Naujas numeris

Tikrasis amžius ne pase, o galvoje: kaip išsaugoti vidinę jaunystę?

Jaunystė yra ne tik biologinis amžius, bet ir vidinė būsena. Kokie jaučiamės, tokie ir esame.

Kiek sau duotumėte metų – daugiau ar mažiau? Ar jaučiate, kad viskas patirta, viskas išbandyta, ateityje nieko gera nelaukia, tik skausmas, ligos, rūpesčiai ir neviltis? Ar stebitės bendraamžių nebrandumu ir jaučiatės, lyg gyventumėte Žemėje jau tūkstantį metų? Ar atrodote ir jaučiatės taip, lyg jūsų pečius slėgtų papildomi dešimt gyvenimo metų? Jei atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jūsų subjektyvus amžius, t. y. kokio amžiaus jaučiatės, neatsižvelgdami į savo realų amžių, yra kur kas didesnis už biologinį amžių.

Subjektyvus amžius ypač domina psichologus, tiriančius senėjimą bei žmogaus raidą. Ir pati savo psichologinėje praktikoje neretai susiduriu su žmonėmis, kurie jaučiasi tarsi būtų vaikai, įstrigę suaugusiųjų kūnuose. Lygiai taip pat tenka dirbti su jaunais žmonėmis, kurie jaučiasi per anksti susenę.

Nancy L. Galambos ir kolegų tyrimų duomenimis, dauguma paauglių jaučiasi esantys savo realaus amžiaus arba šiek tiek vyresni, o maždaug nuo 25–30 metų su kiekvienu dešimtmečiu didėja procentas žmonių, kurie jaučiasi esantys jaunesni nei jų biologinis amžius. Vis dėlto kai kurie asmenys teigia, kad jaučiasi gerokai vyresni, nei yra iš tikrųjų. Deja, tokie žmonės dažniausiai nevadina savęs „sena siela“ – perdėtai romantizuojamu terminu, reiškiančiu vidinę išmintį ir neišmatuojamą sielos grožį bei brandą. Dažniau jie sau taiko tokius apibūdinimus kaip „aš labai senas viduje“ arba „jaučiuosi, lyg man būtų šimtas metų“. Kai kurie senais besijaučiantys žmonės apibūdina save dar drastiškiau: „Viduje aš (beveik) miręs.“

Kas nutinka, kai jaučiamas amžius viršija biologinį?


Straipsnio tęsinį skaitykite “Psichologija Tau”  2017 lapkričio gruodžio numeryje.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti