Gyvename tame pačiame pasaulyje, tačiau kiekvienas turime savo realybę.

 

Mantas – entuziastingas, nuolat krečia pokštus, o jo teatrališkai pasakojamos istorijos prikausto visų žvilgsnius. Vaikinas yra tikra vakarėlių siela: „Man patinka bendrauti. Net jei esu labai pavargęs, pažįstamo skambutis mane gali prikelti iš mirusiųjų ir suteikti naujų jėgų.“

 Jo draugę Eleną aplinkiniai apibūdina kaip malonią, tačiau paslaptingą merginą. Nors kolegos ir kaimynai ja pasitiki ir mėgsta, ji linkusi išlaikyti atstumą. Elena turi dvi geriausias drauges: „Matomės retai, tačiau su jomis jaučiuosi laisvai, galiu elgtis spontaniškai ir būti savimi.“ Laisvalaikiu Elena žvejoja arba skaito knygas: „Trankūs klubai – ne man, labiausiai pailsiu gamtoje.“

Mantas ir Elena neseniai apsigyveno kartu. Mantas nuolat kviečiasi savo draugus, pažįstamus ir kolegas, rengia vakarėlius, tačiau Elena užsibūna juose trumpai ir dažniausiai dingsta į savo kambarį viena pirmųjų. Pastaruoju metu Mantas jaučia apmaudą: „Kodėl Elena nesidomi mano draugais? Negi jai įdomiau būti vienai?“ Jis įsitikinęs, kad Elena nedrįsta bendrauti, bet viliasi, kad su laiku ji labiau savimi pasitikės ir viskas pasikeis.

Pažinties pradžioje Elena susižavėjo Manto komunikabilumu ir laisvumu, tačiau dabar nesupranta, kodėl pas juos namie nuolat sėdi vaikino draugai? Ir kodėl jie taip dažnai rengia vakarėlius? Nenorėdama įžeisti Manto, ji mandagiai pabūna kelias valandas ir tuomet išeina.

 

Dalyviai ir stebėtojai

Atlikę asmenybės testą, Mantas ir Elena sužinotų, kad jis yra ekstravertas, o ji – intravertė. Nors asmenybių skirtumai suteikia žavesio ir draugystės pradžioje atrodo patraukliai, dažnai dėl jų atsiranda tarpusavio nesutarimas ar kyla konfliktų, ypač jei abi pusės mano, kad visi žmonės suvokia ir jaučia pasaulį panašiai: „Jeigu man patinka nepažįstamų žmonių draugija, ji turėtų patikti ir tau.“

Tipiški ekstravertai (tokie kaip Mantas) – veiklūs ir draugiški, mėgstantys būti draugijoje, dažnai kalbantys ir pritraukiantys dėmesį. Ekstravertai iš prigimties yra atkaklesni ir optimistiškesni. Ekscentriškoji Madonna ne visuomet sulaukia pritarimo, tačiau ji prikausto mūsų žvilgsnius ir savo muzika džiugina jau kelias kartas klausytojų.

Asmenybės psichologai teigia, kad intravertai (tokie kaip Elena) turi mažiau minėtųjų savybių. Jie yra santūresni, pasyvesni ir dažniau laiką leidžia vienumoje. Intravertai dažniausiai renkasi profesijas, kurioms nereikia nuolatinio bendravimo, todėl tarp rašytojų, menininkų ir mokslininkų apstu tyliųjų sielų. Bardas ir rašytojas Leonardas Cohenas galbūt nėra didelių susibūrimų mėgėjas, tačiau jo muzika neabejotinai paliko reikšmingą pėdsaką mūsų istorijoje.

Išlikimo garantas

Jeigu visi būtume vienodi, lengviau suprastume vienas kitą, bet turbūt būtume seniai išnykę nuo šios žemės. Niukaslo universiteto mokslininko, evoliucinis psichologo Danielio Nettle’o teigimu, mūsų rūšies išlikimui naudinga tiek introversija, tiek ekstraversija. Aktyvusis ekstravertas gali pasigirti didesniu partnerių skaičiumi, taip skatindamas platesnį savo rūšies paplitimą. Vis dėlto ekstravertų vaikai dažniau auga su patėviais ir pamotėmis. Evoliuciškai naudingas jų siekis tyrinėti naujas aplinkas, tačiau jiems dažniau gresia fizinis pavojus (tyrimų duomenimis, ekstravertai dažniau patenka į avarijas). Ekstravertai galbūt užkariavo naujas žemes, bet intravertai sėsliai jas apgyvendino ir prižiūrėjo. Evoliucija protingai sudėliojo skirtingus asmenybės bruožus: ten kur ekstravertas yra silpnesnis, jį puikiai atsveria intravertas. Juk žmonių genties išlikimo galimybės daug didesnės, kai nesame panašūs. Tuomet kaip rūšis lanksčiau prisitaikome prie aplinkos ir perduodame savo genus ateities kartoms.

Asmenybės buveinė

Jei gimėte tykiu intravertu, šurmuliuojančiu ekstravertu greičiausiai netapsite, nes asmenybės skirtumai glūdi skirtingai į aplinką reaguojančiose smegenyse. XX a. 7-ajame dešimtmetyje psichologas Hansas Eysenckas iškėlė hipotezę, kad kiekvienam žmogui būdingas skirtingas įgimtas sužadinimo lygis, t. y. kiek kūnas ir protas yra pasiruošę atsakyti į stimuliaciją. Kiekvienas žmogus siekia jam optimalaus sužadinimo lygio – ne per didelio ir ne per mažo, nes kitaip jaučia diskomfortą. Vienam užtenka ramaus pasivaikščiojimo parke, kitam ir šuolio su parašiutu negana – norisi išbandyti sklandytuvą esant stipriam vėjui. H. Eysenckas teigia, kad ekstravertai išsiskiria žemesniu sužadinimo lygiu nei intravertai. Norėdami jaustis maloniai ir būti optimalaus sužadinimo lygio, jie turi būti labiau stimuliuojančioje aplinkoje, todėl daugiau laiko praleidžia tarp kitų žmonių, siekdami naujų potyrių. O intravertams ta pati aplinka veikia per daug stimuliuojamai, todėl jie ieško ramios užuovėjos.

Tobulėjant tyrimo metodams, psichologai pradėjo nuodugniau tyrinėti smegenų veiklą. Tuomet paaiškėjo keli dalykai, lemiantys mūsų temperamento skirtumus. Neurobiologai Richardas Depue ir Paulas Collinsas teigia, kad dėl skirtingų mūsų tendencijų kaltas už apdovanojimus ir reakcijų į naujumą atsakingas hormonas dopaminas. Ekstravertai daug stipriau reaguoja į teigiamą paskatinimą, jie jaučia didesnį apdovanojimą nei intravertai. Amsterdamo universiteto mokslininkas Michaelas Cohenas su kolegomis tyrė smegenų aktyvumą dalyvaujant simuliaciniame lošime. Prieš bandymą asmenybės klausimynu buvo įvertintas kiekvieno tiriamojo ekstraversijos lygis ir paimti seilių mėginiai genetiniams tyrimams. Tuomet dalyviai pradėjo lošimą, kurio metu buvo stebima jų smegenų veikla. Kaip ir galima įtarti, intravertų ir ekstravertų smegenys veikė skirtingai. Kai tik ekstravertas laimėdavo užduotį, jo smegenyse suaktyvėdavo du centrai: migdolas ir požievinis smegenų branduolys (lot. nucleus accumbens). Migdolas yra susijęs su mūsų emocijomis, todėl laimėtas žaidimas ekstravertui emociškai reiškia daugiau nei intravertui. Požievinis smegenų branduolys – svarbi smegenų apdovanojimo rato bei dopamino sistemos dalis. Jos suaktyvėjimas reiškia, kad ekstravertui laimėjimas yra svarbus ir apdovanojantis. Intraverto smegenyse tokio aktyvumo nebuvo. Toliau tyrinėdami genetinius dalyvių duomenis, mokslininkai pastebėjo dar vieną su apdovanojimu smegenyse susijusį skirtumą. Ekstravertai turi specifinį geną, atsakingą už didesnį jautrumą dopaminui, todėl jų smegenys laimėjus buvo aktyvesnės. Vadinasi, ekstravertų smegenys daug stipriau reaguoja, kai žmogus laimi, todėl tyrėjai kelia prielaidą, kad dėl tos pačios priežasties jie labiau mėgaujasi aktyviu sportu, bendravimu su nepažįstamaisiais ir buvimu dėmesio centre. Papildomi elektroencefalogramos (EEG) ir funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) tyrimai atskleidė, kad ekstravertų smegenys stipriau reaguoja į gausybę įvairių apdovanojimų: mėgstamus prekių ženklus, humorą, laimingus veidus, pinigus ir kitokius jiems malonius emocinius dirgiklius.

Neseniai atliktame tyrime taip pat paaiškėjo, kad esktravertams daug reikšmingesni žmonių veidai. Tyrėja Inna Fishman su kolegomis uždėjo elektrodus intravertams bei ekstravertams ir stebėjo, kaip smegenys reaguoja į staigius pokyčius. Pasitelkus naujausią metodą P300 buvo galima užregistruoti smegenų reakciją, išvydus tam tikrą dirgiklį per pirmąsias 300 milisekundžių (per tokį trumpą laiką žmogus nespėja sąmoningai suvokti pasikeitimo). Vienu atveju dalyviai stebėjo besikeičiančias vyrų nuotraukas, kurių sekoje retkarčiais pasirodydavo moters nuotrauka. Tuo pačiu principu buvo rodomos violetinės ir geltonos gėlės. Kuo dalyvis buvo ekstravertiškesnis, tuo labiau jo smegenys reaguodavo į veidus. Gėlės tokio efekto neturėjo. Intravertų smegenys į gėles ir veidus reaguodavo vienodai. Anot I. Fishman, intravertams žmonių veidai yra tiek pat reikšmingi kiek ir nejudantys objektai. Dar vienas įrodymas, kad bendravimas su žmonėmis ekstravertui teikia didesnį apdovanojimą.

