pavyzdžiui, čihuahua ir dogas. Žinoma, kvapas išduoda saviškį, net jei kitas ir neatrodo iš tos pačios genties. Tačiau ar jie atskirtų, kuris gyvūnas yra savas, o kuris ne, vien iš nuotraukų? Tokį klausimą iškėlė mokslininkas Dominique’as Autieris-Derianas. Jis devyniems šunims rodė įvairių rūšių gyvūnų, įskaitant žmonių, atvaizdus bei skirtingų šunų veislių nuotraukas. Jos buvo rodomos dviejuose šalia pastatytuose televizoriuose, o juos stebintis šuo turėjo pasirinkti, prie kurio priartėti (ar prie šuns, ar prie kito gyvūno). Prieš eksperimentą šie gyvūnai buvo ištreniruoti gavę komandą prieiti prie televizoriaus ir uždėti ant jo leteną.

Kailėtieji tyrimo dalyviai rinkosi tą televizorių, kuris rodė saviškius, taip parodydami, kad moka atskirti savo giminę vien iš nuotraukų. Ir nesvarbu, kokios veislės šuo buvo rodomas, jie suprasdavo, kad mopsas ir vilkšunis yra tas pats.

2. Sugeba situaciją įvertinti žmogaus akimis

Kiek kartų jūsų šuo yra nugvelbęs skanėstą nuo stalo jums nebūnant kambaryje? Iki skausmo pažįstamas scenarijus, parodantis šių gyvūnėlių apsukrumą ir gebėjimą įvertinti situacijos palankumą. Regis, jie puikiai žino, kada geriausia nusižengti taisyklėms. Jei šalia nėra šeimininko, vadinasi, nebus ir bausmės. Be to, keturkojai sugeba įvertinti, kada juos geriau matome, net jei esame šalia ir nesitraukiame nuo gėrybėmis nukrauto stalo. Mokslininkė Juliane Kaminski, stebėdama šunų elgesį tamsoje ir šviesoje, pastebėjo, kad jie net keturis kartus dažniau nepaklusdavo šeimininko nurodymams ir nugvelbdavo maistą nuo stalo, jei kambaryje buvo tamsu. Vadinasi, jie suvokia, kad tamsoje matome blogiau nei šviesoje, todėl gali sau leisti nusižengti.

Tai, ką gyvūnų mėgėjai žino nuo seno, mokslas patvirtina tik dabar – šunys geba į situaciją pažvelgti ir žmogaus akimis! Įdomu, kad žmonės tamsoje (ar užsidėję tamsius akinius) taip pat linkę dažniau sukčiauti. Regis, taisyklė „nepagautas – ne vagis“ galioja ir žmonėms, ir jų augintiniams.

 3. Pastebi neteisybę

Vaikai, gavę skirtingo dydžio saldainius, iš karto pastebi neteisybę: „Aš irgi noriu tokio, kokį gavo jis!“ – sudrėkusiomis akimis rėktų mažylis. Lygybė juk turi būti! Pasirodo, į tokį nesąžiningumą jautriai reaguoja ir gyvūnai. Štai šimpanzės protestuoja ir piktai pliaukšteli tyrėjui per ranką, jei už tą pačią atliktą užduotį kolegė gauna geresnį apdovanojimą nei ji, pavyzdžiui, vynuogę vietoj morkos. Šunys elgiasi panašiai, nors ir nėra tokie išrankūs apdovanojimo kokybei.

Friederike Range šalia pasodino šunų poras. Abiejų augintinių šeimininkai vienu metu davė komandą ištiesti letenėlę ir pasisveikinti. Deja, tik vienas keturkojis už paklusnumą buvo apdovanotas skaniu dešros gabalėliu. Kaip ir tikėtasi, skanėsto negavęs šuo atsisakė vykdyti kitas komandas. Laimei, šie gyvūnai nėra tokie pavydūs kaip žmonės, kurie linkę išanalizuoti net smulkiausius neatitikimus tarp savęs ir aplinkinių. Šunims nerūpėjo, kad šalia sėdintis kolega gavo riebų dešros gabalą, kai jis gavo tik sudžiūvusį duonos gabalėlį – keturkojis buvo toks pat patenkintas kaip ir kitas šuo, kuris už tą patį darbą gavo geresnį apdovanojimą. Regis, šunys yra jautrūs neteisybei, tačiau nelabai kreipia dėmesį į lygybę.

4. Jiems svarbus akių kontaktas

Kai kurie žmonės su savo šunimis elgiasi tarsi su vaikais. Ir tai nestebina. Nes, kaip rodo Jozsefo Topalo eksperimentas, šie gyvūnėliai daugeliu aspektų panašūs į šešių mėnesių–dvejų metų mažylius, pavyzdžiui, bendravimu kūno kalba.

Tiriamiems keturkojams buvo rodomi skirtingi filmukai. Viename įraše žmogus, žiūrėdamas tiesiai žiūrovui į akis, pasisveikindavo: „Labas, šunie!“ Tuomet nusisukdavo ir žengdavo link vieno iš identiškų plastikinių indelių. Kitame įraše asmuo pasisveikindavo, tačiau nepalaikė akių kontakto su jį stebinčiais šunimis. Kol gauruotieji tyrimo dalyviai žiūrėjo įrašus, mokslininkai specialiu prietaisu fiksavo jų akių judesius. Kaip parodė rezultatai, gyvūnėliai daug dažniau sekdavo asmenį, jei prieš tai jis išreiškė norą su jais bendrauti, t. y. palaikė akių kontaktą.

Taigi šunys, kaip ir vaikai, vertindami žmogaus ketinimus, atsižvelgia į kūno kalbą. Turėkite tai omenyje, kai norėsite paauklėti ar kažką svarbaus parodyti savo augintiniui. Tačiau norėdami, kad šuo nekaulytų maisto nuo stalo, geriau nežiūrėkite jam į akis. Tyrimai rodo, kad jis daug dažniau prašinėja iš asmens, kuris jį stebi. Juk jei žiūri, vadinasi, gali ir pavykti!

 5. Mėgsta klasikinę muziką

Vaizdo įrašų portale „Youtube“ gausu filmukų, kuriuose įamžinta šunų aistra muzikai. Kai kurie keturkojai patys „groja“ pianinu, kiti akomponuoja graudžiu kaukimu. Panašu, kad kai kurie jų yra užkietėję melomanai. Ir vis dėlto visi šunys daugiau ar mažiau jautrūs muzikai. Kaip rodo Deborah’os Wells tyrimas, įvairaus stiliaus muzika skirtingai veikia mūsų augintinius.

Mokslininkai stebėjo šunis, kai fone grojo populiariosios, sunkiojo roko arba klasikinės muzikos kūriniai, taip pat šnekant žmonėms ar tiesiog būnant tyloje. Augintiniai nerodė jokio išskirtinio elgesio, kai fone skambėjo žmonių balsai ar populiariosios dainos. Tačiau kai aplinką užliedavo agresyvios metalo muzikos natos, šunys tapdavo nerimastingi ir dažniau lodavo. Klasikinė muzika, atvirkščiai, turėjo raminamąjį poveikį – keturkojai mažiau lojo, atrodė ramūs bei dažniau priguldavo. Taigi norėdami, kad šuo atsipalaiduotų ir nekankintų kaimynų erzinančiu lojimu, užleiskite klasiką.

 6. Jaučia empatiją

„Kai liūdžiu, šuo nesitraukia nuo manęs. Jis glaustosi, laižo ranką ir visur sekioja iš paskos“, – su tokiu teiginiu sutiktų kone kiekvienas šeimininkas. Mes įsitikinę, kad gyvūnai supranta mūsų jausmus ir, kai reikia, puola guosti kartais net greičiau už artimuosius. Paklausti, ar jūsų šuo jaučia empatiją, t. y. moka įsijausti į aplinkinių jausmus, tikriausiai nedvejodami atsakytumėte „taip“. Tačiau mokslininkai nėra tokie užtikrinti. Kai kurių skeptikų teigimu, šunys prieina prie liūdinčio šeimininko tik iš smalsumo, kurį klaidingai laikome rūpestingumu. Kai kurie teigia, kad keturkojai neturi empatijos – jie tiesiog užsikrečia emocijomis nesuprasdami, ką kitas išgyvena. Todėl, jausdami stresą ar tvyrančią įtampą, jie puola prie šeimininko norėdami paguosti ne jį, o nusiraminti patys. Kuri pusė teisi?

Mokslininkė Deborah Custance nusprendė užbaigti šį ginčą. Savo eksperimente ji panaudojo šiek tiek pakeistą metodiką, kuria matuojama vaikų empatija. Mokslininkė nufilmavo šunų šeimininkus, besikalbančius su nepažįstamu asmeniu. Jie turėjo kalbėtis ramiu balsu, šnekėti neįprastai trūkčiojančia tonacija arba apsimesti, kad verkia. Tyrėja kėlė hipotezę, kad jei šunys nejaustų empatijos, jie pirmiausia bėgtų nusiraminti pas šeimininką ir taip patvirtintų skeptikų nuomonę apie užsikrėtimą emocijomis. Tačiau jei šuo suprastų, ką kitas jaučia, jis bėgtų paguosti ne tik verkiančio šeimininko, bet ir nepažįstamojo. Laimei, būtent taip ir nutiko – šunys bėgo glaustytis ne vien prie verkiančio globėjo, bet ir prie liūdinčio nepažįstamo žmogaus.

7. Uodega išduoda emocijas

Kad uodegą vizginantis šuo yra nusiteikęs draugiškai, žino kiekvienas. Deja, dažnai tai tėra viena iš daugelio reikšmių, kurią esame iššifravę. Tačiau šuns uodega gali išreikšti labai skirtingas emocijas. Tiesiog reikia atkreipti dėmesį į uodegos padėtį ir jos vizginimo ypatumus. Uodega –panašiai kaip žmonių veido išraiškos – pasako apie vyraujančius jausmus. Mes šypsomės, šunys vizgina uodegą.

Šunys yra jautrūs judesiui, todėl uodegos vizginimas yra viena svarbesnių tarpusavio bendravimo priemonių. Tai vienas dalykų, kurį kitas šuo pastebi pirmiausia. Evoliucija tuo pasirūpino dar labiau išryškindama ir papuošdama uodegas juodais galiukais ar plaukų kuokštais, kad prašalaitis neabejotinai pamatytų, ką kitas nori jam pranešti. Pasak šunų psichologo Stanley Coreno, pagal iškeltos uodegos aukštį galima suprasti, ką gyvūnas jaučia. Tai tarsi jų emocijų matuoklis. Vidurinė padėtis rodo, kad šuo yra atsipalaidavęs. Jei uodega pakreipta horizontaliai, gyvūnas yra dėmesingas. Uodegai kylant į viršų pranešama, kad jis nusiteikęs agresyviai. Vertikali uodegos padėtis išreiškia, kad gyvūnas čia jaučiasi esąs vadas arba net perspėja: „Nesiartink, nes pulsiu.“ Nuleista uodega rodo, kad šuo yra nuolankus, blogai jaučiasi ar nerimauja. Pabrukta ir pilvą liečianti uodega yra baimės signalas, tarsi bylojantis: „Nelieskite manęs.“

Žmonių kalbai būdingi skirtingi dialektai, o šunų veislės išsiskiria skirtingais uodegos vizginimo ypatumais. Todėl vertinant savo šuns kūno kalbą, svarbu atsižvelgti, kokioje padėtyje jis įprastai laiko uodegą.

Uodegos judesiai taip pat suteikia naudingos informacijos. Pavyzdžiui, vizginimo greitis rodo susijaudinimo lygį, o uodegos mostelėjimo plotis atskleidžia, ar šuo yra nusiteikęs teigiamai, ar neigiamai: neintensyvus siauras mostas paprastai matomas šuniui sveikinantis; platus mostas rodo, kad šuo nusiteikęs draugiškai ar yra pamalonintas; maži greiti vibruojantys uodegos judesiai išduoda, kad gyvūnas yra pasiruošęs kažką daryti – bėgti ar kautis. Jei vizginama uodega yra iškelta į viršų, greičiausiai šuo yra nusiteikęs agresyviai. O Giorgio Vallortigara nustatė, kad pozityviai nusiteikę šunys uodegas daugiau vizgina dešinėje kūno pusėje, jei negatyviai – kairėje (žiūrint iš užnugario).

