Santykiai

Darni pora

darni_poraNors trečdalis santuokų baigiasi skyrybomis, daugeliui žmonių vis tiek patinka gyventi susituokus.

Veikiausiai pasirenkantys šeimyninį gyvenimą neklysta, nes jie, atrodo, yra laimingesni nei vienišiai. Gal bendro gyvenimo projektas būtų dar sėkmingesnis, jei įsimylėjėliai iš anksto žinotų, kurios poros šansai tapti laiminga šeima didesni, o kurios menkesni?

Pasiklydę statistikoje

Paprastai diskusijos apie santuokos galimybes prasideda prisiminus, kad dešimčiai Lietuvos moterų tenka devyni vyrai, o tiksliau – 8,9 vyro. Šiuos skaičius žino ne viena moteris ir ne vieną moterį jie gąsdina. Kartais mergina netgi patiki, kad nebesutiks savęs verto gyvenimo draugo ir, manydama, kad geriau bet koks vyras nei jokio, visiškai be reikalo skuba atiduoti ranką ir širdį pirmam paprašiusiam.

Ar iš tikro moterims tenka liūdėti dėl jaunikių trūkumo, o vyrai gali džiaugtis dideliu trokštančių įkurti šeimos židinį nuotakų pasirinkimu? Atsakymas į tokį klausimą – ir taip, ir ne.

Lietuvoje dažniausiai teka gana jaunos merginos. Statistiškai vidutinės nuotakos amžius yra 25 metai, o jaunikio 26 metai. Vyresnieji mano, jog šio amžiaus asmenims pažinčių, draugysčių ir siūlymų tekėti neturėtų trūkti. Merginos tai nuomonei dažnai nepritaria. Be kitų abejotinos vertės jaunikių, jos pastebi ir per dešimt tūkstančių laisvę praradusių vyrų ir prisimena, kad moterų pataisos įstaigose akivaizdžiai mažiau. Jos taip pat mano, kad 3–5 proc. vyrų gali labiau domėtis kitais vyrais negu moterimis. Ir pastebi, kad moterų, artimai bendrauti mieliau besirenkančių kitą moterį, tebus tik 1–1,5 proc.

Vidutinė statistinė mergina tikisi ištekėti už keleriais metais vyresnio, keliais ar keliolika centimetrų aukštesnio, panašaus išsilavinimo, dirbančio ir gerai uždirbančio vaikino. Iš vyro tikimasi ne tik aukštesnio intelekto, bet ir žymesnio materialinio indėlio aprūpinant šeimą. Todėl ji visų pirma pastebi, kad trūksta vaikinų miestuose, o kaime jų kone 11 tūkstančių daugiau nei merginų. Dar daugiau problemų ji mato lygindama vaikinų ir merginų išsilavinimą. Čia skirtumas nuolat didėja. Prieš dešimtį metų aukštesniųjų mokyklų moksleivių vaikinų ir merginų santykis buvo 100 :103 merginos, o šiandien – 100 : 178; universitetuose prieš dešimtmetį 100 studentų galėjo rinktis drauges iš 108 studenčių, o šiandien – jau iš 139.

Galgi be reikalo feministės skundžiasi vyrų valdžia. Ji, gal ir būdama vyrų rankose, pačiais vyrais nepasirūpino, o drauge ir išsilavinusioms, darbščioms merginoms sumažino galimybę rasti vertą gyvenimo draugą.

Panašūs ar skirtingi?

Aiškinantis vyro ir žmonos savybių dermę grumiasi dvi nuomonės. Yra manančių, kad į porą geriausiai tinka žmonės, kurie savo savybėmis papildo vienas kitą. Taigi valdingai žmonai reikėtų paklusnaus vyro. Nemažiau paplitęs ir požiūris, kad bendrą kalbą lengviau rasti su panašiais į save. Taigi linkusi vadovauti moteris turėtų tekėti už valdingo vyriškio.

Kadangi apie vyrus ir moteris sužinome vis daugiau, šiandien galime derinti abu požiūrius ir gana tiksliai pasakyti, kokiomis savybėmis sutuoktiniai geriau turėtų skirtis, o kokiomis – papildyti vienas kitą.

Amžius. XIX a. pagyvenęs vyras dažnai tuokėsi su jauna mergina, o vėliau vidutinio amžiaus našlė tekėdavo už jaunesnio vaikino. Nuo XX a. vidurio visose išsivysčiusiose šalyse daugelyje santuokų vyras 1–3 metais vyresnis už žmoną.

Šeiminė padėtis. Daugelis siekia susieti savo gyvenimą su tokios pat šeiminės padėties žmogumi. Išsiskyrusieji dažniau tuokiasi su išsiskyrusiosiomis. Kas antrame Lietuvoje spausdinamame vedybinių pažinčių skelbime našlės pabrėžia, jog nori tik našlio. Vokiečių psichologė Ingeborga Uhlamann rašo: jei santuoka vienam iš sutuoktinių yra antroji, o kitam pirmoji, skyrybų tikimybė didesnė.

Religija ir tautybė. Yra religinių bendruomenių draudžiančių savo nariams tuoktis su kito tikėjimo žmogumi. Net ir silpnai tikintys mieliau renkasi to pat ar artimo tikėjimo žmogų.

Lietuvoje kas aštuntą santuoką sudaro skirtingos tautybės žmonės, o tarp besiskiriančių šeimų kone kas penkta yra etniškai mišri šeima. Taigi akivaizdu, jog saugiau tuoktis su tautiečiu.

Politinės pažiūros. Vienodos pažiūros suartina žmones, tačiau sukūrus šeimą nėra itin svarbios. Palankiausias variantas: vyro politinės pažiūros yra tvirtos, o žmona atlaidžiai vertina ir jas, ir politikus.

Gyvenamoji vieta. JAV yra daug imigrantų, atvykusių iš viso pasaulio. Amerikietis lengvai keliasi iš vienos valstijos į kitą. Bet net 35 proc. santuokų, kaip rašo sociologas Leonard’as Barkowsky, įvyksta ten pat, kur gimė abu sutuoktiniai, t.y. abiejų jų gimimo vieta telpa į dešimties mylių skersmens apskritimą.

Finansai. Nepaisant feministinės agitacijos už visišką lyčių lygybę, dauguma moterų norėtų, jog vyras uždirbtų tiek, kad jos galėtų nesirūpinti šeimos išlaikymu. Atrodo, vyrams toks vaidmuo irgi patinka. Bet naujausio sociologinio tyrimo duomenimis, Lietuvoje tik 43 proc. vyrų uždirba daugiau nei jų žmonos.

Vaikai. Manoma, jog turintys vaikų yra labiau patenkinti savo santuoka nei jų neturintys. Tačiau tai patvirtinančių tyrimų nėra. Visgi poros, auginančios sūnus, skiriasi rečiau nei auginančios dukteris ar išvis neturinčios vaikų. Gyvenimas akivaizdžiai neteisingas – juk vaiko lytis nepriklauso nuo mūsų norų.

 Intelektas. Psichologas H. Eysenkas rašo, kad ištyrus vyro intelektą galima gana tiksliai nustatyti žmonos intelektą, nes protingas vyras paprastai veda protingą moterį, o tas, kurio intelekto koeficientas (IQ) vidutinis, renkasi vidutinio intelekto moterį.

Vargu ar Lietuvos abiturientės žino šiuos H. Eysenko tyrimus. Tačiau tik vienas procentas jų teigė, kad tekėtų už menkesnio išsilavinimo vaikino.

JAV psichologas Luisas Termanas, išsamiau tyręs sutuoktinių intelekto ir šeimos laimės ryšį, teigia, kad palankiausias variantas – artimi intelektai. Jei vyras žymiai protingesnis, žmona bus patenkinta santuoka, tačiau pats vyras – ne. Jei žmona protingesnė nei vyras, ji irgi bus nepatenkinta, o „kvailelis“ vyras to net nepastebės ir džiaugsis šeima.

Patrauklumas. Pažvelkime į dviejų psichologinių eksperimentų rezultatus. Vieno tyrimo dalyviai studentai turėjo įvertinti bendrakursių patrauklumą nuo 0 iki 5 balų. Vaikinai vertino merginas, o šios – vaikinus. Jie nežinojo, kas su kuo draugauja. Paaiškėjo, kad 85 proc. porų buvo įvertintos vienodai arba jų patrauklumas tesiskyrė 1 balu.

Antras eksperimentas buvo toks: tyrinėtojai sukarpė vestuvines nuotraukas ir siūlė nieko apie juos nežinantiems pašaliniams atskirai įvertinti jaunikio ir nuotakos grožį. Vertinimo balai sutapo devynis kartus iš dešimties.

Taigi pašaliniams stebėtojams dažnai atrodo, jog sutuoktiniai yra vienodai patrauklūs. Patys sutuoktiniai savo išvaizdą gali vertinti kitaip nei aplinkiniai. Geriausia, jei ir vyras ir žmona mano, jog sutiko už save gražesnį (-ę).

Seksualumas. Pasitenkinimas santuoka didesnis tų porų, kurių vyras mano, jog žmona temperamentingesnė nei jis. Dar geriau, jei jis įsitikinęs, kad žmona patiria ir didesnį malonumą. Žmona irgi turi tikėti, jog vyras dažniau nei ji nori artumo bei manyti, jog suteikia jam daugiau malonumo, nei gauna pati. Tokia altruistinė seksualinė iliuzija yra geriausias tvirtos santuokos pamatas.

Svarbiausioji šeimos laimės prielaida. Paminėti skirtumai ir sutapimai leidžia iš anksto numatyti santuokos sėkmę. Pasak psichologo Giunterio Nowako, būsimą šeimos laimę apskaičiuoti visiškai lengva. Jis rašo, kad daugiau nei trijų ketvirtadalių porų gyvenimas paklūsta paprastai taisyklei. Tereikia įsivaizduoti, kokiu balu įvertintume kiekvieno iš sutuoktinių tėvų šeimos gyvenimo laimę, šiuos balus sudėti ir padalyti iš dviejų. Tai ir bus naujos šeimos laimės ar nesutarimų prognozė.

Jeigu šio straipsnio skaitytojas nutars, kad jo ir jo draugės tėvų šeimoms neskirtinas aukštas įvertinimas, jis gali pasiguosti tuo, kad ketvirtadalis porų nepaklūsta jokiems apskaičiavimams.

 

Jums gali būti įdomu

Komentuoti