Kuo būti geriau?

Minesotos universiteto psichologijos profesorius Colinas DeYoungas teigia, kad intravertai nebūtinai yra užsidarę vidiniame pasaulyje, jie tiesiog jaučiasi mažiau įsitraukę ir motyvuoti bei skatinami apdovanojimų. Jie ne tokie entuziastingi, mažiau kalba ir atrodo ne tokie užsidegę kaip apdovanojimų medžiotojai ekstravertai.

Gali atrodyti, kad ekstravertai gyvena geriau: patiria daugiau bendravimo džiaugsmo, mėgaujasi dėmesiu ir nemato vargo, tačiau ne veltui gamtoje yra ir kitas asmenybės polius – introversija. Nuolatinis apdovanojimų siekimas, bendravimas ir smagi veikla eikvoja ekstravertų laiką bei energiją. Neįmanoma vienu metu šėlti vakarėlyje ir ramiai rengti svarbų projektą. Per didelis įsitraukimas į socialinį gyvenimą gali atitraukti nuo kitų svarbių gyvenimo sričių. Tam tikra prasme ekstravertai yra priklausomi nuo dėmesio ir bendravimo, o šito netekę gali labai išgyventi. Tyrimai rodo, kad pablogėja jų pažintiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, ekstremalių sensorinės deprivacijos tyrimų metu visiškai arba labai stipriai apribojami išoriniai dirgikliai: išjungiama šviesa, uždedamos garso nepraleidžiančios ausinės, kartais apvelkamas specialus lietimą apribojantis kostiumas, pašalinami kvapai… Kurį laiką pabuvęs tokiomis sąlygomis, žmogus pildo pažintinių gebėjimų testus. Palyginus testo rezultatus prieš ir po tyrimo matyti, ekstravertų pažintiniai gabumai suprastėja labiau nei intravertų. Realiame gyvenime tokių ekstremalių situacijų nėra, tačiau akivaizdu, kad ekstravertui stimuliacija būtina lyg oras. Skaitydami straipsnį galbūt padėjote save į tykiųjų arba energijos bombų lentynėlę. Pasidarė aiškiau, kodėl turite tik vieną geriausią draugą nuo mokyklos laikų ir privengiate triukšmingų naktinių klubų arba kodėl pažįstate visus kaimynus ir mielai kalbatės su pirmą sykį matomu žmogumi. O galbūt jums vis dar neaišku, kas esate, nes mielai leidžiate laiką draugų būryje ir esate šnekus, tačiau kitą dieną norite atsiriboti nuo žmonių ir skaityti mėgstamą knygą. Kaip minėjome, introversiją ir ekstraversiją reikėtų suvokti kaip spektrą, kuriame dauguma žmonių patenka kažkur į viduriuką. Juos mokslininkai vadina ambivertais. Pastarieji lanksčiau prisiderina prie skirtingų aplinkybių.

 

Pažinimui reikia laiko

Vakarietiškoje visuomenėje šiuo metu populiaresnis ekstraverto tipažas. Tačiau populiarus ne visuomet reiškia, kad geresnis, nes asmeninių savybių gerumas priklauso nuo konteksto. Vieni užburia savo kalbėjimu, kiti – išklausymu. Vieni prikausto dėmesį, kiti suteikia tą dėmesį. Verta pažinti save ir draugus, tuomet nereikės priekaištauti, kad draugas nenori dalyvauti eiliniame vakarėlyje. Turėdami pakankamai žinių, galėsite atsižvelgti į savo bei aplinkinių poreikius ir rasti sau patogią vietą.

Pagaliau introversija ir ekstraversija paaiškina tik mažą dalelę mūsų skirtumų, kiti Didžiojo penketo bruožai (pavyzdžiui, atvirumas patirčiai), intelektas, vertybės, jautrumas ir t. t. gali visiškai kitomis spalvomis nudažyti du intravertus ar du ekstravertus. Žemesnio ir aukštesnio intelekto ekstravertai tikrai skirsis tarpusavyje ne tik pomėgiais, bet greičiausiai ir laimėjimais. Esame sudėtingos būtybės ir kartais patys savęs gerai nepažįstame, todėl greitai įminti asmenybės mįsles nėra lengva. Galime tik pasidžiaugti, kad visi mūsų skirtumai susidėlioja į vieną darnią ir harmoningą visumą, dėl kurios išlikome ir sėkmingai gyvename šiame pasaulyje.

[useful_banner_manager banners=2 count=1]

 

 

Parašykite atsiliepimą