Įdomu

9 terapijos, kurios jus šokiruos!

Susipažinkite su devyniomis terapijomis, kurios gali nustebinti, sukelti šleikštulį, pasibjaurėjimą, baimę, arba tiesiog šokiruoti. Ar jos iš tiesų veiksmingos, ar tebegyvuoja ir šiais laikais, pagaliau ar joms pasiryžtumėte? Abejojame, tačiau jokiais būdais nebandykite to atlikti namie.

 

Lobotomija. Šis kadaise populiariausias būdas gydyti kai kurias psichikos ligas atrastas portugalų gydytojo Egaso Monizo. Jis tikėjo, kad psichikos ligų priežastis slypi kaktinėje smegenų dalyje, kuri, be kitų funkcijų, atsakinga ir už emocijas. Todėl geriausias būdas išspręsti psichologines problemas – pašalinti šią sritį. Anot E. Monizo, pašalinus kaktinės smegenų dalies neuronus, likusios smegenų dalys gali normaliai funkcionuoti. Už šią idėją 1949 m. E. Monizas net gavo Nobelio premiją. Toks gydymo būdas ėmė sparčiai populiarėti. Dauguma specialistų pradėjo jį naudoti kaip itin veiksmingą. Jis buvo taikomas visiems: ir šizofrenija sergantiems žmonėms, ir nerimo apimtoms namų šeimininkėms. Procedūra iš pradžių būdavo atliekama žmogaus kaktoje arba iš šonų pragręžiant skyles, pro jas įkišant aštrų įrankį leukotomą, kuriuo nutraukiamos visos neuronų jungtys su kitomis smegenų dalimis. Vėliau operacija tapo modernesnė: per akiduobės kraštą smailiu kaltu būdavo prakertamas akiduobės kaulas ir lanko formos judesiu nutraukiamos priekinės smegenų skiltys. Operacija tapo trumpesnė ir trukdavo vos keliolika minučių. Skelbta, kad po šios procedūros žmonės pasveiksta, atsikrato savo baimių, tampa ramesni. Tačiau laikui bėgant vis dažniau buvo pastebimas neigiamas tokių procedūrų poveikis. Tik mažai daliai pacientų ši terapija iš tiesų padėdavo. Dauguma žmonių neatpažįstamai pasikeisdavo, tapdavo apatiški. Todėl pamažu šis gydymo būdas buvo sukritikuotas ir panaikintas kaip neveiksmingas ir luošinantis žmogaus psichiką.

Apipylimo terapija (angl. dousing). Šis būdas išrastas olandų gydytojo Jano Baptisto van Helmonto. Apipylimo terapija buvo pripažinta ir daugiausia taikyta Jungtinėse Amerikos Valstijose, įvairiose prieglaudose. Ši terapija gana šokiruojanti: žmogus panardinamas į specialų kubilą su vandeniu ir laikomas tol, kol nustoja kilti oro burbuliukai, kitaip tariant, kol žmogus paskęsta. Tuomet jis skubiai ištraukiamas ir gaivinamas, kol atgauna sąmonę. Šio būdo veiksmingumas buvo aiškinamas tuo, kad žmogus, turintis psichologinių problemų ir atsidūręs arti mirties, ima labiau vertinti gyvenimą, tarsi įgauna naują kvėpavimą, naują pradžią ir pamiršta savo bėdas. Tai kartais padėdavo, tačiau rizika prarasti gyvybę ir nebūti atgaivintam yra kur kas didesnė ir svaresnė už pačius geriausius šio gydymo rezultatus, todėl jis seniai pamirštas ir nebetaikomas.

Sukimosi terapija. Charleso Darwino senelis Erasmusas Darwinas buvo gydytojas, filosofas ir mokslininkas. Vis dėlto jo užrašai labiau primindavo poeto užrašus, nes visas savo idėjas jis užrašydavo skambiomis frazėmis, kurios ne visada primindavo rimtus sumanymus. Viena tokių idėjų buvo gydymas sukamojoje kėdėje. E. Darwinas buvo įsitikinęs, kad daugybė ligų, fizinių ir psichologinių, išnyksta, kai žmogus miega. O tokia sukamoji kėdė galėtų taip užsukti žmogų, kad miegas ateitų kur kas greičiau. Iš pradžių ši mintis atrodė absurdiška, tačiau vėliau amerikietis gydytojas Benjaminas Rushas panaudojo šią kėdę gydydamas psichikos ligas. Jis manė, kad besisukant mažėja smegenų perkrova ir taip žmogus gali pasveikti, tačiau jis klydo. Pacientai nuo kėdės nulipdavo tokie pat, tik labiau apsvaigę nuo sukimosi…

Gimdymo terapija. Kadaise manyta, kad bet kokia psichikos liga sergantis žmogus yra isterijos auka. Graikų gydytojas Hipokratas išpopuliarino šį terminą, tikėdamas, kad isterija apima visas būsenas nuo nervingumo iki visiškos apatijos. Ši diagnozė dažniausiai buvo priskiriama moteriai. Hipokratas siejo tai su gimdos nefunkcionalumu. Jo mintį pratęsė Platonas, teigdamas, kad gimda, ilgai neatlikdama savo tikrosios paskirties, ima skleisti pyktį visame kūne, užima kvėpavimo takus ir priverčia moteris elgtis keistai. Todėl vienintelis patikimas būdas įveikti šią būseną – „nuraminti gimdą“. O tam labiausiai tinka nėštumas. Norint pagyti tereikia pastoti ir pagimdyti. Ši terapijos rūšis seniai nebeegzistuoja. Isterija pripažinta viena iš neurozės formų, kuri būdinga abiem lytims (tiesa, moterims kelis kartus dažniau nei vyrams) ir gydoma priimtinais būdais, atsižvelgiant į ligos intensyvumą: vaistais, psichologo konsultacijomis, fizioterapija ar kt.

Užliejimo terapija (angl. flooding). Tai elgesio terapijos būdas kovoti su baimėmis. Anot psichologų, jis gana ekstremalus ir tikrai ne kiekvienas tam ryžtųsi, tad, nors ir veiksmingas, taikomas retai. Įsivaizduokite, kad labai bijote vorų, vos juos pamačius ima šiurpas ir apima panika. Kad ši baimė dingtų, jus uždaro kambaryje, kuriame… tokių gyvių ropoja tūkstančiai. Ir šiame kambaryje jūs būnate tol, kol baimė po truputį mažėja ir galbūt net visai išnyksta. Jei šis būdas atrodo itin gąsdinantis ir nė už ką jo nedrįstumėte išbandyti, psichologai siūlo mažiau šokiruojantį būdą kovoti su savo baimėmis – sisteminę desensibilizaciją (angl. systematic desensitization). Jos autorius – elgesio terapijos pradininkas Josephas Wolpe’as. Taikant šį metodą, su savo baimėmis žmogus susiduria pamažu. Metodas grindžiamas J.Wolpe’o sukurta reakcijų slopinimo teorija. Mokslininkas teigia, kad nerimo reakcijos slopinamos kartu sukeliant kitas reakcijas, kurios fiziologiškai yra priešingos nerimui. Jeigu nesuderinama su nerimu reakcija sukeliama kartu su impulsu, kuris iki šiol sukėlė nerimą, tai sąlyginis ryšys tarp šio impulso ir nerimo susilpnėja. Viena iš nerimui priešingų reakcijų yra atsipalaidavimo būsena. Tarkime, jūs bijote uždarų erdvių, o įlipus į liftą jus apima nevaldomas nerimas. Bet jei tuo pat metu kas nors jums suteiktų malonių pojūčių, tikėtina, kad baimė būnant lifte sumažėtų. Gydytis pasiruošęs pacientas mokosi įvairių atsipalaidavimo būdų. Atsipalaidavusio paciento vaizduotė sužadinama konkrečią fobiją sukeliančiu objektu ar reiškiniu (voru, gyvate, aukščiu). Tačiau pradedama nuo mažiausiai nerimą keliančios situacijos (draugas pasakojo matęs milžinišką vorą), pamažu pereinant prie didžiausios (didelis voras lipa ant rankos). Jeigu kuri nors scena žmogui ima kelti nerimą, terapija sustabdoma, žmogaus iš naujo prašoma atsipalaiduoti ir tik tuomet grįžtama prie tos pačios situacijos. Šią terapiją galima taikyti pasitelkus ne vaizduotę, o tikrus objektus arba pasinaudojant filmuota medžiaga. Didžiausias šio metodo pranašumas tas, kad žmogus nepatiria staigaus šoko ir su savo baime susidraugauja pamažu, patirdamas kuo mažiau streso. Terapija iki šiol plačiai pripažinta ir sėkmingai taikoma.
Gyvačių masažo terapija. Turbūt dabar įsivaizduojate, kaip didelis smauglys apsivynioja jūsų kūną ir… kažkaip jums padeda pasveikti. Iš tiesų ši terapija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo gąsdinanti, nors ji tikrai gali būti ne visiems maloni, ypač jei bijote gyvačių. Taikant šį metodą, šimtai mažyčių gyvatėlių rangosi ant jūsų kūno. Iš pradžių jūsų veido raumenys gali būti įsitempę iš baimės, tačiau teigiama, kad tai laikina, o efektas labai malonus. Galbūt pripratę prie šios minties pajusite malonius pojūčius kūne, atsipalaiduosite ir mėgausitės procedūra, o po jos pasijusite kupini jėgų, gyvenimo džiaugsmo ir lengvumo. Nežinome, tik abejojame, ar žmogų, iš tolo bijantį šių šliužų, bus lengva įkalbėti uždėti ant kūno bent vieną mažą besirangančią gyvatę. Be gyvačių, galima rasti ir siūlančių išbandyti varlių, sliekų ar kitokių šliužų masažus. Tačiau jų tikrasis poveikis nėra aiškus.

 

Ugnies terapija. Ji atsirado Tibete. Sąrašas ligų ir negalavimų, kuriuos neva padeda įveikti šis metodas, gan ilgas. Be įvairių fizinių sutrikimų, sakoma, terapija gali padėti esant nemigai, stresui, įtampai, baimei, panikos priepuoliams, depresijai, melancholijai. Jos veikimo principas toks: žmogus, prižiūrimas specialisto, kurį laiką turi būti apimtas liepsnos. Skamba pavojingai, nors išbandžiusieji šią procedūrą teigia, kad ji visiškai saugi ir maloni. Prieš terapiją ant atitinkamos kūno vietos uždedamas specialus ugninis lynas, kitaip tariant, įvairių žolelių virvė. Tuomet ji uždengiama specialia apsaugine plėvele ir galiausiai dviem drėgnais rankšluosčiais. Ant viršaus užpylus alkoholio, visa tai padegama. Šalia stovintis žmogus visuomet laiko šlapią rankšluostį, jei prireiktų jus skubiai gesinti. Suprantama, ši procedūra turi būti atliekama tik specialiuose centruose ir tik kompetentingo žmogaus, kitu atveju terapija gali sukelti tik dar didesnį stresą ir baigtis liūdnai. Tiesa, įrodymų, kad ši terapija iš tiesų veiksminga, rasti nepavyko.

 

Šalčio terapija. Gydymas šalčiu dar vadinamas krioterapija. Sakoma, kad šaltis gali būti veiksmingas gydant įvairias sąnarių, odos ligas, stuburo negalavimus, uždegimo procesus, psichikos sutrikimus, ypač depresiją. Suprantama, niekas į ledo kambarį žmonių neuždaro ir į ledinį vandenį nemurkdo. Kad būtų saugi, ši terapija gali būti atliekama tik specialiuose centruose, nes jai taikoma speciali technologija, apsauganti žmogų nuo nušalimo ar kitų šalutinių šalčio poveikių. Procedūra trunka nuo 30 sekundžių iki 4 minučių. Ji atliekama naudojant medicinines CO2 dujas (apie –70 °C), kurios pro specialų vamzdelį išpurškiamos CO2 mikrokristalais. Ore jie iš karto virsta garais ir oda bei paodis staigiai atšaldomi iki 2–5 °C. Teigiama, kad ši terapija nėra tokia baisi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o karštą vasaros dieną galbūt ir visai maloni.

 

Mirties terapija. Kinijoje, kai kuriuose psichologinę pagalbą teikiančiuose centruose, galima išbandyti mirties ir gimimo terapiją. Anot psichologo Yulongo Tango, ji labai veiksminga depresija sergantiems, nuolatinį stresą patiriantiems ar kitų psichologinių negalavimų turintiems žmonėms. Kaip visa tai vyksta? Centre įkurtas 5 m2 mirties patyrimo kambarys. Žmogus paprašomas parašyti atsisveikinimo laišką, tuomet guldomas į karstą ir uždengiamas. Būdamas karste jis klausosi jam giedamų giesmių, užkasamos žemės garsų. Po penkių minučių gulintysis karste išgirsta vaiko verksmą ir jo karstas atidaromas skambant pergalingai dainai. Absurdiška? Galbūt, tačiau tie, kas pabandė, teigia, kad po šios terapijos iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą. Ar ilgam? Taip ir lieka neaišku, nors išlipti iš karsto turėtų būti tikrai smagu.

 

Jums gali būti įdomu

Komentuoti