Labiausiai jus veikiantis žmogus, su kuriuo praleisite visą dieną, esate jūs pats. Todėl būkite itin atsargūs, ką sau sakote. Zigas Ziglaras

Įsivaizduokite situaciją: turite galimybę visą dieną stebėti palaikomos krepšinio komandos treniruotę, laisvai bendrauti su krepšininkais lyg su gerais bičiuliais. Viskas atrodo idiliška, kol netikėtinai jus įsuka ne pati maloniausia treniruočių akimirka. Treneris ima šaukti ant jūsų mylimiausio krepšininko, jį išplūsta pačiais nemaloniausiais žodžiais, sumenkina kaip niekam tikusį žaidėją ir tikrąja to žodžio prasme liepia „nešdintis jam iš akių ir nubėgti penkis kilometrus“. Stebėdami situaciją, nenuleidote akių nuo sportininko ir dėl to dar labiau sutrikote. Jis plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į trenerį, linksėjo galva taip, lyg sutiktų su kiekvienu jam skirtu žodžiu. Treneriui pasišalinus, prieinate prie krepšininko ir nedrąsiai klausiate: „Ar gerai jaučiatės?“ O jis garsiai ir nuoširdžiai nusijuokia ir ima bėgti savo penkis bausmės kilometrus.
Savikritika, kaip griežčiausias treneris, gali sumažinti tikėjimą savo asmenybe, galimybėmis ir net kompetencijomis. Kita vertus, įvaldytas savikritikos gebėjimas gali tapti geriausiu žmogaus sąjungininku. Gera žinia ta, kad tai padaryti nėra jau taip sunku, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

BALSAS IŠ VAIKYSTĖS

Atsigulusi ant pilvuko, mergaitė spalvina knygelę. Ji taip įsijautusi į savo veiklą, jog ima kalbėtis su savimi: „Nuspalvinsiu ją žalia spalva.“ Paskui kiek suraukia antakius, papurto galvą ir sau patvirtina: „Ne, žalia netinka, pabandysiu raudoną.“
Anot rusų psichologo Levo Vygotskio, maždaug nuo trejų metų pradedame kreiptis į save balsu. Stebėdamas žaidžiančius vaikus, jis klausėsi, kaip vaikai sau duoda instrukcijas atlikdami veiksmus, ypač sudėtingus. Psichologas padarė išvadą, kad vaikų kreipimasis į save yra vienas pagrindinių vaidmenų siekiant pažinti save. Pokalbiai su savimi jiems padeda adaptuoti elgesį įvairiose situacijose ir organizuoti mintis. Tai aiškiai parodo anksčiau minėtas pavyzdys apie mergaitę, spalvinančią knygelę. Vaikystėje balsu sau duodamos instrukcijos metams bėgant ima reikštis kaip vidinis žmogaus balsas. Ar pastebėjote, kad, nepavykus įgyvendinti vieno ar kito tikslo, nesąmoningai imate ir plaštaka baksnojate į kaktą sau murmėdamas: „Koks kvailys!“ Arba, jei jūsų vidinis balsas yra labiau užjaučiantis, imate save guosti: „Nagi, nieko baisaus, padarei viską, ką galėjai.“
Yra psichologų, tvirtinančių, kad mūsų vidinis balsas – tai tėvų balso aidas. Remiantis šia teorija, jei vaikystėje jums tėvai dažnai priekaištaudavo, tikėtina, kad imsite taip elgtis su savimi ir suaugę. Ir priešingai – jei tėvai dažnai girdavo ar skatindavo nenusiminti, jūsų vidinis balsas, nukreiptas į save, bus gailestingesnis, labiau užjaučiantis, taigi pozityvesnis. Tačiau ar tik tėvų balso aidas formuoja savikritiko balsą?
Pagal australų psichologo Paulo Burnetto atliktus tyrimus, pastabos, kurias mums išsako mokytojai, giminaičiai ir kiti mus supantys žmonės, nulemia būdą, kuriuo formuosis mūsų vidinio kritiko balsas. Vaikai, dažniau girdintys pagiriamuosius ar skatinamuosius žodžius iš tų, kurie juos brangina, yra daug tolerantiškesni sau ateityje. Neretai, net jei komplimentai nėra adresuojami asmeniškai, paskiram individui. Pavyzdžiui, mokytojas pagiria visą klasę puikiai pasirodžius mokyklos šventėje: „Esate šaunuoliai!“

POZITYVUMAS – KAIP TAI VEIKIA?

Amerikiečių tyrėjas Stevenas Rogelbergas, norėdamas ištirti ir įvertinti, kaip funkcionuoja neigiama ir teigiama savikritika, paprašė vadovaujančių darbuotojų parašyti sau po savikritikos laišką. Štai vienas vadybininkas sau parašė tokią kritiką: „Tu išties gerai dirbi. Kitą kartą, kai tau pasakys komplimentą, mokykis jį priimti.“ Kaip matome, jis apmąstė savo vaidmenį darbe, sutiko, kad yra geras darbuotojas, ir pripažino savo silpnybę, kuri, akivaizdu, jam neretai sukelia nepatogumų. Tačiau ne visų tyrimo dalyvių laiškai sau buvo konstruktyvūs. „Tu praleidi svarbiausius susitikimus ir atvirkščiai – dalyvauji bergždžiuose susirinkimuose. Tavo organizuotumas galėtų būti ir geresnis“, – save sukritikavo kitas vadybininkas. Jis save paneigė kaip darbuotoją nė nebandydamas apmąstyti priežasčių ir neieškodamas išeičių, kaip galėtų geriau atlikti savo vaidmenį darbe. Tyrėjų išvados parodė, kad darbuotojai, išsiskiriantys pozityviu požiūriu ir konstruktyvia savikritika, buvo kaip tik tie, kuriuos jų vadovai vertino kaip geriausius vadybininkus.
Taigi kaip pasiekti, kad tas nerimstantis vidinis kritiko balsas mus labiau skatintų, o ne menkintų? Vienas dažniausių populiariojoje ir neretai mokslinėje literatūroje minimų būdų – pozityvus savęs įtikinėjimas. Pavyzdžiui, motyvuojantys lapeliai ant veidrodžio vonioje ar ant šaldytuvo virtuvėje su tokiomis frazėmis kaip: „Tu gali“, „Žmonės mane vertina už tai, koks esu“, „Man nėra nieko neįmanoma“ ir pan. Jei reguliariai kartosite tokias frazes, tikėtina, kad galiausiai imsite jomis tikėti. Bet ar šis metodas iš tiesų veiksmingas? Norėdama tai sužinoti, kanadiečių tyrėjų komanda paprašė žmonių grupės kasdien sau kartoti frazę: „Esu mylimas.“ Tyrimo rezultatai parodė, kad, kartodami šią frazę, savimi (pasi)tikintys žmonės jautėsi dar geriau. Tačiau tie, kurie jautė savigarbos ir meilės trūkumą, ėmė jaustis dar blogiau nei prieš tyrimą. Kaip tai paaiškinti? Jei netikime ir nepasitikime savimi, jei jaučiame turintys „spragų“ tam tikrose situacijose, tokie savęs įtikinėjimai veikia priešingai – jie demotyvuoja. Taip yra todėl, kad, (ne)sąmoningai atsisakydami analizuoti į save nukreiptos kritikos priežastis, jas užtušuojame lyg neteisingai užrašytą žodį ir taip pakeičiame motyvuojančiomis frazėmis. Tačiau priežastys, kaip lape užtušuotas žodis, lieka. Žmogaus viduje tokios frazės sukuria atotrūkį tarp to, kuo manome esantys, ir to, kuo norėtume būti. O pastebėję šį atotrūkį dar labiau išsigąstame, taigi neretai sumažiname ir pasitikėjimą savimi. Ką daryti, kad išeitume iš šio užburto rato?

AŠ ESU, TU ESI

Amerikiečių psichologo Ethano Krosso ir jo kolegų atliktas tyrimas parodė, kaip savikritika gali tapti žmogaus sąjungininke. Anot psichologo, norint suformuoti konstruktyvų vidinio kritiko balsą, svarbu sukurti kuo didesnį psichologinį atstumą tarp patiriamų emocijų ir atsitraukti. Ką tai reiškia? Kai kreipiamės į save, visuomet vartojame asmeninį įvardį aš. Bet, jei aš pakeistume į tu vartodami savo vardą, išmoktume save kritikuoti daug konstruktyviau. Kreipiantis į save lyg į draugą, neretai daug lengviau argumentuoti savo elgesio motyvus, nes sukuriame emocinę distanciją. E. Krossas šią išvadą priėjo paprašęs tyrimo dalyvių atlikti daugelį gąsdinančią užduotį. Jie turėjo per penkias minutes parašyti viešo pristatymo kalbą. Viena grupė savo kalboje turėjo vartoti įvardį aš, kita – savo tikrinį vardą. Rezultatai parodė, kad dalyviai, kurių kalboje buvo pabrėžtas tikrinis vardas, parašė ir pasakė daug geresnę kalbą nei tie, kurie pabrėžė įvardį aš. Svarbu pažymėti, kad ne tik jų kalba buvo geresnė, bet jie ir mažiau jaudinosi, ką apie juos pagalvos kiti. Anot psichologo, kai susiduriame su stipriomis emocijomis, labai svarbu žengti vieną žingsnį atgal ir… dar atsitraukti. Taip sukuriame atstumą tarp savęs bei čia ir dabar išgyvenamų emocijų, savęs, kurį tik nebyliai stebime. Juk patarimai, kuriuos duodame kitiems, yra dažniau pagrįsti negu tie, kuriuos dalijame sau. Todėl, norint tapti įžvalgesniems ir sutvirtinti savo konstruktyvų vidinį kritiką, derėtų visuomet žengti tą vieną žingsnį, pažvelgti į viską iš šono ir kreiptis į save kaip į geriausią draugą. Josanas Moseris, dirbęs su E. Krossu, priduria, kad migdolas (smegenų dalis, atsakinga už emocijų valdymą) yra mažiau aktyvus, kai kalbame su kitu žmogumi. Taigi gebėjimas nutolinti emocijas ir pažvelgti į save iš šalies ne tik didina savikontrolę, leidžia geriau valdyti emocijas, bet ir padeda užmegzti konstruktyvų dialogą su pačiu savimi.

MINČIŲ NUKREIPIMAS

Cornellio universiteto tyrėjai nustatė dar kitą būdą, padedantį suvaldyti į save nukreiptą neigiamą kritiką. Tai minčių koncentravimas į kitus mūsų gyvenime esančius svarbius dalykus. Anot tyrėjų, jei jaučiamės nepakankamai geri atlikdami pagrindinę savo veiklą ar nesąmoningai pabrėžiame neigiamas savo asmenybės savybes, daug lengviau pasiduodame mus užvaldžiusioms neigiamoms emocijoms. O jos iškreipia mūsų požiūrį į save, ima dominuoti ir taip paminame pasitikėjimą savimi. Galiausiai sukuriame beribę erdvę reikštis nekonstruktyviai savikritikai. Psichologai pataria išplėsti savo asmenybės atvaizdą, į jį įtraukiant ir tai, kas mums sekasi geriau. Kai kitą kartą ruošitės pristatyti viešą kalbą, dalyvauti pokalbyje dėl darbo ar diskutuoti apie tarpusavio santykius su antrąja puse, leiskite sau nukreipti mintis į tas sritis, kuriose jums puikiai sekasi. Pavyzdžiui, jūs gebate puikiai susitelkti dėliodamas dėlionę, esate kūrybingas tiek virtuvėje, tiek darbe, draugai ir kolegos jus laiko patikimu žmogumi ir pan. Gebėjimas į save žiūrėti plačiu, o ne siauru žvilgsniu – vienas iš daugelio sveikos savikritikos mokymosi kelių.

Prisimenate straipsnio pradžioje aprašytą situaciją: trenerio išplūstas krepšininkas nusijuokė ir ėmė bėgti savo penkis bausmės kilometrus? Klausydamasis trenerio, sportininkas išlaikė distanciją tarp patiriamų emocijų ir gebėjimo į save pažiūrėti iš tolimo taško. Treniruotės metu jis padarė daug klaidų, tačiau, išlaikius konstruktyvią savikritiką, gerbėjo klausimas jam tik sukėlė šypsnį. Tik pripažinę savo baimes, silpnybes ir klaidas galėsime jas priimti kaip pamokas, padedančias pereiti į kitą, atviresnę sau ir pasauliui, klasę. Ir įdomiausia – patys tapti sau mokytojais.

2 Comments

Reply To Ramutė Cancel Reply