Įdomu, Uncategorized

Ar esame laisvi rinktis?

Klystame manydami, jog laisvė – jokios kančios nepatirianti būsena. Seneka

Modernioje visuomenėje, kurioje turime vis daugiau galimybių rinktis nuo salotų rūšies vakarienei iki trokštamų vidinių pokyčių, atrodo, kad galimybės yra tarsi beribis vandens telkinys. Tereikia nerti gilyn, pasirinkti ir pasiimti tai, ko trokštame arba ko mums reikia. Bet ar tikrai?

Žmonės, pagalvoję apie laisvą pasirinkimą, neretai linkę iš karto jį sieti su niekieno nevaržoma gerove, gyvenimo pilnatve, su laisve gyventi taip, kaip norime, su vidinių troškimų ir impulsų realizacija. Vis dėlto laisvė rinktis reiškia ne tik darymą to, ko norime. Laisvas pasirinkimas išreiškia mūsų gebėjimą sąmoningai mąstyti ir spręsti. O tai sujungia vaizduotę (saviprojekciją į ateitį), įvertinimą (kas yra įmanoma, kas ne, kas yra teisinga, neteisinga, taip pat pasekmių nustatymą) ir priimamą galutinį sprendimą (kai išreikštas noras yra suderinamas su mūsų išsikelta idėja). Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas nukreiptas ne į ką kitą, o į mūsų asmenybės sąmoningumą.

 

Dar XIV a. gyvenęs prancūzų filosofas Jeanas Buridanas, kalbėdamas apie laisvę rinktis, savo tezę iliustravo legenda „Asilo paradoksas“ (pranc. Le paradoxe de l‘âne), kurioje asilas mirė iš alkio ir troškulio dėl negebėjimo pasirinkti, nuo ko pradėti ėsti: krūvelės avižų ar kibiro vandens. Anot J. Buridano, laisva valia neretai gali sukelti neveiklumą, t. y. negebėjimą rinktis dėl pasirinkimų masiškumo. Psichiatrui Zbigniewui Lipowskiui ši filosofo mintis, į kurią XX a. psichologai pradėjo rimtai atsižvelgti, padėjo paaiškinti individui kylantį dažną nerimo jausmą. Susidūrę su viliojančiomis galimybėmis ir pasirinkimų gausa, nebegalime greitai priimti sprendimo, ką pasirinkti. Dėl to dažnai iš viso nepasirenkame arba, skubėdami kuo greičiau priimti sprendimą, pasirenkame neteisingai. Abiem atvejais anksčiau ar vėliau pradedame nerimauti, nes dažnai nei vienas, nei kitas pasirinkimas mūsų netenkina. Taigi laisvas pasirinkimas, nors ir suteikia galimybę gyventi taip, kaip norime, paradoksaliai tapo nerimo sinonimu.


Straipsnio tęsinį skaitykite “Psichologija Tau” rugsėjo spalio numeryje.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti