Napoleonas Bonapartas buvo vienas iškiliausių generolų ir lyderių Prancūzijos istorijoje. Nors buvo kilęs iš vargingos šeimos Korsikos saloje, bet sunkiai ir uoliai dirbdamas tapo Prancūzijos kariuomenės karininku, o vėliau ir Prancūzijos imperatoriumi bei Italijos karaliumi. Per savo gyvenimą, vadovaudamas kariuomenei, dalyvavo daugybėje mūšių Europoje ir Egipte. Ten pasiekė reikšmingų ir stulbinamų pergalių prieš daug galingesnius priešus.

Jonas Paulius II buvo popiežius, Katalikų bažnyčios vadovas, plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių ir ryškiausia asmenybe Bažnyčios istorijoje. Jonas Paulius II tapo ne tik jauniausiu popiežiumi istorijoje, bet ir buvo pirmasis Bažnyčios vadovas ne italas. Dirbdamas buvo ištikimas pasaulio taikai ir religiniam konservatyvumui. Dėl savo charizmatiškumo sugebėdavo suburti daugiatūkstantines žmonių minias ir įkvėpti žmones. Už atsidavimą ir tarnystę žmonėms jis paskelbtas šventuoju.

Stevenas Paulas Jobsas buvo garsus amerikiečių verslo magnatas ir išradėjas, geriausiai žinomas kaip vienas iš korporacijos „Apple“ įkūrėjų. Jis dar vadinamas revoliucionieriumi, nes įnešė didelių pokyčių asmeninių kompiuterių, animacinių filmų, muzikos bei skaitmeninės leidybos srityse. Jis tikėjo, kad aistra savo darbui atneša sėkmę, o kliūtys pirmiausia yra galimybė mokytis.

Visi šie žmonės panašūs tuo, kad mūsų atmintyje išlieka kaip išskirtiniai savo srities lyderiai, tačiau kiekvienas jų gerokai skiriasi asmeninėmis savybėmis. Pavyzdžiui, Napoleonas Bonapartas apibūdinamas kaip itin užsispyręs, reiklus, įžeidus garbėtroška, stokojęs džentelmeniškumo, nelinkęs rodyti jausmų ir vengdavęs atvirai bendrauti. Jonas Paulius II prisimenamas kaip giliai tikintis, be galo taikus, atsidavęs žmonėms, aukštos moralės ir inteligencijos, doras, diplomatiškas, paprastas bei nuoširdus, visada ištikimas Dievui ir savo įsitikinimams. Apie Steveną Paulą Jobsą atsiliepiama kaip apie atkaklų žmogų, siekusį savo tikslų, jautusį didelę aistrą bei energiją veiklai, iškalbingą ir gebėjusį įtikinti kitus, inovatyvaus mąstymo, neeilinio talento, kūrybingą, temperamentingą, kartais agresyvų (žodžiais) ir reiklų kitiems, bet visada troškusį pirmauti bei sukurti ką nors nauja. Nors šios asmenybės labai skyrėsi, daugybė žmonių juos laiko autoritetais ir stengiasi sekti jų pavyzdžiu, siekdami savo tikslų. Tad kokia jų lyderystės paslaptis?

Lyderystė be kaukių

Lyderystė domina žmones ne vieną amžių: koks vadas ar generolas yra tikras lyderis? Kaip lyderis veikia komandą, darbo procesą ir rezultatus? Vienos teorijos pabrėžia įgimtų savybių reikšmę (gerai, jei lyderis aukšto ūgio ir patrauklus), kitos labiau gilinasi į elgesį (geriau būti demokratiškam ar autokratiškam?), dar kitos teigia, kad svarbiausia yra situacija (įmonėje situacija kinta ar yra stabili?) ir pan. Kaip ir daugelyje kitų psichologijos sričių, rasti lengvus atsakymus į sunkius klausimus beveik neįmanoma. Lyderystė lyg chameleonas nuolat kinta ir sužiba vis naujais atspalviais, dažnai prisitaikydama prie visuomenės madų.

 

Taip XXI a. atsirado naujas požiūris į lyderystę – autentiška lyderystė. Autentiškumas yra vadovavimasis savo vertybėmis, suvokimu, o lyderis yra tas, kuris geba vesti kitą. Autentiškai vesti kitą reiškia remtis savo asmeninėmis vertybėmis, vidine branda ir tikruoju „aš“. Šios lyderystės krypties pradininku laikomas Harvardo profesorius Billas George’as, teigiantis, kad vadovautis reikia savu būdu, o ne kopijuoti kitus. Kitaip sakant, jei patys negalime sukurti originalaus, savito lyderystės stiliaus, paremto asmeninėmis vertybėmis, žinojimu, kas esame, bei nusistovėjusiais įsitikinimais, jokia kitų kopija nepadės užimti lyderio pozicijų nei organizacijoje, nei gyvenime.

Autentišką lyderystę reiktų suvokti kaip natūraliai rodomą pavyzdį kitiems. Tarkime, būdami nuoširdūs ir atsakingi, skleidžiame šias savybės ir savo organizacijoje. Nebijodami pasirodyti pažeidžiami ir pripažindami savo klaidas, mokome ne silpnumo, o pasitikėjimo savimi ir tvirtumo. Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip pasijustume, gebame išlaikyti savo poziciją. Pagarbiai ir lygiavertiškai bendraudami su kolegomis, dalydamiesi ir įtraukdami kitus, tarsi parodome, kokio bendravimo tikimės.

 

Pasak organizacinių pokyčių eksperto Allano Sloano, lyderystė praranda savo autentiškumą, kai prarandamas savitumas. Taip dažnai nutinka, kai pradedame konkuruoti, rodyti jėgą, varžytis dėl išlikimo, kai savo trūkumus priimame kaip kliūtis, o ne galimybes augti. Ypač tai pasireiškia, kai susitelkiame į griežtą kontrolę bei pastangas valdyti kitus, pasinaudojame manipuliacijomis, bauginimais, grasinimais ar rodome puikybę, aroganciją ir egoizmą.

 

Žinok, kas esi, ir tuo remkis

Gali būti įvairių sričių autentiškų lyderių. Tačiau, nesvarbu, kokios srities lyderiais esame ar ketiname tapti, pirmiausia reikia žinoti savo tikslą, suprasti, kas mūsų objektai, ir aiškiai matyti kitų žmonių vedimo kryptį. Tarkime, šalies lyderis (pavyzdžiui, prezidentas ar karalius) turi suprasti, kas yra tauta, kokie jos žmonės. Kariuomenės lyderis (pavyzdžiui, generolas) turi išmanyti karybos strategijas, jausti tautos saugumo poreikį ir vesti žmones į taikesnį rytojų. Dvasinis lyderis (pavyzdžiui, kunigas ar vienuolis) turi suprasti dvasinio gyvenimo prasmę. O verslo lyderis (pavyzdžiui, verslo magnatas) turi gebėti kuo objektyviau suvokti pinigų ir verslo srautus bei jų santykį ir pan.

 

Manantiesiems, kad autentiškais lyderiais gimstama, o ne tampama, profesorius B. George’as turi gerų naujienų. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra potencialus lyderis. Visi galime tapti savo srities autentiškais lyderiais, jei atsiskleisime kaip asmenybės, įsiklausysime į savo prigimtį ir mokėsime ja vadovautis, o ne elgsimės kaip marionetės.

 

Tiesiogiai apklausęs daugybę lyderių ir išklausęs begalę įrašų apie jų sėkmės istorijas, B. George’as pastebėjo, kad lyderiai turi skirtingų savybių, gebėjimų, įvairų mąstymo pobūdį ir pan. Paprasčiau kalbant, jis suprato, kad šiuos lyderius į sėkmę atvedė visai kas kita. O kas? Pasirodo, daug lėmė jų gyvenimo istorijos ir jų reakcija į jas. Patirtis bei išbandymai, savianalizė įvairiose situacijose, tikrosios prigimties suvokimas ir nuolatinės pastangos iš naujo atsakyti, kas ir koks aš esu. Tokia savianalizė duodavo rezultatų: geresnis bei visapusiškesnis savęs supratimas lemdavo vertybių išsigryninimą, aiškesnius tikslus ir motyvus, gebėjimą vadovautis jausmais, protu ir emocijomis, o to pasekmė – veiksmingesnė lyderystė. Paslaptis paprasta: svarbu žinoti, kas esi, ir tuo remtis.

 

Nors nepabrėžiama, kokios savybės yra svarbiausios autentiškam lyderiui, tačiau galima išskirti keletą jiems būdingų elgesio dėsningumų:

  • trokšta siekti sau svarbių tikslų, kurie paremti jų vertybėmis, morale bei etika;
  • ugdo savivoką ir mokosi gyventi šia akimirka;
  • geba palaikyti darnius, prasmingus ir ilgalaikius tarpusavio santykius su žmonėmis; santykiai partneriški, be arogancijos;
  • laikosi asmeninės disciplinos, tvarkos, žino savo tempą, yra stabilūs ir nepasiduoda impulsyvioms reakcijoms, įpročiams ar kasdieniam skubėjimui;
  • žino savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, sistemingai užsiima savianalize ir savęs pažinimu – skiria laiko asmeniniam augimui bei tobulėjimui;
  • augina savo sekėjus: kuria psichologiškai saugią aplinką. Lyderis skatina komandos narius augti, eksperimentuoti, atsiskleisti, drąsina mokytis iš klaidų, būti atvirus pokyčiams, dalijasi atsakomybe – laikinai vadovavimą gali perleisti tam tikroje srityje kompetentingesniam komandos nariui, o pats tuo metu tampa jos dalimi;
  • gali rūpintis savo įvaizdžiu dėl pagarbos sau ir kitiems, tačiau tai nėra esminė motyvacija siekti daugiau.

 

Nauda šalininkams

Lyderystės ekspertė dr. Alisa Miniotaitė atskleidė, kad autentiška lyderystė daro stiprų teigiamą poveikį šalininkų pasitikėjimui lyderiu, mažina atstumą tarp lyderio ir sekėjo, taip pat skatina aplinkinių saviaktualizaciją ir autentišką jų elgesį. Be to, apžvelgdama atliktus mokslinius tyrimus, ji pastebi, kad, organizacijoje vyraujant autentiškam lyderystės stiliui, pagerėja darbuotojų rezultatai ir jų pasitenkinimas darbu. Kiti tyrėjai taip pat patvirtina, kad autentiška lyderystė lemia darbuotojų lojalumą, produktyvų komandinį darbą.

 

Susiderindami išlošia visi

Gerai, jei vadovas yra sektinas lyderis ir jo asmeninės vertybės bei darbo principai dera su darbuotojų vertybėmis ir įsitikinimais. Tuomet jaučiamės atsidūrę ten, kur visada ir norėjome būti: lyg apsupti šeimos ar gerų draugų, kurie tave supranta, vertina, sudaro galimybes augti. Tai atitinka amerikiečių psichologo Abrahamo Maslow poreikių piramidę, pagal kurią save realizuojantis žmogus patenkina ne tik pagrindinius poreikius (susimokėti mokesčius, pavalgyti, apsirengti, gauti sveikatos apsaugą ir kt.), bet ir aukštesniuosius (jaustis saugiam ir mylimam, priklausyti kitiems, save pažinti bei atskleisti ir kt.). Esant tokiai situacijai organizacijoje išlošia visi: vadovas įprasmina save kaip autentišką lyderį, savo pavyzdžiu gebantį auginti savo sekėjus.

 

O ką daryti kitu atveju, kai darbuotojo asmeninės vertybės ir ideologija nedera su vadovo pozicija bei skelbiamomis vertybėmis? Arba jei vadovas jaučiasi nederantis prie organizacijos ir jos darbuotojų siekių? Žinoma, galima kurį laiką apsimetinėti, lipti per save, bandyti perimti kitų vertybes, bet tai tiesiausias kelias į netikrumą, savojo „aš“ praradimą ir psichologines bei fizines ligas. Galimas ir kraštutinis variantas: pasitraukti vadovui arba darbuotojui, bet iki tol, jei įmanoma, ir vadovas, ir darbuotojai turėtų ieškoti kūrybingo, autentiško kelio, kaip ne tik įgyvendinti organizacijos keliamus tikslus, bet ir vadovautis savo vertybėmis. Kita vertus, suvokus, kad tam tikroje organizacijoje vis dėlto nepavyksta pasiekti asmeninio ir organizacinio suderinamumo, kartais geriau pakeisti darbo vietą, nei prarasti save.

 

Būtina dirbti su savimi

Nepakanka prigimtinių dovanų – įgimtų lyderio savybių ar polinkio pirmauti, būtinas jų autentiškas pažadinimas bei išugdymas. Tai yra nuoseklus ir sistemingas darbas su savimi – atsakinga kelionė į save per įvairią patirtį ir jos įsisąmoninimą, paieškas, skaudulius ir atradimus. Jos metu verta savęs klausti: kokia mano misija, vertybės ir įsitikinimai? Koks darbas mane motyvuoja? Kas man svarbu ir vertinga? Kaip galiu ne tik dirbti, bet ir save realizuoti? Ar tai, ką darau, man atrodo prasminga, o gal tik mechaniškai dirbu tai, už ką man moka? Kokiais lyderiais aš žaviuosi ir noriu jais sekti? Kaip aš pats esu pasirengęs save atskleisti kaip lyderį? Šių atsakymų ieškojimas primena vikšro virtimą drugeliu: tenka pereiti daug stadijų, įveikti ne vieną krizę, kol atsiskleidžia tikrasis drugelio grožis – suvokiame save ir gebame kitus žmones vesti autentiškai.

Parašykite atsiliepimą