Įdomu

Nostalgija – liūdnas jausmas, darantis mus laimingus

Džonui iš tiesų nenusakomu žavesiu nušvito tos prabėgusios savaitės, jis pajuto skausmingą palaimą, kurią buvo bandęs perteikti eilėmis apie naktį aidintį šauksmą; kažką panašaus jausdavo vaikystėje, kai godžiai klausydavosi Šopeno ir norėdavo verkti.

Galsworthy „Forsaitų saga. Išnuomojama“

 

Visi esame save pagavę su atodūsiu prisimenančius ką nors gražaus iš praeities: „Kaip gera buvo tą vasarą pajūryje!“ Arba: „Kaip norėtųsi, kad mažutė dukrelė vėl saldžiai užmigtų mano glėbyje!“ Malonus, paširdžius kutenantis jausmas, kad buvo labai gera, kartais plyksteli, rodos, visai be priežasties. Šiltas praeities prisiminimas pakelia nuotaiką, grąžina į tuos laikus, kai jautėmės pakylėti. Tai nostalgija. Nostalgija tam, kas šiuo metu atrodo gražu, smagu, jautru, įdomu ir sunkiai pakartojama. Nors tuo metu, kai šie dalykai mums nutiko, greičiausiai taip nuostabiai neatrodė. Kaip teigia psichoanalitikas Manuelis Blanco, nostalgija dar gali būti vadinama atminties skausmu. Praeities įvykiai gali atrodyti kaip neužmirštami, nepakartojami ir vieninteliai.

Ryškiausiai prisimename jausmą, o ne įvykį

Ilgesingi jausmai dažniau apima vyresnius žmones, kurių dabartis apribota fizinio skausmo, negalios, mažėjančio artimų žmonių skaičiaus. Senatvėje žmonių gyvenimas dažnai gerokai skiriasi nuo to, ką patyrė jaunystėje. Sumažėja ryškių, stiprių teigiamų potyrių, apimančių ką nors patiriant pirmą kartą: įsimylėjus, pirmą kartą pasibučiavus, pirmą kartą išvykus į ilgesnę kelionę, savo vestuvių dieną, gimus vaikams ir t. t. Pirmieji įvykiai ir jų išgyvenimas mums palieka itin stiprų emocinį pėdsaką, todėl jaudina visą gyvenimą.

Psichiatro Alano Hirscho teigimu, nostalgija labiau susijusi ne su pačiais išgyventais įvykiais, bet su jausmais, kuriuos patyrėme per tuos įvykius. Mes jaučiame ilgesį ne konkretiems vaikystės nutikimams ar pačiai vaikystei, o tam jausmui (nerūpestingumo, neišpasakyto džiugesio, lengvumo, šviesumo), kurį dažnai išgyvename būdami vaikai. Pavyzdžiui, jei mokykloje jautėmės vertinami, pripažinti, turėjome daug puikių draugų, ją prisimename su nostalgija ir visai norėtume grįžti į tuos laikus. Bet jei mums nesisekė, patyrėme patyčių, kiekviena diena ten buvo kančia, mokymosi laikų net verčiami nenorėsime prisiminti.

Kvapas nukelia į praeitį

Kodėl staiga prisimename būtent tuos dalykus, o ne kitus? Ar jums yra buvę, kad praeinanti pro šalį moteris staiga primena pirmąją mokytoją? Arba malonus cinamono kvapas nukelia į rudens vakarą, kai mama pasiūlydavo savo kepto obuolių pyrago. Turbūt visi žinome jausmą, kai staigus kokio nors kvapo dvelksmas nejučia nukelia į tam tikrus praeities įvykius, sužadina giliai paslėptus prisiminimus. Visai nereikia, kad toji moteris būtų panaši į mokytoją, o pyragas būtų toks pat skanus kaip mamos. Užtenka kvapo. Kodėl kvapas turi didžiausią įtaką prisimenant? Mokslininkas Howardas Eichenbaumas aiškina, kad kvapas, keliaudamas nervais, sužadina smegenų sritis, atsakingas už mūsų prisiminimus. Patekęs į nosį, kvapas nervais keliauja į uoslės svogūnėlius, kuriuose jis pradedamas šifruoti. Uoslės svogūnėliai yra limbinės sistemos dalis, atsakinga už mūsų emocijas. O iš ten informacija nesunkiai patenka į smegenų dalį migdolą, kur kvapas susiejamas su emociškai jautriais prisiminimais. Ir štai, užuodę obuolių pyragą, mes jau vaikystės namuose gardžiuojamės mamos keptu skanėstu. Arba mokykloje iš suolo žvelgiame į mylimą mokytoją. Kvapo ryšys su smegenų migdolu yra vienas iš nostalgijos jausmo sužadintojų. Pasak neurologo dr. Ronaldo DeVere, emocinę atmintį mes įjungiame retokai. Žmonės stengiasi prisiminti susitelkdami į detales, bet ne į jausmus, todėl dažnai negalime prisiminti tam tikrų dalykų, kuriuos norėtume atgaivinti. Kvapas mus nuveda tiesiai ten, kur prisiminimai gyvena ir sąveikauja su emocijomis, todėl jis greičiausiai įžiebia nostalgijos kibirkštis.

Nostalgijos spąstai

Žodį „nostalgija“ XVII a. sugalvojo šveicarų gydytojas Johannesas Hoferis, norėdamas įvardyti jaunų kareivių, kovojančių toli nuo savo gimtųjų kraštų, namų ilgesį. Nostalgija tada laikyta liga, pasireiškiančia tokiais simptomais kaip verksmas be priežasties, širdies ritmo sutrikimas bei apetito praradimas. XX a. manyta, kad nostalgija yra psichinis sutrikimas, pasireiškiantis nemiga, nerimu ir depresinėmis nuotaikomis, būdingiausias emigrantams ir studentams. Naujausi tyrimai įrodo, kad nostalgiją jaučia daugelis skirtingų kultūrų ir amžiaus žmonių. Ir ji turi įvairių atspalvių: tiek teigiamų, tiek neigiamų.

Viena, kai į nostalgiškus prisiminimus leidžiamės kartais, apėmus svajingai nuotaikai, bet kas kita, jei patys to nepastebėdami praeityje įstringame per dažnai. Visai malonu prisiminti jaunystę tykiais, žiemiškais šeštadienio vakarais ir pavojinga dažnai galvoti apie praeitį, ją idealizuoti ir manyti, kad ateitis jau nieko gera nežada. Pasak psichoanalitiko Cecilio Paniagua, į nostalgiją linkę žmonės nesugeba gerai prisitaikyti dabartyje. Problema yra ne pats praeities idealizavimas, o žmogaus nuostata, kad ateityje nebegali įvykti nieko panašaus, ko jis ilgisi. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai visuomenėje įvykus didelėms permainoms paaštrėja nostalgiški jausmai. Žmonės vieni kitus jais įaudrina burnodami prieš pasikeitimus ir aukštindami tai, kas buvo. Taip atsitiko ir žlugus sovietinei santvarkai. Prie naujos situacijos neprisitaikę žmonės ilgai su giliais atodūsiais minėjo, o kai kurie ir dabar tebedūsauja apie tuos gerus laikus, kai visi turėjo darbus, veltui gavo butus, pigiai mokėjo už dešrą ir pan. Ši visavertiškai gyventi dabartyje neleidžianti melancholijos forma įveja žmogų į kampą, nes jis nesugeba atrasti savęs dabartyje ir dar labiau ateityje. Tokiu atveju praeitis atrodo dar šviesesnė, o ateitis kelia baimę ir didelį nerimą.

Anot psichoanalitiko M. Blanco, dažnai praeities įvykiai mums atrodo kaip prarastas rojus. Nors tikrovėje visai taip nebuvo. Visus gražiausius išgyvenimus dažniausiai puikiai atsimename ir esame linkę idealizuoti. Garsus Jungtinės Karalystės psichiatras Rafaelis Euba pritaria, kad nostalgija – tai praeities prisiminimai, atrodantys daug geresni nei pati praeitis. Pavyzdžiui, sutuoktinis, su kuriuo išsiskyrei, nebeatrodo toks nesugyvenamas kaip anais laikais, labiau atmintyje iškyla gražios kartu išgyventos akimirkos. O vaikystės patyčias ir vargą su mokslais užgožia ilgos pertraukos tarp pamokų, krizenimas su draugėmis, nerūpestingos atostogos pas senelius. Nostalgija – tai tarsi išorinė praeities kaukė, rodanti tik tai, kas gražu ir net gražiau, bet neatskleidžianti viso buvusių įvykių bei išgyvenimų vaizdo.

Nostalgija gali būti labai patraukli, nes lengviau idealizuoti praeitį, kuri vaizduotėje iškyla šviesi, skaidri tarsi blizgantis krištolas, nes mirgėjimas paslepia tai, ko nenorime prisiminti. Neretai dabartis ir ateitis kelia daug nerimo bei baimės, todėl atrodo grėsmingai. Žmogus gali pasijusti užspeistas į kampą, nes jam nepatinka šiandiena ir rytojus, kuris neaišku, ką atneš, o praeitis tokia saugi ir aiški. Verta atkreipti dėmesį, kad ilgesingi jausmai apima būtent tada, kai manome, jog kažkas gyvenime mums labai nesiseka. Pavyzdžiui, pirmosios meilės ar dienų, praleistų su buvusiu mylimu žmogumi, prisiminimai daug ryškesni ir gražesni tada, kai neturime partnerio, ir visai neaktualūs, kai turime šalia artimą žmogų. Netekęs darbo ir ilgai nerasdamas kito, žmogus ima idealizuoti buvusią darbovietę, nors dažniausiai ten patirdavo daug neigiamų jausmų.

Nostalgija šildo

Kad malonūs prisiminimai gali tiesiogine prasme šildyti ne tik sielą, bet ir kūną, pavyko įrodyti Sautamptono universiteto daktarui Timui Wildschutui. Mokslininkas atliko keletą eksperimentų, norėdamas nustatyti nostalgijos poveikį šalčio suvokimui. Pirmo eksperimento dalyvių paprašyta 30 dienų stebėti ir užsirašinėti oro temperatūrą bei kylančius jausmus. Pasirodo, šaltesnėmis dienomis ilgesingi jausmai sukildavo dažniau. Kito eksperimento metu tiriamieji turėjo pasėdėti trijuose skirtingos temperatūros kambariuose: šaltame (–20 °C), vidutinės temperatūros (+24 °C) ir karštame (+28 °C). Šaltame kambaryje nostalgija taip pat pasireikšdavo dažniausiai. Trečio eksperimento dalyviai buvo pasodinti šaltame kambaryje ir turėjo prisiminti ką nors nostalgiška arba bet kokį įvykį iš praeities. Po kurio laiko jų paprašyta nustatyti kambario temperatūrą. Žmonės, kuriems kilo nostalgiškų prisiminimų, kambario temperatūrą įvertino kaip šiltesnę. Dar vienas eksperimentas buvo atliktas su vandeniu. Mokslininkai tyrė, kaip ilgai žmogus gali išlaikyti ranką šaltame vandenyje. Ir čia padėjo nostalgija. Kilus šiam jausmui, tiriamieji ranką šaltame vandenyje išlaikė ilgiau. Šilti prisiminimai padeda ištverti šaltį. Artėjant žiemai, turbūt verta pasinerti į nostalgiškus jausmus ir sušilti iš vidaus.

Nostalgija neša pinigus

Nostalgija pasitelkiama sunkiais laikais, ištikus ekonomikos ar vertybių krizėms, nepalankioms politinėms situacijoms, kai susvyruoja mūsų pasitikėjimas kitais ir savimi. Praeities ilgesio jausmas tada yra tas ramstis, kurio žmonėms reikia. Nostalgiškos nuotaikos labai stiprios kai kuriuose filmuose ir serialuose, pelniusiuose didelį visuomenės susidomėjimą. Pavyzdžiui, JAV ne taip seniai buvo populiarus serialas „Reklamos vilkai“, pasakojantis apie glamūrinę reklamą kuriančių žmonių kasdienybę XX a. 7-ojo dešimtmečio Amerikoje, o Jungtinėje Karalystėje populiarus serialas „Dauntono abatija“ nukelia į XX a. pradžios aristokratų gyvenimą. Rinkodaros specialistai nostalgiją naudoja kaip vištelę, dedančią auksinius kiaušinius, nes žino, kad sužadintas teigiamas jausmas yra geriausia, ką gali sukelti reklama.

Pasak Rosalijos Baenos, anksčiau nostalgija buvo laikoma tam tikru infantilumu, tačiau dabar situacija keičiasi. Atrodo, kad konkurencija, greitas gyvenimo tempas kelia stresą, todėl mus vis dažniau aplanko nostalgija praeičiai. Net socialiniuose tinkluose suteikiama galimybė nuspalvinti gyvenimą ilgesingomis spalvomis. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Instagram“ nuotraukas galime įrėminti melancholišku rėmeliu, uždėti sendinamąjį filtrą ir pan. „Facebook“ labai populiarūs puslapiai, kuriuose prisimenamos XX a. 8–10-ojo dešimtmečių žvaigždės ir tuomet vyravusi atmosfera. Vienas tokio puslapio kūrėjų Javieras Ikazas pasakoja, kad pradžioje paskelbė keletą nuotraukų bei kino filmų fragmentų ir iš karto sulaukė 10 tūkst. gerbėjų. Šiuo metu jo puslapis turi apie 500 tūkst. lankytojų, iš jų kasdien užsuka 40 tūkstančių. Tai pats tikriausias nostalgijos buveinės pavyzdys.

Nostalgija gali gydyti

Kai kurie žmonės nostalgiją išgyvena kelis kartus per metus, kiti – kelis kartus per savaitę. Tai priklauso nuo amžiaus, vyresni asmenys į ilgesingus jausmus panyra dažniau, jaunesni tai išgyvena rečiau. Taip pat pastebėta, kad labiau nerimauti linkę žmonės nostalgijos jausmą patiria dažniau, o malonūs prisiminimai juos veikia teigiamai, padeda išvengti stipresnių nerimo epizodų. Aiškindamasis nostalgijos prigimtį, socialinis psichologas Clay’us Routledge’as atliko eksperimentą. Vienos tiriamųjų grupės paprašė prisiminti situacijas, kurių metu jie pajusdavo nostalgijos jausmą. Pastebėta, kad šią emociją dažniau sukelia negatyvūs išgyvenimai, ypač vienatvė. Kiti eksperimento dalyviai skaitė istorijas, sukeliančias neigiamus, neutralius ir pozityvius jausmus. Įdomu tai, kad neigiama istorija apie kilusį cunamį sukėlė daugiau nostalgiškų jausmų nei teigiami ir neutralūs straipsniai apie kosmosą ar poliarinių meškų gimimą.

Pasak C. Routledge’o, nostalgija gali padėti stiprinant pasitikėjimą savimi ar papuolus į nevilties spąstus. Kai atrodo, kad nieko nebesugebate, nuvertinate save ir savo laimėjimus, kai galvojate, kad gyvenimas praranda prasmę, nostalgiški malonūs prisiminimai gali paskatinti vėl iš naujo patikėti savimi, dabarties bei ateities galimybėmis ir veikti kaip vaistas. Minėtas mokslininkas teigia, kad nostalgija yra vienas vidinių žmogaus išteklių, panardinančių į prisiminimų gelmę, kurioje vėl atrandame savo galimybes, apie kurias buvome pamiršę. Būtent teigiamuose prisiminimuose slypi tas „aš“, kuriuo galime pasidžiaugti, pasididžiuoti ir iš jo pasimokyti bei atrasti jėgų įveikti sunkumus.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti