UA-99588513-1 Apie paprastą ir karinę paranoją - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Įdomu

Apie paprastą ir karinę paranoją

Paranoja – psichinė liga. Jos metu žmogus palengva ima jaustis vis labiau apsuptas priešiškų jėgų. Dažniausiai paranojai vystytis pagrindą sudaro tam tikri realūs įvykiai: nedraugiškas kaimyno žvilgsnis, biurokratinis vilkinimas, kažkieno neatsargus žodis jums už nugaros darbe. Įprastai tai sukelia nemalonią emociją, kuri vėliau praeina. Tam padeda realistinis požiūris į įvykius, gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną, o realūs nutikimai aiškinami objektyviomis aplinkybėmis. Nedraugiškas žingsnis – gal tam žmogui buvo ne kokia nuotaika? Biurokratai vilkina tavo reikalą – o kam jie nevilkina? Kažkas kažką bloga pasakė – o ar tu pats nieko neapšneki?

 

Kai padeda žmonės baltais chalatais

Paranojiškas mąstymas yra kitoks. Jo esmė – egocentrizmas ir subjektyvumas. Egocentrizmas pasireiškia, kai žmogus jaučiasi priešiškų veiksmų centre – viskas, kas vyksta, nukreipta prieš jį ir daroma specialiai tam, kad jam pakenktų. Subjektyvumas pasireiškia, kai žmogus nesugeba pamatyti įvykio kaip objektyvaus. Vertinant objektyviai, jūsų nuomonę galima ne tik patvirtinti, bet ir paneigti. Paranojos atveju reikia surinkti tik tuos faktus, kurie nuomonę patvirtintų. O objektyvios priežastys ir reali įvykių eiga čia tampa nebesvarbios: „Aš jaučiuosi persekiojamas ir skriaudžiamas, vadinasi, mane persekioja.“ Taip yra, nes aš taip jaučiuosi. Dabar tereikia pastebėti šios priešiškos veiklos įrodymus: „Taip ir maniau – jie tikrai prieš mane susimokę!“ Žmogus nemato haliucinacijų ir nekliedi, jo suvokimas nepakinta, pasaulis matomas toks, kokį jį mato ir kiti žmonės, tačiau iš to daromos šališkos, egocentriškos išvados. Dažniausiai aplinkiniams paranojiškas žmogus neatrodo labai išprotėjęs, bet iš jo posakių galima suprasti, kad jis perdėtai įtarus bei įžeidus, tarsi užstringantis ties praeities įvykiais, o svarbiausia – nemoka pažvelgti į save ir tuos įvykius su humoru. Ilgainiui paranojiškas žmogus gali pasidaryti pavojingas, tapti „persekiojamu“ persekiotoju. Jis nebegali jaustis auka, todėl ima kovoti su aplinkiniais. Į nekaltą pašaipą jūsų pažįstamas staiga sušunka: „Nemanyk, kad leisiu save žeminti!“ Gali atsakyti ir netikėta agresija, pulti pasišaipiusįjį peiliu ar kumščiais. Negavęs reikiamos pažymos, klientas pradeda sistemingai rašyti ilgus skundus įstaigai, įrodinėdamas, kad ši specialiai nori jį išvesti iš proto ar susargdinti. Skundų skaičius siekia šimtus, jie rašomi į policiją, prokuratūrą, specialiųjų tyrimų tarnybą, prezidentūrą, Strasbūro teismą. Pavyduolis paranoikas seka savo sutuoktinį vaizdo kamera, tikrina jo elektroninius laiškus ir telefoninių pokalbių išklotines, apuosto apatinius drabužius, samdo seklius. Prielaida nekintama – neištikimybė. Tikslas – ne objektyvi tiesa, o įrodymas, kad prielaida buvo teisinga! O kiekvienas, bandantis paranoiką atvesti į protą, rizikuoja pats tapti jo įtarimų objektu.

Iš šalies visa tai atrodo neadekvatu, juokinga ir norisi tiesiog pasakyti: „Darai iš musės dramblį.“ Tačiau paranoja – liga, kurią reikia gydyti. Sunkesniais atvejais žmogus nuvežamas pas psichiatrą ir gydomas vaistais, tačiau psichiatras ne visada gali jį perkalbėti ir įtikinti, kad jo požiūris neatitinka tikrovės. Laimei, dalis paranojiškų žmonių visgi pasiduoda ilgam psichoterapiniam darbui. Šio darbo esmė – ne perkalbėti jį, kad jis mąsto neteisingai, o priimti jo pasaulio matymą, leisti jam suprasti, kodėl jis jaučiasi taip, o ne kitaip. Taip gali būti atrastos gilesnės emocijos, pavyzdžiui, aplinkinių baimė ir didžiulė gėda. Psichoanalitiniam terapeutui kartais pavyksta susieti paranoją su ankstyvais vaikystės santykiais, o sėkmės atveju padėti sukurti naujesnius, realistiškesnius santykius su aplinkiniais. Kadaise Sigmundas Freudas manė, kad paranojai pagydyti užtektų vienų metų psichoanalizės. Šiuolaikiniai psichoterapeutai žino, kad tam prireikia kelerių metų. Visais šiais atvejais pagyti padeda ne tai, kad dauguma aplinkinių mato pasaulį kitaip, o realizmas – gebėjimas suvokti savo matymo realiatyvumą: „Aš matau šitaip, o tu kitaip, bet manau, kad mūsų požiūriai papildo vienas kitą.“ Pasveikęs paranoikas sakys: „Supratau, kad mano kaimynai, bendradarbiai ir biurokratai niekuo dėti: aš pats sukūriau aplink save priešišką atmosferą, nes pats jaučiausi priešiškas jiems… Iš tiesų aš mačiau juose blogus, mane niekinančius tėvus, prieš kuriuos mažas būdamas buvau bejėgis ir šalia kurių jaučiausi labai blogas ir nemylimas. Tačiau ir mano tėvai – tiesiog žmonės su savo silpnybėmis.“ Nedaug paranojiškų žmonių pasveiksta, nes psichoterapeutas dažnai tampa paranoikui dar vienu priešu, norinčiu jį pakeisti.

Kartais gebėjimas suvokti nuomonės realiatyvumą virsta mąstymu, kad egzistuoja vienintelė teisinga nuomonė (dažniausiai mūsų nuomonė), o priešingas požiūris kryptingai menkinamas per masinės informacijos priemones.

Mes patenkame į situaciją, apimančią dideles žmonių grupes. Jas nagrinėjant pasitelkiama socialinė psichologija. Viena labiausiai diskusijas keliančių temų – Rusijos ir Ukrainos konflikto psichologija.

 

Kai medicina bejėgė

Pastaruoju metu visas interneto portalų, socialinių tinklų bei dienraščių užsienio žinias apima karinių konfliktų aprašymai, iš kurių aktualiausias Rusijos ir Ukrainos karas. Atkreipkite dėmesį, kaip formuojamos naujienos ir kokie žodžiai parenkami jas pranešant. Dažniausiai informacija pateikiama tendencingai. Pavyzdžiui, galime palyginti kovinių veiksmų prie Luhansko aprašymą.

Rusijos žinios: „Luhansko kovotojai, gindami taikius gyventojus, buvo žiauriai apšaudyti Ukrainos nacionalistų kariuomenės. Rusija tai griežtai pasmerkė. Ukrainos žiniasklaida ciniškai pavadino taikių gyventojų naikinimą „valymu“.“

Ukrainos žinios: „Prie Luhansko buvo tęsiama antiteroristinė operacija, kurios metu iš teroristų rankų pavyko išlaisvinti miesto prieigas. Rusijos žiniasklaida kaip visuomet ciniškai paneigė rusų karių dalyvavimą operacijoje.“

Rusijos komentatoriai: „Fašistai, Banderos išgamos, jūs manote, kad galite nebaudžiami skleisti nacionalizmą? Manote, mes pamiršome, kaip jūsų seneliai talkino SS daliniams deginant mūsų kaimus? Jūsų Maidanas buvo organizuotas ir nupirktas CŽV. Manote, nežinome, kad jūsų rankomis Amerika bando nuskandinti Rusiją?“

Ukrainos komentatoriai: „Jūs esate vergų tauta, jūsų prezidentas – didžiausias nusikaltėlis ir melagis, antras Hitleris, o rusų imperija visuomet plėtėsi naikindama aplinkines tautas. Jus kankina menkavertiškumo jausmas prieš ukrainiečius, o Vakarus jūs niekinate, nes žinote, kad jiems neprilygstate, nes nieko negaminate, o tik sėdite ant dujų vamzdžio.“

Rusijos žinios: „Vakar buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas. Liudininkų parodymais, prieš tai šalia jo buvo pastebėti Ukrainos naikintuvai.“

Ukrainos žinios: „Vakar buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas. Ekspertų nuomone, tai galėjo padaryti tik rusų raketinio komplekso „Buk“ raketa, paleista iš teroristų kontroliuojamos teritorijos.“

Rusijos komentatoriai: „O jums neatrodo, kad buvo bandoma numušti prezidento Putino lėktuvą? O ar tos visokios rusų raketų nuotraukos internete nėra eilinė klastotė?“

Ukrainos komentatoriai: „Teroristai ne veltui saugo priėjimą prie lėktuvo nuolaužų. Na, dabar jums galas! Vakarai iki šiol tylėjo, tačiau dabar, kai Putleris (Putino pavardė iškraipyta pagal Hitlerio pavardę) visai suįžūlėjo, jis gaus į kailį.“

Priešo įvaizdžio kūrimas – propagandinio karo dalis. Tačiau jis būtų neįmanomas, jei neatsižvelgtų į socialinės psichologijos atrastus dėsningumus. Taigi, kaip iš brolio ukrainiečio rusas padaro „fašistą banderininką“? Juk ir rusai, ir ukrainiečiai daug metų gyveno vieni šalia kitų, o Kijevo Rusia apskritai buvo rusų valstybės lopšys.

Pirmiausia turi egzistuoti tam tikras skirtumas tarp „mūsiškis“ ir „svetimas“. Priešą lengviausia sukurti ne iš panašaus į save, o iš žmogaus, kuris priskiriamas kitokiai grupei. Tokia situacija susidaro šalyse, kur didelę gyventojų dalį sudaro kitos etninės grupės: kurdai Turkijoje, airiai ir šiaurės airiai Britanijoje, baskai Ispanijoje. Panaši situacija susidarė ir Ukrainoje. Kadaise ukrainiečių subetnosas (slavų tautos sudedamoji dalis) ėmė išskirti ir suvokti save kaip atskirą tautą. Vakarų ukrainiečiai išsivadavo iš Austrijos-Vengrijos imperijos įtakos bei lenkų šlėktų ir daugybės tautinių rašytojų bei kalbininkų dėka pradėjo kalbėti ukrainiečių kalba. Jie netgi sukūrė nuosavą unitinę (sujungtą stačiatikių ir katalikų) bažnyčią. Taip susiformavo ukrainiečių nacionalinė valstybė su sostine Kijevu. Šalia tuo metu buvo susiformavusi rusų daugiatautė valstybė. Tuo metu ukrainiečiai priešindavo save „moskaliams“ (rusams), o tie juos vadino „chocholais“. Jie nebuvo priešai, bet buitinio nacionalizmo lygmeniu jau porą šimtmečių laikė vieni kitus kitokiais – „ne mūsiškiais“. Ar tai kėlė agresiją? Na, nebent apie priešingą pusę buvo pasakojami anekdotai. Ukrainos rytuose apsigyvenę rusakalbiai – daugiausia anglies šachtų ir metalurgijos gamyklų darbininkai – buvo priešinami vakarietiškesniems nacionalistams iš Vakarų Ukrainos. Prasidėjo būsimo konflikto užuomazgos. Socialinėje psichologijoje žinomas dėsningumas, pagal kurį saviškių veiksmus mes linkę pateisinti, o svetimųjų – smerkti ir teisti. Todėl pasitaikydavo atvejų, kai, pavyzdžiui, rusas iš Donecko prakalbindavo praeivį Lvove, gaudavo atsakymą ukrainiečių kalba ir grįžęs pasakodavo apie tai su pasipiktinimu. Kodėl jis pats nekalba valstybine kalba, klausimo nekildavo.

Atėjus 2014-iesiems, rusų geopolitikoje eilinį kartą atsirado poreikis sustiprinti valstybę. Dabar reikėjo sukurti grėsmės situaciją. Tiesiog kitoniškas turėjo tapti pavojingas. Tam reikėjo surasti jo agresyvumo įrodymų. Agresiją reikėjo paaiškinti ne aplinkybėmis (force majeure), o pikta valia. Socialinėje psichologijoje žinomas atribucijos klaidos dėsnis, pagal kurį savo veiksmus mes linkę paaiškinti aplinkybėmis, o kitų žmonių veiksmus – jų pačių valia. Atribucija – tai šališkas savybių ar motyvų priskyrimas žmogui arba reiškiniui. Tarkime, esu agresyvus, nes mane provokuoja arba mano vaikystė buvo nelaiminga. Jei tu esi agresyvus, tai tik todėl, kad nori toks būti. Tai, kas nutiko Maidane, galima paaiškinti aplinkybėmis: Kijevo gyventojai buvo nusivylę korumpuota valdžia, nepatenkinti savo prezidentu, tikėjosi prisijungti prie Europos Sąjungą, tačiau paskutinę akimirką tai nepavyko. Prasidėjo mitingas, kurį bandė malšinti jėgos struktūros, tačiau jos sulaukė pasipriešinimo, atsakė į jį dar didesniu smurtu, galiausiai prasidėjo kruvini susirėmimai, prezidentas pabėgo iš šalies, susikūrė nauja (tegul ne pati profesionaliausia) vyriausybė. Nė viena iš šių pusių negali pasakyti, kad tai buvo didelio sąmokslo dalis. Visi jautėsi aplinkybių veikiami ir tiesiog į jas reagavo. Propaganda pasinaudoja atribucijos klaida ir skatina manyti, kad už viso to slypi pikta veikėjų valia: JAV specialiai organizavo ir finansavo Maidaną, nes taip norėjo. Ultradešinieji nacionalistai specialiai pradėjo lieti kraują, nes irgi to norėjo. Paskui jie specialiai ėmė kovoti su rusakalbiais, žydais ir stačiatikiais, nes tiesiog jų nekenčia. Galiausiai jie atsisuko prieš Rytų Ukrainoje gyvenančius rusus, kad juos pavergtų. Kad ir koks tai būtų absurdas, jis priimtinas eilinio ruso psichologijai, nes skamba įtikinamai, atitikdamas atribucijos klaidos dėsnį. Tačiau tam, kad prasidėtų kruvinas konfliktas, reikia paskatinti dar vieną psichologinį reiškinį – projekciją.

Kaip mes jaučiamės suvokę, jog elgiamės netinkamai, negarbingai? Žinoma, galime išgyventi tai kaip sąžinės graužatį, gėdą ar kaltę. Tačiau taip pat patogu imtis psichologinės gynybos ir nesąmoningai paneigti, kad mes tai padarėme. Arba nesąmoningai priskirti šį poelgį kitiems. „Ne aš linkęs į ekspansiją, o jūs. Aš apskritai nieko nedariau.“ Panašiai rusų žiniasklaidoje ir rusų tautybės žmogaus psichologijoje pradėjo plisti idėjos apie NATO ekspansiją į Rytus. Pavyzdžiui, NATO priešraketinio radaro įkūrimas Lenkijoje 2000 m. pradžioje prezidento Vladimiro Putino buvo sutiktas kaip grėsmė, į šią žinią jis reagavo sustiprindamas Vakarų pasienį raketiniais kompleksais. Gynybinį NATO žingsnį jis suvokė kaip agresyvumą. Žinoma, JAV nėra šventa valstybė ir militaristinės jėgos nėra prieš ekspansiją, todėl visai gali būti, kad ir jiems reikalingas ruso priešo įvaizdis, padedantis plėtoti savo karinę įtaką pasaulyje. Vis dėlto šiuo atveju V. Putino reakcija panaši į psichologinės gynybos padiktuotą veiksmą: „Jie nesigina, jie mus puola.“

