Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Menas mylėti save

Meilė – tarsi kvėpavimas: sveikai mylintys žmonės moka ją priimti (įkvėpti) ir suteikti (iškvėpti).

Nėra abejonės, kad meilė – tai poreikis. Mums reikia ką nors mylėti, būti mylimiems ir mylėti save. Į žodį „mylėti“ telpa šiluma, priėmimas, dėmesys ir įvertinimas.

Savaime suprantama, kad mylėti kitus ir būti mylimam yra gerai. Tačiau pripažinkime, kad sąvoka „meilė sau“ painoka. Religiniai mokymai teigia, kad žmogui verta išsivaduoti iš prisirišimo prie savojo „aš“, egoizmą verta keisti altruizmu, o šiaip reikia mylėti ne save, o Dievą. Asketiškosios praktikos kviečia kovoti su savo ego, o mūsų kasdienėje kalboje sąvokos „savimyla“, „egoizmas“ ir „narcisizmas“ turi negatyvią prasmę. Šiuolaikiniai Naujojo amžiaus judėjimai mūsų problemų šaltiniu visi kaip vienas skelbia prisirišimą prie savo ego, o sociologinės teorijos siūlo nesveiką, blogą individualizmą pakeisti pozityviu savęs atsisakymu dėl kitų.

Populiarioji psichologija, priešingai, siūlo pamilti save, priimti save, mylint kitus pradėti nuo savęs. Ir netgi profesionalioje psichoterapijos teorijoje bei praktikoje kalbama apie ego stiprinimą, ego ribų sutvirtinimą, sveiką narcisizmą, kurie reiškia labai pozityvų dalyką – padėti žmogui sustiprinti jo „aš“, t. y. psichikos dalį, pozityviai atspindinčią mus pačius ir supantį pasaulį. Taigi kaip pamatuoti meilę sau ir kada ją reikėtų laikyti sveika?

Straipsnio tęsinį skaitykite naujasiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje 

Komentuoti