Santykiai

Neištikimybė: atleisti negalima skirtis

Kaip sėkmingai išspręsti meilės trikampio rebusą?

Neištikimybė atsliūkina į namus it juoda katė. Net išprašius ją lauk, juntama, kad namie jos būta. Vienos poros susitaiko ir gyvena kartu toliau, kitos supranta, kad su tokiu šleifu gyventi drauge nesugebės, ir pasuka skirtingais keliais. Remiantis statistiniais duomenimis, nesantuokinių ryšių turi apie 50 proc. vyrų ir kiek mažiau moterų. Stebėtina, bet labai dažnai neištikimieji, ypač vyrai, didelių sąžinės priekaištų nejaučia. Ir vis dėlto jie stengiasi nuslėpti neištikimybę, nenorėdami skaudinti partnerio: išoriškai gali atrodyti sužydėję, pasitempę, atjaunėję. Tiesai išaiškėjus tokie žmonės pažeria daugybę argumentų, tikėdamiesi, kad juos supras ir atleis, o gyvenimas toliau riedės sena vaga.

NEIŠTIKIMIEJI TEISINASI

Paklauskime neištikimo asmens, ar jam atrodo, kad padarė ką nors bloga. Dažniausiai išgirsime tokius atsakymus.

Vyrai:

  • aš to nesureikšminu, tai buvo tik atsitiktinis nuotykis;
  • juk aš jos nemylėjau kaip tavęs, taigi viskas gerai;
  • visi kartais būna neištikimi;
  • aš esu vyras, o mes, vyrai, iš prigimties poligamiški;
  • man reikėjo pasitikrinti, ar vis dar esu geros formos;
  • su ja vėl jaučiuosi gyvas, jaunas, geidžiamas;
  • žmona man nesuteikia tiek meilės, kiek kita;
  • ji daro lovoje tai, ko nedaro žmona.

Moterys:

  • aš pamilau tą žmogų, o vyrui meilės nejaučiu;
  • buvau apsvaigusi per vakarėlį, nieko negaliu prisiminti;
  • su vyru nesijaučiu geidžiama, o su šiuo vyriškiu patikėjau savimi;
  • su vyru daug laiko nesimylėjome, buvau ištroškusi sekso;
  • jis man skyrė tiek dėmesio, kad tiesiog pamečiau galvą;
  • su tuo vyriškiu pasijutau nepaprastai saugiai, o su vyru būnu įsitempusi;
  • su meilužiu lovoje leidžiu sau tai, ko neleidžiu su vyru.

Šie paaiškinimai yra veikiau ne paaiškinimai, o pasiteisinimai arba, kaip pasakytų psichologai, racionalizacijos. Racionalizacija – psichologinė gynyba, neleidžianti mums nerimauti. Įdomus skirtumas – vyrai neištikimybę dažniausiai pateisina tuo, kad nejuto meilužei meilės, o moterys dažniau pateisina savo neištikimybę kaip tik tuo, kad pajuto tam vyriškiui meilę. Visų šių paaiškinimų priežastis – numalšinti sąžinės graužatį ir pagrįsti veiksmą, kuris stebėtinai dažnai kartojasi per žmonijos istoriją. Šį faktą patvirtino žinoma JAV antropologė Helen Fisher.

ANTROPOLOGAI AIŠKINA

Tyrinėdama mūsų protėvių lyčių santykių istoriją, H. Fisher pirmiausia atrado, kad monogamija, kaip bendravimo forma, labiausiai tinka tiems partneriams, kurie gyvena šeimomis. Tyrinėtojos logika, pagrindžianti monogamiją, yra tokia: „Kadaise gamtoje atsirado dvilytis dauginimas, leidžiantis rasti tinkamiausią genų kombinaciją. Pumpuravimas ar savęs apvaisinimas turi didelį trūkumą – jei tavo genai yra blogi, tai tokie pat bus ir tavo palikuonių genai. Gerokai patikimiau, jei prie pusės savo genų aš pridėsiu pusę kito individo genų. Dvi lytys – ekonominis ir efektyvus būdas, užtikrinantis, kad blogus genus atsvers tavo partnerių geri genai. O jei nugalės blogi? Tuomet palikuonys bus tiesiog negyvybingi ir giminės nepratęs. Tačiau ar to pakanka? Žuvys, vabalai, ropliai, paukščiai deda kiaušinius, bet juos nesunkiai suvalgo plėšrūnai, be to, ant jų reikia tupėti. Todėl evoliucijos eigoje atsiranda vaiko išnešiojimas pilve ir jo auginimas po gimimo. Žinduolių, o ypač žmonių, naujagimiai gimsta tada, kai dar yra labai nesubrendę. Žmonės gimdo vaikus ypač anksti dėl santykinai didelės naujagimio galvos apimties: moteris negalėtų pagimdyti tokio stambaus vaisiaus, jei nešiotų jį dar keletą mėnesių. Naujagimiai gimsta tokie bejėgiai, todėl turi ilgai augti tarsi dirbtinėje gimdoje – mamos glėbyje, lopšyje. Todėl būtina, kad mama praleistų su jais daug laiko, saugodama ir maitindama. O moteriai reikalingas gynėjas – vyras, jaučiantis išskirtinį prieraišumą jai ir savo vaikui. Jis juodu saugo ir aprūpina maistu. Dėl to evoliucijos eigoje išsivystė prieraišios meilės jausmas, išlaikantis išskirtinį ryšį tarp vyro ir moters. Jei egzistuotų poligamija ir tik lytinis potraukis, patinai nejaustų išskirtinio ryšio su savo moterimi ir vaikais, pasiduodami potraukiui, mylėtųsi su visomis patelėmis (kaip jaučiai ar žirgai) ir ramiai paliktų juos galimai žūčiai.“

Mokslininkės teigimu, atsitiktinė poligamija, būdinga visiems gyvūnams ir įvairių epochų žmonėms, atsiranda dėl kelių priežasčių:

  • kaip apsauginis mechanizmas, leidžiantis patelėms pataisyti būsimų palikuonių genetinį fondą (tai patvirtina ir faktas, kad kelių patinų spermatozoidai jos lytiniuose takuose sugeba atpažinti svetimus spermatozoidus ir rungtis su jais, o išgyvena stipriausieji);
  • kaip galimybė šalia ne tokio vyriško, bet patikimo, paslaugaus ir prieraišaus šeimos vyro turėti galimybę perduoti palikuoniams vyriškesnio, bet nepatikimo, agresyvaus ir nepastovaus vyriškio genus; tuomet moterys slapta suartėja su „mačo“ tipo vyrais, kurių vaikus vėliau augina ne tokie veržlūs, bet patikimesni partneriai;
  • kaip apsauginis mechanizmas, leidžiantis patelėms užsitikrinti ne tik savo, bet ir kito vyriškio materialinį aprūpinimą bei apsaugą (jei mano vyras manęs neapsaugos ar nedovanos dovanų, tuomet apsaugos ir aprūpins meilužis); panašiai elgiasi ir šimpanzių patelės, kurios santykiauja su tam tikru patinu rujos metu, bet kitu metu atsiduoda kitiems patinams, jeigu jie atneša joms bananą;
  • kaip atsarginis mechanizmas, leidžiantis patinams paskleisti savo sėklą tarp kitų patelių (tai padidina genetinę įvairovę). Žinoma, tai neužtikrina, kad palikuoniais nuo kitos patelės patinas tiek pat rūpinsis, kiek savo ir savo nuolatinės partnerės vaikais.

Visa tai, atrodo, turėtų būti gana logiška, kad paaiškintų, įtikintų ir įtvirtintų racionalų požiūrį, jog poligamija ir impulsas nueiti į kairę yra užprogramuoti gamtos, nors monogamija yra kur kas patikimesnis būdas išlikti. Yra labai nedaug kraštų, kuriuose poligamija yra įteisinta. Tibeto moterys ne tik gali turėti keletą vyrų, bet ir intymiai bendrauja su užsieniečiais, išdidžiai nešiodamos ant kaklo karolius, kur kiekvienas karoliukas simbolizuoja vieną užsienietį – meilužį. Grenlandijos eskimai ir Rusijos čiukčiai turi tradiciją – pasiūlyti svečiui savo žmoną. Islamas nedraudžia vyrui musulmonui turėti kelių žmonų ir neriboto skaičiaus sekso vergių. Egzistuoja ir atviros santuokos šalininkų, suteikiančių vienas kitam laisvę mylėtis, su kuo nori, jei tai bus saugus seksas.

Tačiau H. Fisher pastebėjo, kad net ir tokiais atvejais daugumoje porų neištikimybė priimama priešiškai ir sudaro daug problemų. Ir jei skaitytojas nėra Tibeto, Tolimosios Šiaurės ar islamo pasaulio atstovas, pažiūrėkime, kaip dažniausiai jis reaguoja į neištikimybę.

IŠDUOTIEJI IŠGYVENA

Tipinė išduoto sutuoktinio reakcijų seka vyksta pagal žinomą psichologės Elisabeth Kübler-Ross emocinių išgyvenimų schemą: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas. Išaiškėjus neištikimybei, išduotas partneris neretai atsisako tuo patikėti. Ypač tai ryšku sąjungose, kur žmonės gyvena kartu ne vieną dešimtmetį. Neretai neištikimybė iš pradžių išaiškėja draugams bei pažįstamiems, kurie atveria akis. Pati nuskriaustoji pusė naudoja psichologinę gynybą – neigimą ar išstūmimą, taigi, ji šventai tiki, kad jos išduoti neįmanoma, arba tiesiog ignoruoja akivaizdžius neištikimybės ženklus. O šiais laikais neištikimybė dažnai atskleidžiama tyčia ar netyčia skaitant sutuoktinio elektroninį paštą, „Skype“ pokalbius ar vartant jo socialinio tinklo „Facebook“ puslapius.

Kita reakcija – didelis emocinis skausmas, turintis dvi išeitis: bejėgišką silpnumą, artimą alpimui (žemė slysta iš po kojų), arba įniršį (kaip tu galėjai taip pasielgti?). Ypač siutina melas. Už šių jausmų slypi nesaugumas (aš negaliu be jo), tačiau nuskriausto asmens skausmas gali pasireikšti kaip liga, o baimę keisti pyktis. Pastarasis stiprina, o baimė silpnina – viskas priklauso nuo to, kokio būdo tvarkytis su savo stresu mes išmokome iš savo tėvų. Ne paslaptis, kad neištikimybė dažnai kartojasi iš kartos į kartą. Tai siejama ne tiek su genais, kiek su išmoktu elgesio modeliu. Jei šis modelis – manipuliuoti savo sveikata (taip darė ir mama, ir močiutė), natūrali reakcija – susirgti: laikinai negalėti vaikščioti, kalbėti, kvėpuoti, matyti, jausti. Taip skriaudėjas baudžiamas ir padaromas akivaizdžiai kaltas.

Derybų stadija prasideda tuomet, kai nuskriaustoji pusė bando panaikinti neištikimybės pasekmes, kontroliuodama savo sutuoktinį ar jo meilę. Kontrolė pasireiškia sekimu, įkyriu jo susisiekimo priemonių tikrinimu, reikalavimais duoti išsamią ataskaitą apie tai, kas vyksta. Subjektyviai nuskriaustas partneris jaučia nepasitikėjimą ir didelį nerimą, kai jo partnerio nėra šalia, o jo sąmonę užpildo baimę keliančios fantazijos apie tai, ką juodu su mylimąja šiuo metu daro. Atrodo, tik kruopšti kontrolė gali padėti išlaikyti partnerį šalia. Paradoksalu, tačiau tokiais atvejais kartais padažnėja seksas tarp sutuoktinių, kai kurie nuskriaustieji ima labiau puoštis ar tampa ypač paslaugūs. Šios pastangos – instinktyvus bandymas susigrąžinti partnerį, kartais net prarandant savigarbą. Tuomet išduotasis neslepia savo įtūžio, pagiežos, skambina savo sutuoktinio meilei, grasina jai arba bando tiesiog pašiepti.

Depresijos metu apima nusivylimas santuoka ir savimi. Žinoma, nei pabėgimas į ligą, nei bandymai sukontroliuoti nekelia savigarbos ir nėra veiksmingi: kas gali žavėtis piktu, manipuliuojančiu, savigarbą prarandančiu žmogumi? Į galvą lenda savęs kaltinimo mintys: „Matyt, manęs išvis neįmanoma mylėti.“ Nusidėjusi pusė bent iš kažko pajunta meilę ar susižavėjimą, o nuskriaustoji pusė, atrodo, pralaimi bet kokiu atveju: ir jeigu išoriškai nereaguoja (tuomet kita pusė nė nemano taisyti padėties), ir jeigu reaguoja audringai (tuomet kita pusė pasako, kad dėl to ir negali su ja būti, kad ji nesivaldo). Neištikimybė palieka ilgalaikius pėdsakus: krinta savivertė, atsiranda nepasitikėjimas partneriu, išnyksta unikalaus ryšio jausmas. Niekas nenori jaustis vienu iš daugelio kitam. Niekas nesidžiaugia, kai juo dalijasi. Ypač jei analogiška situacija (mane išduoda; manęs nemyli; mane apgauna) buvo vaikystėje su tėvais. Išoriškai žmogus turi visus depresijos požymius: sulysęs, neišsimiegojęs, pageltusia ir išblyškusia oda, nieko nenorintis ir nedarbingas. Tokia būsena gali tęstis mėnesiais.

Susitaikymo stadija prasideda tuomet, kai neištikimybė arba priveda prie skyrybų ir naujų, geresnių santykių, arba jei partneriui iš tiesų atsiranda vietos širdyje, jo atžvilgiu sugrįžta šiluma ir meilė. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad visiškas atleidimas niekada neįvyksta. Tam tikras nepasitikėjimo šešėlis ilgai lydi net labai atlaidžią ir mylinčią sielą. Todėl paskutinei stadijai neretai prireikia psichologinės pagalbos.

PSICHOTERAPEUTAI PATARIA

Psichoterapeutai supranta, kad neištikimybė neretai atspindi ne vieno asmens, o poros problemas. Ir, ko gero, konsultuoti reikėtų ne asmenį, o porą. Tačiau dažniausiai į priėmimą ateina būtent nuskriaustoji pusė, retais atvejais sąžinės graužaties apimtas nusidėjėlis. Be to, kad psichoterapeutai išklauso, supranta ir palaiko nuskriaustąjį, jie dažnai pataria laikytis tam tikros strategijos:

  • kategoriškai neigti melą, racionalizacijas ir bandymus siūlyti gyventi trise;
  • neskubėti per greitai atleisti. Atleidimas turi turėti tam tikrą kainą, tarkime, nusidėjęs partneris turėtų viešai, aiškiai parašyti savo mylimajai (-am), kad tarp jų viskas baigta arba padidinti skiriamą nuskriaustai pusei laiką ir dėmesį, galbūt ir pinigus;
  • užsibrėžti aiškias ribas: kiek tiksliai laiko truks kantrybė, po kurios seks arba skyrybos, arba nesantuokinio ryšio nutraukimas;
  • atvirai kalbėtis apie savo išgyvenimus, nepereinant prie isteriškų riksmų ir kaltinimų;
  • pakviesti antrąją pusę į sutuoktinių terapiją, jeigu ji suinteresuota tęsti santykius. Jeigu ji nesuinteresuota grįžti į šeimą, pamažu ruoštis paleidimui, kai partneriui pasakoma, kad jo motyvai suprantami, ir nepaisant skausmo bei meilės likučių jam leidžiama išeiti.

Patirtis rodo, kad nemaža dalis neištikimų asmenų tarsi užstringa tarp dviejų žmonių. Su vienu juos sieja saugumas, prisirišimas, įsipareigojimai, su kitu – aistra, susižavėjimas, kartais emocinis artumas. Tokiais atvejais pagalba reikalinga ir antrajai pusei. Meluoti nėra lengva, gyventi dvigubą gyvenimą taip pat. Mes galime patikėti vienu aistringu moterų mylėtoju, kuris, būdamas gerokai vyresnis nei keturiasdešimties, pasiūlė eilinei žmonai laisvą santuoką. Į tai reaguodama, ji demonstratyviai suplėšė santuokos liudijimą ir pareiškė, kad nuo šiol jis turi pasirinkti, su kuo liks. Pasirinkęs likti su žmona ir atsisakyti kitų moterų, vyras su nuostaba pareiškė: „Niekada gyvenime nesijaučiau toks laisvas ir ramus!“

Jums gali būti įdomu

Komentuoti