Padėk sau

(Ne)padėk, arba Kodėl sunku prašyti pagalbos

Nesidrovėkite prašyti pagalbos. Tai ne silpnybė, o išmintis.

Tikriausiai pažįstate bent vieną žmogų, kuris atsisako kitų siūlomos pagalbos. Labai dažnai iš tokio asmens galima išgirsti: „aš ir pats galiu“ arba „padarysiu pats“. Daugelį toks elgesys žavi. Savarankiškumas, nepriklausomybė ir žinojimas, ko nori, kaip nori ir net kada nori, dažnai siejamas su tvirto žmogaus bruožais. Todėl dažnai tokius asmenis gerbiame ir net sekame jų pėdomis, manydami: „Jei jis gali, vadinasi, galiu ir aš.“ Deja, ši iš šalies regima stiprybė neretai slepia kai ką daugiau. Gyvename visuomenėje, kurioje „viską padarysiu pats“ yra ne tik norma, bet ir skatinama savybė. Kas anksčiau atrodė savaime suprantama ir nesukeldavo didelių nepatogumų, pavyzdžiui, paprašyti kaimyno valandėlę prižiūrėti vaiką, kol nubėgsime iki parduotuvės, dabar tampa vis sunkiau įgyvendinama. Taip yra todėl, kad mūsų visuomenėje veši individualizmas. Knygos apie pagalbą autorė Peggy Collins teigia, kad vaikystėje mums buvo skiepijama mintis: „Jei nori, kad kas nors būtų padaryta gerai, daryk pats.“ Užaugę su tokia pozicija, stengiamės viską padaryti, remdamiesi tik savo jėgomis. Pagaliau kuo daugiau prisiimame įvairiausių pareigų: buitis, šeima, karjera, asmeninis tobulėjimas, tuo labiau tikimės susitvarkyti ir su kitais mus užklupusiais rūpesčiais. Kai pavyksta, pradedame savimi didžiuotis, sau patvirtindami, kad galime apsieiti be kitų pagalbos. O jei dar sulaukiame kitų pagarbos, išauga ir pasitikėjimas savimi. Vis dėlto, kaip priduria P. Collins, nors savarankiškumas yra neabejotina vertybė, mūsų visuomenėje jo kartelė keliama vis aukščiau. Net kai pajuntame, kad galbūt šį kartą pagalba būtų tikrai ne pro šalį, užsispiriame ir laikomės savo. Taip padidėja ne tik fizinio ir psichologinio išsekimo tikimybė, bet ir pažeidžiamas mūsų ego.

Prašyti – tai bendradarbiauti

Dažnam iš mūsų sunku pripažinti, kad vieno ar kito dalyko negalime atlikti be kitų pagalbos. Jei pripažįstame, pasijuntame nuogi ir pažeidžiami. Pagalbos prašymas vis dar suvokiamas kaip silpnumo ženklas. Tačiau Harvardo verslo mokyklos mokslininkų atliktas tyrimas rodo ką kita. Tyrėjai paprašė dalyvių įsivaizduoti, kad arba prašo bendradarbio pagalbos kokiu nors klausimu, arba darbą atlieka vieni, ir nurodyti, ką apie juos pamanytų aplinkiniai. Rezultatai nenustebino – prašantieji pagalbos manė, kad kiti apie juos bus daug blogesnės nuomonės nei apie savarankiškai dirbusius dalyvius. Nors ši baimė suprantama, visgi ji nėra pagrįsta. Atvirkščiai, mokslininkai išsiaiškino, kad pagalbos prašę dalyviai buvo laikomi ne tik kompetentingesniais, bet ir labiau gerbiamais.

