Žvelgiantiems giliau

Įdomu

Ar skalsi sportininko duona?

Didžiuojamės, kai mūsų sportininkai iškovoja pergalę, ir koneveikiame, kai, rodos, taip arti buvęs medalis išsprūsta iš rankų. Tačiau ar kada susimąstėte, kaip jaučiasi ir kokį psichologinį pasirengimą turi įveikti mūsų dievaičiai?

Sunku pratybose, lengva mūšyje

Atkaklumas, užsispyrimas, kryptingumas – tai savybės, padedančios sportininkams siekti tikslų.

Tam, kad varžybų dieną galėtų būti geriausios sportinės formos (greičiausi, stipriausi, taikliausi), sportininkai treniruotėse išlieja kibirus prakaito, kasdien stiprindami raumenis ar šlifuodami judesius. O kur dar sportinis režimas: valgyti tik tai, ką reikia, ilsėtis atitinkamą valandų skaičių, jokių vakarėlių ar pramogų. Kitų profesijų atstovus, kurie be poilsio dienų ar atostogų dirba savo mėgstamą darbą, esame linkę vadinti darboholikais. Tačiau, kitaip nei, pavyzdžiui, bandelių kepyklos savininkui, sportininkui, siekiančiam rezultatų, kartais net ir nedidelės kelių savaičių pertraukos gali tapti dideliu žingsniu atgal. Kyla klausimas, ką daro profesionalai, kad treniruotės netaptų rutina, o pati veikla nuolat teiktų malonumą? Populiariausi atsakymai galėtų būti tokie:

1. Didinti užduočių įvairovę. Jei jau negalima atsisakyti pačių treniruočių, tai gal bent kartais reiktų keisti jų turinį. Krepšininkai profesionalai taip pat žaidžia futbolą ar tinklinį, tačiau ne mažiau efektyvi gali būti aerobika ar vandensvydis.

2. Įprasminti veiklą. Tolimi tikslai (laimėtas čempionatas, naudingiausias sezono žaidėjas) yra stiprus motyvacinis veiksnys. Tačiau kasdieninę rutiną išsklaido mažesni tikslai – šiandien aplenkti Tomą, blokuoti tris metimus ar išprovokuoti penkias varžovo klaidas.

3. Išnaudoti laiką sprendimų paieškai. Jeigu pats treniruočių turinys yra vienodas (pavyzdžiui, ilgų distancijų bėgimas apšilimo metu), galvojimas apie tai, kas šiuo metu daroma, ir nekantravimas, kad tai kuo greičiau baigtųsi, tik kelia papildomą įtampą. Todėl sportininkai šį laiką skiria galvosūkių ar situacijų, kurios jiems neduoda ramybės, sprendimui.

Pralaimėti mūšį, bet ne karą

Konkurencinėje kovoje retai pavyksta išvengti pralaimėjimų. Tačiau daug blogesnis dalykas būna tuomet, kai pralaimėjimas taip išmuša iš vėžių, kad net nebepajėgiama sutelkti jėgų ir garbingai baigti turnyrą. Paprastai jėgoms ir psichologinei pusiausvyrai atstatyti reikia laiko, tačiau kaip sportininkai profesionalai turi elgtis, jei kitos varžybos jau rytoj rytą?

1. Išreikšti savo emocijas. Mūsų visuomenėje nepriimtina garsiai reikšti pyktį, liūdesį ar nusivylimą. Tačiau šių pralaimėjimo sukeltų emocijų laikymas savyje, savęs kaltinimas dėl netaiklaus metimo ar padarytos klaidos neleidžia pasiruošti kitai dvikovai. Todėl labai svarbu slegiančius jausmus įvardyti, nupiešti, išrašyti… Vienas iš NBA žvaigždžių per interviu kalbėdamas apie streso valdymą minėjo, kad po pralaimėtų rungtynių eina padaužyti bokso kriaušės, nes tai jam padeda atsipalaiduoti. Dalijimosi emocijomis svarbą akcentuoja daugelis psichoterapeutų: pasidalytas rūpestis tampa dvigubai mažesnis.

2. Atpalaiduoti kūną. Kai žmogus patiria įtampą ar apie ką nors įtemptai galvoja, įsitempia ir jo raumenys. Supykus nejučia suspaudžiami kumščiai, gavus liūdną žinią, kūnas tarsi apsunksta, sunkiau pakeliamas fizinis krūvis… Naivu tikėtis, kad sportininkas, kurį slegia pralaimėjimo ar atsakomybės našta, bus greitas kaip vėjas ar šoklus kaip kiškis. Tačiau jei stresinėse situacijose atpalaiduosime kūną, bus ir mąstymas šviesesnis, ir nuotaika geresnė. Tam galėtų tikti jogos pratimai, masažas ar vandens procedūros. Jei tokių galimybių nėra, galima tiesiog svajoti apie ramų poilsį.

3. Degti noru įrodyti savo vertę. Pyktis – daugelio sporto šakų varomoji jėga. Dažnai treneriai, norėdami suaktyvinti žaidėjus, bando juos supykdyti. Tačiau svarbu, kad ši emocija būtų nukreipta tinkama linkme. Jei žaidėjas pyksta ant trenerio, kad jis jį pasodino ant suoliuko dėl padarytos klaidos, toks pyktis nekonstruktyvus ir kelia įtampą. Tačiau jei pykčio objektas bus varžovo veiksmai („Ak tu šitaip? Na, aš tau parodysiu…“), tikėtina, kad laukiamas rezultatas bus pasiektas greičiau.

Šunys loja, o karavanas eina…

Ar teko kada šaukti, trypti, švilpti ar dar kitaip bandyti sutrukdyti sportininkui pataikyti į krepšį? Arba garsiai juoktis iš sportininko, kuriam to nepavyko pataikyti? Jei pats to nedarėte, tai tikrai teko stebėti taip darant įvairių sporto šakų aistruolius. Sportas įgauna papildomo žavesio tik sporto aistruolių dėka: viskas vyksta vienaip, jei atletai rungiasi tarpusavyje be žiūrovų, ir visiškai kitaip, jei kova vyksta ne tik dėl pergalės, bet ir dėl rungtynes stebinčių sirgalių. Jų reakcijos į veiksmus arenoje ir nuoširdus savo komandos ar sportininko palaikymas tampa tarsi papildomu ginklu, padedančiu įveikti varžovus. Tačiau jei namų salėje sirgaliai šūkaudami iš džiaugsmo ar plodami sustiprina šeimininkų pasitikėjimą savimi ir triukšmaudami bei neleisdami susikaupti trukdo priešininkams, tas pats įvyksta ir varžovų arenoje, tik priešingai: dabar jau pačiam sportininkui tenka atlaikyti varžovus palaikančių sirgalių spaudimą. Negana to, sportininkus paveikti stengiasi ne tik sirgaliai – patys žaidėjai nevengia patraukti varžovų „per dantį“ ar net įžeidinėti. Kai kuriose komandose netgi yra „provokuotojo“ vaidmuo, kurį atliekančio žaidėjo tikslas – kuo labiau suerzinti ar kitokiu ne visai garbingu elgesiu sutrukdyti kitos komandos lyderiams. Kokius priešnuodžius čia naudoja profesionalai?

1. Tikėjimas savimi. Jeigu tik asmuo pradeda abejoti savo galimybėmis, greitai abejonės tampa išsipildančiomis pranašystėmis. Jei nesitikima sėkmės, artėjama prie realios nesėkmės, o tai savo ruožtu patvirtina neigiamą savivaizdį („Koks aš nevykėlis – negaliu net baudos pataikyti…“) ir grindžia kelią kitoms nesėkmėms. Susidaro ydingas ciklas, iš kurio sportininkai nebegali ištrūkti.

2. Atsiribojimas nuo supančios aplinkos. Įsivaizdavimas, kad aplinkui nėra priešiškai nusiteikusių žmonių. Susikoncentravimas į savo mintis ir veiklą, girdėjimas tik to, ką reikia girdėti (trenerio nurodymų, komandos narių patarimų). Sakysite, tai neįmanoma? Bet juk visiems yra pasitaikę tokių situacijų, kai įsigilinus į kokią nors veiklą (knygą, kompiuterinius žaidimus) neišgirstama, ką sako kiti. Sporte irgi galima taip paskirstyti dėmesį, kad niekas netrukdytų siekti geriausių rezultatų. Be abejo, tai nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Tačiau ilgiau treniruojantis įmanoma.

3. Nerimo išgyvenimas dar iki varžybų. Profesionalūs sportininkai žino, kokia vaizdinių nauda siekiant rezultatų. Tiek atliekant realius veiksmus, tiek juos įsivaizduojant mūsų smegenyse formuojasi nervinės jungtys. Įsivaizdavimas, kaip turi būti atliktas vienas ar kitas veiksmas, koks bus pasiektas rezultatas ir kaip bus vėliau jaučiamasi, leidžia sumažinti patiriamą nerimą vien dėl to, kad realiai susidūrus su įtempta situacija ji jau nebūna netikėta. Todėl šį metodą naudojantys sportininkai kartais įsivaizduoja metą baudos metimus švilpiant daugiatūkstantinei miniai. Ir, pasirodo, tai veikia…

Mažas akmenėlis didelį vežimą išverčia

Išskirtinai komandiniam sportui būdinga dar viena įtampą kelianti savybė. Komandoje dažnai būna daugiau žaidėjų, nei galima registruoti varžybose. O ir rungtynių metu aikštelėje gali būti ribotas skaičius tos pačios komandos žaidėjų (krepšinio – tik 5, rankinio – 7 ir pan.). Taigi kažkam ilgiau ar trumpiau tenka šildyti atsarginių žaidėjų suolelį. Labai retai visi komandos žaidėjai būna lygiaverčiai ir, jei ne vienose, tai kitose varžybose (priklausomai nuo trenerių sprendimo, varžovų komandos ypatumų ir pan.) gauna vienodą žaidimo minučių skaičių. Daug dažniau lyderiai žaidžia 75–90 proc. rungtynių laiko, vidutiniokai – 40–60 proc., o autsaideriams tenka iki 20 proc. Pabandykite įsijausti į autsaiderio situaciją: pavyzdžiui, važiuoja iš Vilniaus į Klaipėdą tam, kad aikštelėje pasirodytų 2 minutes, ir dažniausiai tuomet, kai rezultato pakeisti beveik neįmanoma. Labai maža tikimybė, kad per tas kelias minutes žaidėjas parodys viską, ką moka. Todėl ir kitose varžybose jam teks ilgai laukti, kol bus suteikta galimybė išbėgti į aikštelę. Tiesa, kartais atsarginiai žaidėjai atsiduria pačiame kovos sūkuryje, kai žaidimas eina taškas į tašką (lyderiams susitraumavus ar pažeidus taisykles daugiau kartų, nei galima). Tuomet dėl staiga užgriuvusios atsakomybės žaidėjas gali ir perdegti.

Kas laiko atsarginius žaidėjus komandoje?

1. Aiškus savo vaidmens komandoje žinojimas. Efektyvi komanda yra ta, kur kiekvienas žino savo vaidmenį. Automobilių sporte svarbus kiekvieno mechaniko darbas, nors tai gali būti tik vienos veržlės atsukimas ir užsukimas. Tačiau jei šis darbas bus atliktas nekokybiškai, prarastos sekundės gali lemti visos komandos pralaimėjimą. Krepšinyje galbūt tik dėl to, kad atsarginis žaidėjas kelias minutes bėgioja po aikštelę, lyderiai gali atsikvėpti. Galbūt kaip tik dėl to, kad laiku paduodamas geriamas vanduo, komandos lyderis išgirsta paskutinius trenerio nurodymus…

2. Prioritetų susidėliojimas. Kartais gyvenime būna taip, kad vienoje komandoje lyderiu buvęs žaidėjas, patekęs į aukštesnio lygio komandą, ilgesniam laikui prisėda ant atsarginių suolelio. Kaip rodo kai kurių Lietuvos krepšinio rinktinės lyderių karjeros NBA vingiai, taip gali atsitikti net ir aukščiausios klasės žaidėjams. Šį norų ir galimybių neatitikimą išsprendžia atsakymas į paprastą klausimą – kas jiems svarbiausia gyvenime. Jei geras atlygis net ir sėdint ant suolelio kompensuoja jų poreikius ir ambicijas, tai ir reikia džiaugtis tuo, kas yra. Tačiau jei jiems mieliau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje nei maža žuvyte dideliame tvenkinyje, jie drąsiai ryžtasi karjeros pokyčiams.

Elkis taip, kaip nori, kad su tavimi būtų elgiamasi

Buvimas komandos lyderiu garantuoja, kad pergalės atveju būsi nešiojamas ant rankų, būriai gerbėjų rikiuosis prašydami autografų. Tačiau pralaimėjimo atveju būsi sumaišytas su žemėmis. Negana to, lyderiams tenka įsijausti į „žvaigždžių“ vaidmenis ne tik sporto arenoje, bet ir už jos ribų. Kad ir kur eitum, kad ir ką darytum, esi nuolatos stebimas, apkalbamas, o jei sekasi – net aprašomas geltonojoje spaudoje. Įsivaizduokite save, stebimą, ką dedate į pirkinių krepšelį, su kuo bendraujate, kaip vairuojate, kur poilsiaujate, kiek arbatpinigių paliekate… Ar tikrai to norėtumėte?

Aistruoliai gali jautriai reaguoti ir į sportininkų priimamus sprendimus. Kartais jis pasireiškia tik virtualiai (pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio rinktinėje atsisakęs žaisti Ramūnas Šiškauskas buvo išvadintas Tėvynės išdaviku), bet kartais tampa smurto proveržiais (kaip Arvydo Macijausko atveju). Taigi kyla klausimas, kaip palengvinti lyderio dalią?

Tačiau geresnio atsakymo nerasime – reikia būti pačiu savimi. Nes jei tai, ką darai, yra nuoširdu, neverta išgyventi dėl to, ką mano kiti.

Norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada?

Nuo profesionalų sporto neatsiejamos traumos – didesnių ar mažesnių jų patiria visi. Dalis jų ištinka dėl netinkamo apšilimo ar nepakankamo emocinio nusiteikimo, dalis – dėl nepakankamo išgijimo po ankstesnės traumos, dalis – dėl kontakto su varžovu. Tačiau šiais laikais vis dažniau būtomis ir nebūtomis traumomis ir negalavimais bandoma pateisinti nenusisekusius startus ir netinkamą sportinę formą. Tokiose situacijose, ko gero, teisūs tie sirgaliai, kurie klausia: kodėl apie tai nebuvo kalbama varžybų pradžioje? Kodėl apskritai buvo startuojama, jei žinota, kad tikimybė pasiekti finišą labai maža? Kodėl buvo suteikta vilčių ir jos sudaužytos?

Kaip profesionalai išvengia dėl psichologinių priežasčių atsirandančių traumų?

1. Įsiklausymas į tai, ką sako kūnas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kuo daugiau kartų sportininkas atliks tam tikrą veiksmą, kuo veiksmas bus automatiškesnis, tuo sėkmingiau pavyks pasirodyti varžybose. Vis dėlto mūsų fiziniai resursai yra riboti. Pervargimas, nepakankamas dėmesys savo kūno signalams, nepamatuotas bandymas pasipuikuoti prieš kitus – būtent tuo skiriasi sportininkai mėgėjai nuo profesionalų.

2. Kraštutinių emocijų vengimas. Sportinių traumų priežasčių statistikos nėra. Tačiau gydytojai reabilitologai patvirtintų, kad dėl pernelyg didelio džiaugsmo („Man pavyko nugalėti varžovą!) ar pernelyg didelio atsipalaidavimo sportuojant („Pagaliau atostogos, prisislidinėsiu iki valios!”) jų pacientų skaičius padidėja kelis kartus.

3. Išlaukimas. Žinia, kad po traumos labai norisi kuo greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo režimo. Spaudimą dėl to gali daryti ir aplinkiniai (sirgaliai, treneriai). Bet tik atsakingas požiūris į savo sveikatą gali padėti išvengti traumų ateityje. Sportininkai profesionalai žino: jei saugosiesi pats, ir Dievas tave saugos…

 

AR ŽINOTE, KAD…

…Tikimybė, kad pralaimintis sportininkas ar komanda laimės varžybas išauga, jei skirtumas tarp pirmaujančio ir atsiliekančio varžovo įpusėjus rungtynėms yra nedidelis. Jonag Berger ir Devin Pope, analizuodami NBA statistiką, nustatė, kad jei komanda po dviejų kėlinių pralaimi 1 tašku, tikimybė, kad jie laimės varžybas išauga 6 procentais ir tai prilygsta pusei įtakos, kurią daro namų sienos (jos irgi padeda laimėti). Tačiau jei skirtumas po dviejų kėlinių didesnis, tikimybė laimėti rungtynes su kiekvienu papildomu komandas skiriančiu tašku sumažėja 6–8 procentais. Šią tendenciją patvirtino ir laboratoriniai tyrimai: tiriamieji, kuriems buvo sakoma, kad pagal savo spausdinimo greitį jie labai nedaug atsiliko nuo varžovo, antroje tyrimo dalyje spausdino daug greičiau, nei tie, kuriems tokia informacija nebuvo sakoma ar kuriems buvo sakoma, kad spausdinimo greičio skirtumas yra didelis. Be to, ši informacija labiau paveikė tuos tyrimo dalyvius, kurie buvo įsitikinę, kad jeigu jie labiau stengsis, bus geresni rezultatai. Daroma prielaida, kad toks dėsningumas turėtų veikti ir kitose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, versle. Tad kodėl jums to nepabandžius?

… Didesnis nei įprasta miego valandų skaičius gali pagerinti sportinius rezultatus. Ne paslaptis, kad miego trūkumas neigiamai veikia asmens mąstymo kokybę, nuotaiką, darbingumą. Tačiau Cheri Mah su kolegomis iš Stanfordo universiteto nusprendė ištirti, kaip sportininkų rezultatus veikia ilgesnis nei įprasta miegas. Vienos krepšinio komandos žaidėjai buvo paprašyti 2–4 savaites fiksuoti savo miego ypatumus, o vėliau išsikelti tikslą 5–7 savaites miegoti po 10 valandų per parą. Sportininkų buvo prašoma nevartoti kavos ar alkoholio, o jei jie vykdavo į keliones – snūstelti jų metu, kad būtų išmiegota paros norma. Rezultatai parodė, kad krepšininkai buvo greitesni, taiklesni nei tyrimo pradžioje, sumažėjo nuovargis, pagerėjo žaidimo kokybė. Taigi geras poilsis yra svarbus ne tik prieš lemiamas varžybas.

…Raudonos spalvos apranga gali dažniau nulemti pergalę varžybose, kai sprendimus priima teisėjai. Psichologai Norbert Hagemann, Bernard Strauss ir Jan Leibing iš Miunsterio universiteto rodė tekvondo teisėjams vaizdo medžiagą su nufilmuotomis kovomis ir prašė fiksuoti tinkamus smūgius. Tarp daugybės įrašų buvo ir tas pats įrašas, kuriame kompiuterine programa buvo pakeista sportininkų aprangos spalva. Paaiškėjo, kad tuomet, kai sportininkai vilkėjo raudonos spalvos aprangą, teisėjai fiksavo vidutiniškai 13 proc. daugiau smūgių nei tuomet, kai sportininkų apranga buvo mėlyna. Įdomu, kad šis dėsningumas galioja, kai sportininkai yra lygiaverčiai, o kai sportininkų lygis gerokai skiriasi, jis negalioja. Taigi ne visuomet laimi geriausias – kartais laimi tas, kuris geriau matomas.

…Asmenys, gimę metų pradžioje, turi daugiau galimybių tapti sportininkais profesionalais. Kvinslendo universiteto tyrėjas Adrian Barnett, išanalizavęs Australijos futbolo lygos sportininkų gimimo datas, nustatė, kad didesnis jų skaičius yra gimę pirmoje metų pusėje. Panašių dėsningumų nustatyta ledo ritulyje, tinklinyje ar krepšinyje. Vienas pagrindinių paaiškinimų – skirtinga patirtis vaikystėje, pradedant sportinę karjerą. Paprastai vaikai rungtyniauja su savo amžiaus grupės vaikais. Tačiau logiška, kad vaikas, gimęs tų pačių metų sausio 1 d., bus beveik metais vyresnis už gimusį gruodžio 31 d., todėl, tikėtina, bus aukštesnis, stipresnis, greitesnis. pradėję sportuoti jie būna labiau palaikomi trenerių, todėl labiau pasitiki savimi ir vėliau, atkakliau siekia užsibrėžtų tikslų. Ką daryti tiems, kurie gimę lapkritį ar gruodį? Jie gali išnaudoti savo privalumus individualiose sporto šakose, pvz., gimnastikoje, kur mažesnis amžius yra privalumas.

 

Komentuoti