Projekcijos mechanizmas leido karo su Ukraina metu nuolat priskirti priešingai pusei savo paties žiaurumą, propagandinį karą, sutarčių nesilaikymą, užsispyrimą. Ir pagaliau įsižiebus kariniams veiksmams prireikė paskutinio taško – nužmoginti priešą.

Kaip manote, ar lengva nužudyti žmogų? Tikriausiai pritarsite, kad sunku. Kaip tuomet priversti kariškius, kurie dar vakar buvo paprasti eiliniai piliečiai, kasdien šaudyti, pjauti ir mušti tokius pat kaip jie?

Prisiminkime dar vieną socialinės psichologijos dėsnį: mes linkę sumenkinti tuos asmenis, su kuriais elgiamės žiauriai. Psichologiniai eksperimentai patvirtina, kad žmonės smurto aukas linkę ne tik užjausti, bet ir sumenkinti: „dūmų be ugnies nebūna“; „matyt, ji pati to nusipelnė“; „kažkiek ir ji kalta“. Taip žmonės atsiliepia, pavyzdžiui, apie prievartautojo auką. Kraštutinis priešo sumenkinimas – nužmoginimas. „Šitie vabalai“, „vatnikai“, „žiurkės“, „atliekos“ – šitaip vadinamas priešas komentaruose apie karą Ukrainoje. Kuo agresyviau mes elgiamės su priešu, tuo labiau turime jį sumenkinti, taip pateisindami savo smurto veiksmus prieš jį. Jei tai nebe žmonės, tuomet žudyti darosi lengva – juk kiekvienas iš mūsų be sąžinės graužaties užmuša musę ar uodą…

 

Reziumė

Kaip matome, tarp paranojos ir karo propagandos nėra labai ryškių skirtumų: jautiesi izoliuotas, nepasitiki kitais, priskiri jiems savo paties priešiškumą, ieškai to priešiškumo įrodymų, pradedi su jais kovoti. Tačiau paranoikas – vienas su savo pasaulio matymu prieš daugumą. O karo propagandos paveiktas bei savo paties psichologinių ypatumų apribotas normalus žmogus karo isterijos metu jaučiasi ne vienas. Jį palaiko saviškių jausmas. Konformizmas – polinkis elgtis, mąstyti ir jaustis kaip dauguma – štai kas padeda masėms žmonių neatpažinti karo paranojoje psichinio sutrikimo požymių. Deja, žmonės su baltais chalatais ir psichologai neprileidžiami nei prie politikos lyderių, nei prie karo vadų, nei prie oficialių televizijos kanalų. Taip, medicina bejėgė ten, kur prasideda jėgos žaidimas – politika. Tačiau išeitis yra. Sprendimas šiek tiek panašus į tą, kurį siūlo psichoterapija paranojiškam ligoniui. Ši išeitis – dialogas – įmanoma tuomet, kai karas dar yra ar jau pasidarė „šaltas“. Prisiminkime, Michailo Gorbačiovo pertvarka ir Šaltojo karo pabaiga prasidėjo nuo televizijos tiltų tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Tikriausiai reikia susitikti su savo priešu, kad vietoj išankstinės nuomonės pradėtum stengtis jį suprasti. Pamatęs save jo akimis ir abi puses nešališko stebėtojo požiūriu, anksčiau ar vėliau supranti, kad atėjo metas sveikti.

Komentuoti