Žmogus yra sociali būtybė, todėl pagalbos prašymas yra neatsiejamas nuo bendravimo ir bendradarbiavimo. Žinodami, kad vienoje ar kitoje situacijoje neturime reikiamos patirties, per pagalbos siūlymą ar prašymą geriname savo įgūdžius ir giliname žinias. Todėl gebėjimas prašyti kaip tik parodo žmogaus stiprybę ir gebėjimą pasitikėti kitais. Knygos „Brave“ autorė Margie Warrell teigia, kad mes visi turime gabumų, kuriais galime pasidalyti. Ar tai būtų mūsų skiriamas laikas, talentas, ryšiai, įgūdžiai, ar paprasčiausias svetingumas. O svarbiausia – žmonės ne tik nori tuo dalytis, bet ir trokšta, kad su jais būtų dalijamasi.

Vis dėlto amerikiečių tyrėja Alison Wood Brooks pabrėžia vieną išimtį. Jei kieno nors įnirtingai prašote pagalbos toje srityje, kurioje žmogus žino, kad nieko neišmano ar ta sritis jam apskritai yra svetima, tikėtina, kad jis pasijus labai nemaloniai. Jei kaimynas įsitikinęs, kad negali prižiūrėti jūsų vaiko, nespauskite jo. Gal jam vaikai net nepatinka ir jis tik bando mandagiai atsisakyti. Vis dėlto, jei žinote, kad jis kompetentingas kitoje srityje, pavyzdžiui, puikiai geba patarti finansiniais klausimais ar moka tobulai išklijuoti grindų plyteles, nedvejokite ir jo paprašykite. Didelė tikimybė, kad sulauksite atsakymo: „Taip, žinoma.“

Baimė prašyti

Kolumbijos universiteto tyrėjai Francisas Flynnas ir Vanessa Lake tvirtina, kad esame linkę nuvertinti žmonių norą mums padėti. Jų atliktas tyrimas rodo, kad bijome būti atstumti, tačiau ši baimė ne tik nepagrįsta, bet ir perdėta. Studentai turėjo paprašyti žmonių paskolinti telefoną trumpam skambučiui. Jų užduotis buvo gauti tris sutikimus. Studentai manė, kad teks paprašyti apie dešimt žmonių, kol bent vienas jų sutiks. Tačiau užteko paprašyti šešių žmonių, taigi su prašymu sutiko kas antras asmuo.

Kitame tyrime dalyviai turėjo paprašyti juos palydėti iki sporto salės, kuri buvo maždaug už kilometro. Dar laboratorijoje pristatant šį tyrimą, dalis studentų buvo taip sukaustyti baimės prašyti, kad net atsisakė dalyvauti tyrime. O jame likę studentai prognozavo, kad teks paprašyti mažiausiai aštuonių žmonių. Jie buvo labai maloniai nustebinti – sutiko beveik kiekvienas paprašytas žmogus. Kaip teigia F. Flynnas, vos pagalvoję, kad teks prašyti pagalbos, iš karto nuvertiname žmonių norą ir galimybę padėti. Beje, ne tik nepažįstamųjų, bet ir artimiausių žmonių.

Negalėjimas paprašyti pagalbos siejamas su žema saviverte, nes žmonės bijo būti atstumti ar pažeminti. Neretai bijome sulaukti pašaipų, o kai kuriems tai net prilygsta orumo netekimui. Savimi pasitikintys asmenys, atvirkščiai, reikiamos paslaugos prašo tiesiogiai. Pasak M. Warrell, mūsų gyvenimas tampa gerokai turtingesnis, kai įsileidžiame aplinkinius. Leisdami kitiems padėti, suteikiame galimybę jiems parodyti, kaip teigiamai jie mus vertina. Kartu sustipriname ir savo savivertę.

