Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Vaikų pamokos suaugusiesiems

Įprasta manyti, kad suaugusieji moko mažuosius. Manome, kad vaikai yra per maži, kad ko nors mus išmokytų. Bet ar tikrai? Neįvertindami vaikų mums daromos įtakos, nepastebėsime ir ypatingų progų bei unikalių galimybių tobulėti. Sutelkdami dėmesį į vaikus ir likdami atidūs savo reakcijoms, kasdien išvysime situacijų, per kurias jie mus ko nors moko.

Atkreipkime dėmesį į žaidžiančius vaikus. Štai penkiametis Jonas įsivaizduoja, kad yra vairuotojas, o šešiametis Simonas – policininkas. Jiems svarbu tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne tai, kas buvo vakar ar bus tik rytoj. Abu berniukai yra susidomėję tuo, ką daro: kuria žaidimo personažus ir taisykles, gaminasi reikiamas priemones, kūrybiškai pertvarko erdvę ir pan. Iš šalies atrodo, kad įsijautimas į žaidimo procesą ir yra malonumo šaltinis, kai reikšminga tik tai, ką jaučiame, galvojame ir patiriame šiuo metu. Tokiu elgesiu berniukai moko mus išgyventi dabarties akimirką – nebūti prislėgtiems praeities naštos ar suvaržytiems rytdienos.

Kitaip nei vaikai, suaugusieji dėmesį dažnai nukreipia į praeitį. Vis grįžtame prie buvusių įvykių, santykių ar žmonių, prisirišame prie to, kas jau nebeegzistuoja, ir taip pasmerkiame save vidinei kančiai bei nuolatiniam alinančiam skausmui. Pavyzdžiui, garbingo amžiaus moteris, užuot branginusi per savo gyvenimą sukauptą patirtį, dabarties laiką ir jai likusias dienas aukoja sielvartui, kad neišnaudojo turėtų galimybių, padarė daug klaidų, gyvenimą iššvaistė veltui ir pan. Pasinerdami į buvusius nemalonumus, skaudžius prisiminimus, sudužusias viltis, sau nepadėsime, o tik dar labiau pabloginsime savijautą. Tačiau apgailestavimas, sąžinės graužatis, nusivylimas, nostalgija ir nuoskaudos vis mažiau mus persekios, jei mokysimės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir būsime dėkingi už suteiktą galimybę patirti dabarties akimirką. Būtent vaikai savo gebėjimu pravirkti ar supykti ir netrukus vėl šypsotis mums parodo, kad nereikia nieko kaupti ir tuščiai apgailestauti, o, priešingai, reikia paleisti praeities nemalonumus ir netrukus vėl džiaugtis gyvenimu.

Straipsnio tęsinį skaitykite naujasiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje 

Komentuoti