8. Jeigu tektų rinktis, rinktųsi jus

Įvairios istorijos apie šunis, sukorusius tūkstančius kilometrų, kad surastų dingusį šeimininką, neleidžia abejoti jų ištikimybe ir prieraišumu. O ar jie tokie pat ištikimi kitiems keturkojams? Jeigu tektų rinktis tarp šuns, su kuriuo gyveno visą gyvenimą, ir juos prižiūrinčio asmens, kurį pasirinktų? Panašų klausimą iškėlė Michaelas Hennesey su kolegomis. Tyrimui jie pasirinko aštuonis 7–9 metų amžiaus šunis, visą gyvenimą praleidusius veislyne su vienu iš savo brolių ar seserų. Šunys turėjo tik vieną prižiūrėtoją ir daugiausia laiko leisdavo kito šuns draugijoje. Norėdami pasižiūrėti, kiek šunys prisirišę vienas prie kito, mokslininkai trumpam juos išskyrė ir stebėjo, kaip jie reaguoja likę vieni. Savo gyvenamojoje vietoje likęs šuo nerodė jokių streso ir nerimo ženklų. Tačiau situacija pasikeitė, kai gyvūnai buvo perkelti į jiems nežinomą aplinką. Jie buvo nerimastingi ir vieni, ir būdami kartu, o jų streso hormono kortizolio lygis išaugo net 50 procentų. Mokslininkus nustebino, kad šunys tarpusavyje mažai bendravo, vienas kito neguodė ir neatrodė, kad jie saugiai jaustųsi kartu. Tačiau kai su jais buvo prižiūrėtojas, gyvūnai elgėsi taip, tarsi turėtų  artimesnį ryšį ne su šunimi, o su globėju – prie jo glaudėsi ir nuolat stengėsi palaikyti kontaktą. Tyrėjai priėjo prie išvados, kad toks šunų elgesys rodo didesnį prieraišumą prie šeimininko nei prie brolio ar sesers, nors su jais ir praleido visą gyvenimą.

9. Atskiria dosnius žmones nuo šykščių

Būdami su vaikais stengiamės elgtis nepriekaištingai, nes bijome, kad jie perims blogos elgsenos pavyzdį. Pasirodo, reikia būti atidesniems ir prie augintinių akių, nes, mokslininkų teigimu, jie stebėdami taip pat daro išvadas apie žmones.

Sarah Marshall-Pescini su kolegomis atliko įdomų eksperimentą su 84 šunimis. Kiekvienas jų su šeimininku būdavo atvestas į tuščią kambarį ir jį apuostęs atsisėsdavo šalia globėjo. Vėliau į kambarį įeidavo du žmonės su maisto dubenėliais, kuriuos šunys taip pat pauostydavo, kad įsitikintų jų gardžiu turiniu. Tuomet prie šių dubenėlius laikančių žmonių prieidavo kitas asmuo, kuris iš jų prašė maisto. Vienas aktorius griežtai atkirsdavo „ne“, kitas – dosniai dalydavosi maistu. Pasibaigus tokiam spektakliui šuniui buvo leidžiama laisvai vaikščioti po kambarį. Du trečdaliai keturkojų pirmiausia prieidavo prie dosnaus žmogaus, iš jo taip pat tikėdamiesi gauti skanėsto. Jiems užteko pamatyti aplinkinių elgesį, kad prieitų prie teisingos išvados: šis geraširdis, o kitas – ne. Taigi kitą kartą prie šuns akių dosniai dalydamiesi skanėstais pagalvokite, ar tikrai norite tapti jo nuolatinio kaulijimo auka.

10. Atsižvelgia į šeimininko skonį

„Norėčiau to paties, ką valgo mano draugas“, – neretai užsisakome patiekalą restorane, nužvelgę kito garuojančią lėkštę. Sunku patikėti, bet šunys, regis, valgantys viską, kas tik nukrinta nuo stalo, taip pat gali būti išrankūs! Ypač jei augintinis mato jus mėgaujantis vienu išskirtiniu patiekalu. Tuomet numestas dešros gabaliukas nebeatrodo toks skanus, jei jus laižotės pirštus nuo ką tik įveiktos anties kulšelės ar net nuo brokolio, kurio šiaip jokiais būdais neįsiūlytum.

S. Marshall-Pescini šuniukams padėjo dvi lėkštes: vienoje buvo mažas gabalėlis skanėsto, o kitoje net šeši. Leidus pasirinkti visi šunys neabejotinai ėjo prie dubens su dosnesne ėdalo porcija. Nepriekaištingas pasirinkimas. O ar kada patikėtumėte, kad jūsų alkanas augintinis gali pasielgti priešingai ir pasirinkti kuklų gabaliuką vietoj siūlomų šešių? Gali, jeigu pamatys, kaip mėgaujatės šiuo skanėstu. Būtent taip nutiko ir tiriamiesiems šunims. Išvydę, kad šeimininkai rinkosi konkretų maistą, jie taip pat jo užsigeidė ir pamynę savo godumą prieidavo prie lėkštės, kurioje gulėjo vienišas, tačiau šeimininko išgirtasis gabaliukas.

 

Jums gali būti įdomu

Komentuoti