Prašymo būdai

Gebėjimas aiškiai apibrėžti savo poreikius yra toks pat svarbus kaip ir tai, kokios pagalbos prašome. Iš tiesų žmonės dažniau kreipia dėmesį ne į prašomą dalyką, o į tai, kaip tą prašymą pateikiame. Prašyti galima įvairiai. Žmonai galite sakyti: „Būk gerutė, pagamink vakarienę.“ Arba: „Ar galėtum šį vakarą pagaminti vakarienę viena?“ Pirmame prašyme žodis „gerutė“ siejamas su žmonos įvaizdžiu. Šiuo atveju sutuoktinė galėtų neteisingai suprasti ir pamanyti, kad, jei ji nepagamins vakarienės, ji bus suvokiama kaip bloga žmona. Taigi abi pusės gali nusivilti. Atsisakiusi suteikti paslaugą, moteris praras vyro pagarbą, o vyras pasijus nevertinamas. Be to, šis prašymas yra liepiamosios nuosakos. Poros santykiai nėra grįsti vergove, todėl toks pasakymas kursto nelygiavertiškumą.

Visiškai kitokia situacija antrame pavyzdyje. Vyras pateikia tiesioginį prašymą, jį išreikšdamas klausimo forma, t. y. aiškiai ir konkrečiai. Žmonai suteikiama laisvė pasirinkti tarp „taip“ arba „ne“. Be to, prašymas pateikiamas tariamąja, o ne liepiamąja nuosaka – tai rodo pagarbą kitam. Tikimybė, kad antru atveju žmona sutiks pagaminti vakarienę kur kas didesnė nei pirmuoju.

Kai išgirstame „ne“

Paprašę pagalbos, ne visuomet sulaukiame teigiamo atsakymo, kaip ir ne visada padedame kitiems. Atsisakę padėti neretai jaučiamės nesmagiai, manome, kad kitą nuvylėme ir pasirodėme ne itin gerai. Iš tiesų, pasak tyrėjo Danielio Newarko, atsisakiusį padėti žmogų nesąmoningai nuvertiname, pavyzdžiui, palaikome jį egoistu. Tačiau į tokias situacijas derėtų pažvelgti plačiau. Galbūt atsakęs žmogus buvo labai užsiėmęs ar paprasčiausiai negalėjo padėti dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių. D. Newarkas priduria labai svarbų dalyką – kartą mums neigiamai atsakę žmonės yra ne tik pasirengę, bet ir trokštantys padėti. Todėl derėtų jiems suteikti dar vieną progą.

Be to, nesvarbu, ar asmuo jums ištiesia pagalbos ranką, ar ne, jums abiem tai kainuoja daug laiko ir energijos. Abu galite jausti kaltę ar gėdą. Tačiau tam žmogui malonu žinoti, kad kreipėtės būtent į jį. Kaip teigia A. W. Brooks, jei kas nors kreipėsi į jus su prašymu, vadinasi, tas asmuo jus gerbia, vertina ir, tikėtina, jus laiko kompetentingu vienu ar kitu klausimu.

To jau per daug! 

Yra žmonių, kurie turi priešingą bėdą – jie tiek daug prašo, kad dauguma jų pradeda vengti. Amerikiečių psichologė Susan Newman išskiria trijų tipų nuolat pagalbos prašančius žmones.

Paslaugų karalius – tai žmogus, kuriam labiausiai rūpi jis pats, o pagalbos prašymą jis laiko savaime suprantamu dalyku. Ištikus bėdai, jis ne tik be užuolankų prašys jūsų pagalbos, bet dar ir turėsite prisitaikyti prie jo dienotvarkės.

Pataikūnas – jis visais įmanomais būdais bando jums įtikti, kad tik jam padarytumėte kokią nors paslaugą. Jis nori priversti jus jaustis skolingą, todėl švelniai jumis manipuliuoja, kol nebegalite pasipriešinti ir sutinkate.

Žmogus nelaimė – vaizdžiai kalbant, jis iš musės daro dramblį. Tokio asmens rūpesčiai retai būna tokie dideli ir siaubingi, kaip jis pats mano. Be to, jis linkęs prisirišti prie tų žmonių, kurie nori jaustis reikalingi ir prireikus visada sutiks padėti.

Jei susidūrėte su paslaugų kaulytojais ir norite išmokti šiems žmonėms pasakyti „ne“, psichologė pateikia kelis patarimus.

Visada išlikite mandagūs. Formuluokite ir pateikite atsisakymą ramiu ir mandagiu tonu. Galite vartoti tokias frazes kaip „labai norėčiau padėti, tačiau negaliu“ arba „žinau, kad tau tai svarbu, bet šį kartą tikrai negaliu tau padėti“.

Išlikite tvirti. Nesiteisinkite ir neaiškinkite, kodėl atsisakote padėti. Paprastai pasakydami „ne“ pasijuntame kalti, o kaltės vedami pradedame teisintis. Tačiau toks elgesys veda prie to, kad prašantysis pradės jus spausti tol, kol, net ir nenorėdamas, ištarsite „taip“.

Neatsiprašinėkite. Žinoma, pradžioje galite sakyti: „Atleisk, bet tikrai negaliu padėti.“ Tačiau kalbame apie atsiprašymą, kylantį dėl kaltės jausmo. Jūs netampate blogesniu žmogumi, jei tikrai negalite ar nenorite padėti. Verčiau patausokite nuoširdų atsiprašymą, jei kada nors tikrai suklystumėte dėl savo elgesio.

 

Kaip prašyti pagalbos?

Pirmiausia išdrįskite sau pripažinti, kad ne visada ir ne viską galite padaryti vieni. Visi skiriamės savo patirtimi, įgūdžiais ir galimybėmis. Jūs tikrai nesate mažiau vertingas ar gabus, jei prašote kito pagalbos, priešingai – parodote, kad nebijote pasirodyti pažeidžiami ir norite tobulėti.

Nekalbėkite užuominomis. Aplinkiniai nemoka skaityti jūsų minčių. Pateikite savo prašymą tiesiogiai. Konkrečiai apibūdinkite, kokios pagalbos reikia. Jeigu jaustumėtės drąsiau, kad draugė jus palydėtų pas gydytoją, taip jai ir pasakykite. Nebūtina kurti istorijų apie tai, kaip jai bus naudinga ir smagu prasiblaškyti. Draugė gali pajusti, kad ja manipuliuojama, o jūs tikriausiai norite grįsti santykius atvirumu?

Neturėkite išankstinių nuostatų. Žmogus yra laisvas rinktis, todėl suteikite jam galimybę pasakyti „ne“. Ne visada žinome aplinkybes, skatinančias aplinkinius nesutikti su jūsų prašymu. Būkite atviri ir teigiamam, ir neigiamam atsakymui. Be to, net jei jums atsisakė padėti, nepamirškite padėkoti, kad skyrė laiko ir išklausė.

Pratinkitės prašyti. Daugumai baisu prašyti, nes bijoma atstūmimo. Žmonės klaidingai mano, kad kiti, atsisakydami padėti, atstumia juos kaip asmenybę, o ne pagalbos prašymą. Pirmą kartą neigiamas atsakymas sukels nemalonius jausmus, tačiau kaskart bus lengviau. Suprasite, kad galite išgyventi ir neigiamą atsakymą. Tikėtina, kad dažniausiai žmonės jums mielai sutiks padėti.

Ieškokite malonių žmonių. Jei nesate patyręs prašytojas, neverta pradėti ieškoti pagalbos pas užkietėjusį egoistą. Greičiausiai nieko nepešite, pasakydami sunkaus būdo kaimynui, kad neseniai atsikraustėte į naują miestą ir neturite su kuo nueiti į kavinę. Tačiau pasidalydami savo rūpesčiu su draugišku kolega, galite išspręsti problemą.

Nesijauskite kalti. Kiekvienas asmuo pats pasirenka, kiek jis nori padėti. Nebijokite prašydami pagalbos per daug apkrauti kito savo bėdomis, jis tikriausiai jums švelniai leis suprasti, kad nenori ir negali padėti. Vis dėlto daugelis mėgsta padėti draugams, artimiesiems ir kolegoms, nes jaučiasi kompetentingi ir reikalingi. Pagarbūs abipusiai prašymai ir geranoriška pagalba gali net sustiprinti jūsų draugystę.

 

Jums gali būti įdomu

Komentuoti