Santykiai

Suvaidinta meilė virsta tikra

Tikros meilės nesuvaidinsi. Gal tai ir tiesa, tačiau suvaidindami jausmus, atveriame kelią jiems sužydėti.

“Aš tave myliu“, – ištaria Džiuljetos vaidmenį atliekanti mergina. Romeo, kaip tyčia, vaidina jos nemėgstamiausias kolega. Po ilgų repeticijų priešiškumas ima blėsti. O prisipažindama meilę ji pamažu pradeda jausti, kaip stipriai pradeda plakti širdis. Toks scenarijus kvepia pigiu holivudiniu kinu, bet neskubėkime smerkti. Tai, kas nutiko šiai aktorei, gali nutikti ir jums.

Elgesys gali sukelti emocijas, kaip ir emocijos elgesį. Pavyzdžiui, dirbtinai nusišypsodami iš tiesų pasijuntame laimingesni. O jei suvaidintume, kad mums patinka asmuo, ar jis taptų patrauklesnis? „Taip“, – atsakytų jums mokslininkai, argumentuodami atliktų tyrimų rezultatais. Vieno eksperimento tiriamiesiems buvo rodomos nei patrauklių, nei nepatrauklių asmenų nuotraukos, kurias jie turėdavo palydėti žodžiais „patinka“ arba „nepatinka“ (ką ir kur sakyti diktavo tyrėjai). Po kurio laiko jiems buvo duodama dar kartą peržiūrėti nuotraukas ir šį kartą jie patys turėjo nuspręsti, ar žmogus patrauklus. Kaip parodė rezultatai, asmuo jiems patikdavo net 17 proc. labiau, jei prieš tai jie jį būdavo įvardiję kaip patinkantį. Kitaip tariant, jei dirbtinai pasakytume sau, kad šis žmogus patinka, mūsų simpatijos jo atžvilgiu būtų didesnės! O kaip su romantiniais jausmais?

Vaidinkite tol, kol iš tiesų pamilsite

Šis vaidybos ir tikrovės fenomenas galioja ir meilės srityje. Norėdamas pažiūrėti, ar asmens elgesys gali sukelti romantinius jausmus, Richardas Wisemanas atliko įdomų eksperimentą. Tiriamieji turėjo dalyvauti greituosiuose pasimatymuose. Tai – puikus būdas susipažinti su daug priešingos lyties atstovų per trumpą laiką. Paprastai poros laiko pasišnekėti turi tik apie 3–8 minutes – suskambėjus skambučiui, partneriai turi pasikeisti. R. Wisemanas pakvietė studentus dalyvauti tokiame „meilės“ katile. Vieni dalyviai elgėsi natūraliai, kitiems nurodyta nepažįstamajam porininkui rodyti simpatiją – laikyti partnerį už rankų, intensyviau žiūrėti jam į akis, pasidalyti paslaptimis ar įteikti dovanų. Pasibaigus pasimatymų sesijai, tiriamieji nurodė, su kuriais žmonėmis norėtų susitikti dar kartą. Net 40 proc. jausmus vaidinusių tiriamųjų norėjo dar kartą pasimatyti, o iš tų, kurie pasimatymo metu elgėsi natūraliai, buvo tik 20 proc. Be to, „aktoriai“ buvo linkę vienas kitą įvertinti daug teigiamiau nei kiti tiriamieji. Regis, suvaidinti jausmai atrado vietą jų širdyse. „Mums buvo sunku išskirti meilės jausmus vaidinusias poras“, – tyrimo rezultatais džiaugėsi mokslininkas. Tai puiki žinia ieškantiesiems antrosios pusės ar norintiesiems sustiprinti tarpusavio santykius. Jei elgsitės tarsi įsimylėjęs, tikimybė, kad ir kitas žmogus jus pamėgs, bus didesnė. „Veiksmai yra greičiausias ir lengviausias būdas pakeisti savo jausmus ir mintis“, – teigia R. Weismanas. Jei vis dar sunku tuo patikėti, tikros suplanuotų santuokų istorijos turėtų panaikinti likusias abejones.

Kai suplanuotos santuokos pralenkia tikrąsias

Jei jums sutuoktinį parinktų tėvai ir lieptų prieš savo valią žengti prie altoriaus, tikriausiai niekada nesitikėtumėte pamilti. Širdžiai neįsakysi. Ar tikrai? Bent jau tyrimai rodo priešingai. Partneriai, kurie tuokiasi tik dėl to, kad taip liepė tėvai, ilgainiui vienas kitą įsimyli. O jų meilės kreivė, atvirkščiai nei tradicinių sutuoktinių, yra linkusi šokti aukštyn, o ne žemyn. Harvardo mokslininkas Robertas Epsteinas aštuonerius metus stebėjo daugiau nei 100 indų, pakistaniečių ir žydų ortodoksų porų, kurių santuokos buvo suplanuotos. Poros kas tam tikrą laiką turėjo nurodyti savo jausmus ir pasitenkinimą vedybiniu gyvenimu. Apskaičiuota, kad iš meilės santuoką kūrusių partnerių jausmai pradeda blėsti vos po 18 bendro gyvenimo mėnesių. Šis kritimas itin staigus – jausmų intensyvumas kartais sumažėja net dvigubai! O suplanuotų sutuoktinių meilė nuolat auga ir po penkerių metų savo intensyvumu pralenkia tradicinių sutuoktinių jausmus. Mokslininkų teigimu, ši meilė ir santuokinis ryšys yra net dvigubai stipresnis už porų, kurie tuokėsi iš meilės… Tokie rezultatai nedžiugina (bent tų, kurie kuria bendrą gyvenimą remdamiesi jausmais), tačiau iš to galime daug ko pasimokyti. Suplanuotos santuokos paprastai būna labai gerai apskaičiuotos – tėvai įvertina būsimų jaunikių suderinamumą, gyvenimo tikslus, šeimos ryšius ir pan. Partneriai, tuokdamiesi prieš savo valią, gerai žino, kad neturi kito pasirinkimo ir kad turi įsipareigoti vienas kitam, kad ir kas nutiktų. Jie turi vaidinti jausmus ir, kaip rodo tyrimai, tai iš tiesų pasiteisina – iš pradžių tik dirbtiniai, po kurio laiko jie virsta tikrų tikriausia meile, net stipresne nei iš pirmo žvilgsnio įsimylėjusių jaunuolių. Priešingai, įžengdami į santuoką apakinti aistros, po kurio laiko pradedame nusivilti. Mažiausi išbandymai tampa dar vienu įrodymu, kad jausmai blėsta ar kad suklydome rinkdamiesi partnerį, ir nedėdami pastangų leidžiame jiems išvis išnykti. Didžiausia klaida, kurią daro įsimylėjėliai – tai meilės atidavimas likimui – „kas bus, tas bus“. Jei norime, kad ji gyvuotų, turime stengtis. Mes planuojame svarbiausius gyvenimo aspektus – finansus, karjerą. Tačiau kažkodėl meilės į šį sąrašą neįtraukiame. Ji turėtų atsidurti jūsų dienotvarkėje, kaip ir kiti svarbiausi darbai. Šiaip ar taip, meilė yra didžiausias gyvenimo variklis. O jei jis jau gesta, gal vertėtų prisiminti, ką reiškia būti įsimylėjusiam ir šiuos jausmus atgaivinti?

 

Jums gali būti įdomu

Komentuoti