UA-99588513-1 Asmenybės miegamajame - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Santykiai

Asmenybės miegamajame

Kam mums reikalingi seksualiniai žaidimai? Įprastas atsakymas – nes taip smagiau. Vis dėlto žaidimai, ypač tampantys lytinio akto preliudija, per daug paplitę gamtoje, kad būtų žaidžiami tik dėl to.

Vedybiniai ruonių, paukščių, vabalų, žuvų ir žinduolių šokiai prieš giminės pratęsimo aktą. Milijardai individų, atliekančių tuos pačius judesius, pasipuošiančių įvairiomis spalvomis bei skleidžiančių įvairius garsus… Ar visa tai – tik pramoga? Matyt, žaidimai, atliekami prieš lytinį aktą, turi gilesnę prasmę. Dažniausiai jie skirti keliems evoliucijos įtvirtintiems tikslams:

  • padeda iš visų priešingos lyties atstovų išsirinkti patraukliausią, geriausiai prisitaikantį, galingiausią ir patikimiausią būsimai tėvystei;
  • padeda numalšinti agresiją, kuri paprastai kyla, kai į mūsų teritoriją ir intymią erdvę įsiveržia svetimas individas;
  • siunčia aiškų signalą: „Aš nusiteikęs su tavimi suartėti“.

Pati švelniausia seksualinio žaidimo forma yra koketavimas, kiek vėliau – flirtas. Ir pagaliau, perėjus prie kūniško kontakto, prasideda tikrieji žaidimai. Kai kam jie kelia daugiau malonumo nei pats lytinis aktas, o kartais apskritai jį atstoja. Pastarieji atvejai neretai priskiriami lytinei perversijai (iškrypimų kategorijai). Kodėl? Matyt, todėl, kad žmonės neturėtų užsižaisti ir pamiršti už sekso slypinčio biologinio tikslo – pratęsti savo rūšies egzistavimą Žemėje.

Tikriausiai sutiksite, kad pats lytinis aktas yra per daug mechaniškas ir neįdomus, kad patrauktų mūsų dėmesį. O seksualiniai žaidimai suteikia jam daugiau grožio, estetikos ir azarto. Žinoma, jei jie tenkina abu partnerius, o ne tampa išnaudojimu. Štai kodėl žmonės pasirašo bandomiesiems santykiams, nesąmoningai ieškodami atitikmens. Kitaip tariant, tokio partnerio, kurio seksualinių žaidimų ribos atitiks tavąsias. Supaprastinę galime išskirti dvi žaidimų grupes: agresorius ir auka bei tėvas ir vaikas.

Agresorius ir auka

Tokių meilužių žaidimai nebūtinai susiję su antrankiais, rimbais bei lateksiniais drabužiais. Vienas iš partnerių paprastai demonstruoja savo bejėgiškumą ir atsidavimą kitam. Pagal charakterį jis dažniausiai prisiima aukos vaidmenį: demonstruoja savo pažeidžiamumą, tačiau agresorių nevengia, yra linkęs juos „nuraminti“ savo paklusnumu, tapti savotišku „kompresu“. Tai gali būti ir mazochizmas, bet labai užslėptas, virtęs atsidavimu ir pasiaukojančia meile. Kitaip nei tikrieji mazochistai, tokie partneriai ne visuomet mėgsta skausmą, tačiau pabrėžia savo silpnumą. Šie žmonės mėgsta pasakoti istorijas apie tai, kaip jiems nepasisekė, tarkim, kaip juos išdavė draugai, į kokius spąstus juos įviliojo, kaip žiauriai su jais elgėsi dėstytojai per egzaminą, kaip jie buvo užpulti gatvėje ir kaip nenusisekė verslas.

Jei „auka“ yra vyras, jis dažniausiai būna kiek išsiblaškęs, mąslus, jautrus ir emocingas. Jis nuoširdžiai myli savo partnerę daug metų, net jei ji elgiasi atstumiamai. Pats yra taikos šalininkas, nemoka psichologiškai spausti bei dominuoti. Jį sujaudina moteris valdovė, lengvai pastebinti jo trūkumus ir duodanti jam kandžias pastabas.

Partnerė, kuri gerai jaučiasi su tokiu vyru, neretai išsiskiria „tradiciniu vyrišku elgesiu“: keikiasi, rūko, nešioja kelnes ir trumpą šukuoseną, problemas sprendžia agresyvumu, menkina „moteris vištas“, neslepia, kad mėgsta grumtynes, bei pašaipiai žiūri į vyrų silpnumą. Ji dažnai pasiguodžia, kad svajoja sutikti savęs vertą partnerį, tačiau tikrovėje šalia jos atsiduria eilinis „silpnas“ vyras, kurį jį menkina. Kad tai ją lytiškai sujaudina, ji slepia, kartais ir nuo savęs pačios. Tačiau žino, kad jai patinka pažnaibyti, pašiepti vyrus.

Pasakodama savo gyvenimo įvykius tokia moteris prisimena, kaip ji kažką „pastatė į vietą“, nubaudė, neleido savęs skriausti. Tai svarbi informacija, savotiškas nuolat į aplinką sklindantis SOS radijo signalas, palengvinantis tinkamo partnerio paiešką.

Jei į silpnumo vaidmenį yra linkusi moteris, ji dažniausiai jau iš anksto, dar pažinties pradžioje, demonstruoja šiokį tokį viktimiškumą. Jos maldaujantis žvilgsnis, drovi šypsena, dažnos ašaros akyse, lyg netyčia daromos klaidos („Ak, išpyliau tau ant kelnių kavą“, „Pamečiau tavo telefoną“ ir pan.) provokuoja potencialaus partnerio agresiją. Ji rodo ypatingą atlaidumą ir supratingumą, jei vyras geria, vartoja narkotikus ir tuomet tampa agresyvus. Kartais tokia moteris subtiliai pašiepia partnerį, jei mato, kad jis elgiasi nepakankamai „vyriškai“, t. y. agresyviai. Tam tikru momentu ji verkia, bando išeiti, kai jis ją apibara, tačiau vis tiek jį myli. Taip elgdamasi dailiosios lyties atstovė nesąmoningai siunčia svarbų signalą į aplinką: „Su manimi galėsi daryti, ką nori.“ Jei vyras pasirodo neagresyvus, ji su apgailestavimu pastebi, kad jis jai „neįdomus, nors kaip žmogus labai geras“. Tokiam žaidimui noriai pasirašo agresyvus stipriosios lyties atstovas, linkęs moteris menkinti žodžiais ir veiksmais. Jam patinka „paimti“ partnerę, kurį paklusniai atlieka viską, ko jis nori. Neretai jis susijaudina, kai moteris verkia. Draugams toks vyras pasakoja apie savo įspūdingas seksualines pergales, pabrėždamas cinišką požiūrį į silpnąją lytį („celka“, skylė“, „važiuojam panų“, „pamatysi, ji man pačiulps“ ir pan. ). Agresyviam vyrui privalu pranešti aplinkai, kad „aš tikras vyras“, todėl jis dažnai garsiai menkina „gėjus“, „liurbius“ ir, įtariai žiūrėdamas į kiekvieną „netikrą“ vyrą, kompanijose apie juos mėgsta pasakoti anekdotus. Tuo jis ginasi nuo nesąmoningos nevyriškumo, silpnumo, homoseksualumo baimės.

Tokių porų juokeliai ir viešumoje būna su agresijos elementais, t. y. pašiepiantys ir pažeminantys. Visa tai lydi šypsena bei juokas, turintys užmaskuoti giliai viduje slypintį neužtikrintumą dėl savo „tikrumo“.

Mene bei mitologijoje tokie partneriai (agresyvus vyras bei silpna moteris) neretai vaizduojami kaip „romantiniai“, „tikrieji“ vyrai ir moterys. O jų sueičiai naudojami epitetai: „jis ją užvaldė“, „jis ją paėmė“, „ji apsuko jam galvą“. Seksas vaizduojamas kaip galinga stichija, kuri reiškiasi per vieną iš jų kaip kiniškasis „jang“ (aktyvus, veržlus vyriškasis pradas). O kita pusė „atsiduoda“, „ištirpsta“, „paklūsta“, realizuodama „in“ (tai pasyvus, priimantis moteriškasis pradas).

Susitikę tokie žmonės siunčia vienas kitam subtilius signalus apie savo polinkį į viktimiškumą bei agresiją, o asistavimo laikotarpiu neretai gerokai „pakankina“ vienas kitą. Pavyzdžiui, pagal viduramžių tradicijas riteris ilgai negalėdavo pasiekti pilyje laukiančios nuostabiosios damos. Jis turėjo pasikankinti, kol įgydavo jos palankumą. Šio žaidimo elementai šiais laikais pasireiškia įsitikinimu apie „pigias“ ir „brangias“ moteris. Dabartinės nuostabiosios damos nebesėdi pilyse. Tačiau vyro pergalė turi būti pasiekta didele kaina, todėl abu partneriai nesąmoningai sukelia vienas kitam kančios elementų, palaikydami reikiamą dramatizmo lygį („Kodėl tu neatsakinėjai į mano skambučius?“, „Kodėl tu flirtavai su kitu vaikinu?“ ir pan.). Būtina šių santykių dalis – ašaros. Po jų neretai kyla lytinis susijaudinimas ir atsiduodama veržliam seksui, kurio dažna pasekmė – mėlynės.

Evoliucine prasme šis žaidimas padeda atrinkti agresijai atspariausius, kantriausius ir atkakliausius partnerius. Iš tokių vyrų ilgą laiką buvo tikimasi susilaukti būsimų karių, žemdirbių – vaikinų, reikalingų tų laikų visuomenei. Be to, tai padėdavo įtvirtinti moters „brangumą“, kuris užtikrindavo, kad ji (aišku, ir jos dukros) atsiduos ne kiekvienam, taigi nekils problemų dėl būsimos santuokos. Akivaizdu, jog tai idealus patriarchalinės šeimos variantas, nes būtent joje vyras yra stiprus karys ar žemdirbys, o moteris – ištikima vaikų augintoja.

Iš psichologinės pusės tokie santykiai gali būti susiję su pasąmonėje slypinčiu kaltės jausmu dėl sekso, kai lytinio akto metu už tai baudžiama.

Tėvas ir vaikas

Tokių porų santykiuose ašaros ir kančios nekurstomos, o greitai nuraminamos. Vienas iš partnerių atlieka mažo, švelnumo ir dėmesio ieškančio vaiko vaidmenį. Kitas jį saugo, globoja, apkabina, glosto, maitina. Jei tai vyras, jis elgiasi lyg berniukas. Neretai ir lovoje savo draugę vadina „mamyte“. Paprastai toks partneris yra jautrus, ramus, daugiau mąstantis nei veikiantis, nelabai praktiškas. Jis dievina savimi užtikrintas, visuomet žinančias, ką reikia daryti, optimistiškas moteris. Tačiau jų agresijos nemėgsta – jam reikia „geros švelnios mamytės“. Tokiam žaidimui pasirašo moteris, noriai atliekanti globėjos vaidmenį. Ją sujaudina partnerio nepraktiškumas, problemos, silpnumas. Vyras jai – dar vienas vaikas.

Vos susipažinę tokie partneriai nesąmoningai siunčia vienas kitam signalus, nurodančius, ko jie tikisi vienas iš kito. Vyras šalia moters nesąmoningai daro klaidų, atrodo išsiblaškęs (prisiminkime Šuriką po egzamino iš „Operacijos Y“). Partnerė demonstruoja pasitikėjimą savimi, optimizmą, pasiruošimą imtis iniciatyvos, vaišina ir tvarko jo drabužius (filmo herojei natūralu pasakyti: „Duokš užsiūsiu – šuo praplėšė švarką“). Jei šalia Šuriko atsirastų moteris iš pirmos (agresyvios) grupės, ji sureaguotų pašaipiai: „Koks tu vyras, nejaugi negali už save pastovėti?“

Jei partnerė atlieka vaiko vaidmenį, ji elgiasi kaip mergaitė, demonstruodama savo nesupratimą, silpnumą, naivumą („kvailos blondinės“ vaidmuo). Ji tai nesąmoningai parodo potencialiam vyrui, demonstruodama, kad negali susitvarkyti su technika („Ar nepadėtum man paleisti spausdintuvą?“), neišgali susimokėti („Noriu ledų“, „Svajoju studijuoti, bet tai per brangu“) ir pan. Tai sujaudina „vyrą tėvelį“, linkusį globoti, saugoti, materialiai aprūpinti. Kraštutinis tokių santykių variantas aprašytas Vladimiro Nabokovo „Lolitoje“. Ši moteris lovoje ir kitur vadina vyrą „tėtušiu“, ir abiem tas žaidimas patinka. Partneris vadina ją „mano mergaite“ ir pasakoja draugams apie jos „kaprizus“.

Evoliucine prasme tokie žaidimai įsitvirtina, nes padeda išsilaikyti nelygioms poroms, kur vienas iš partnerių yra infantilesnis, labiau priklausomas nuo kito – stipresnio ir brandesnio. Žmonių giminė pasižymi itin lėtais brendimo tempais, todėl be šio žaidimo mūsų giminė galėtų tiesiog išnykti. Šalia „normatyvinių“ porų su stipriu vyru ir paklūstančia, bet atsparia moterimi gimdytoja, evoliuciškai įsitvirtino atsarginis variantas: „Jei tu nebūsi brandus ir seksualiai veržlus, atsiras partneris, kuris vis tiek pratęs giminę, elgdamasis su tavimi kaip su mažu vaiku.“

Kartais mylimieji apsikeičia vaidmenimis, ir „tėvelis“ tampa mažu berniuku, o „mergaitė“ – jo mama. Kartais – deja, partneris bando paįvairinti savo seksualinius žaidimus su meilužiais ar prostitutėmis. Taigi apibendrinkime: šiuose žaidimuose įgyvendinama svajonė apie idealius tėvus, kurie prie įprastų funkcijų (saugoti ir globoti) pridėtų seksualinį malonumą. Tai išpildytų visas svajones žmonių, kurių sieloje, kaip žinia, gyvena ir suaugusioji, ir vaikiškoji dalis.

Saugi vaikystė = artimi santykiai miegamajame

Ankstyvieji santykiai su tėvais smarkiai lemia būsimų romantinių santykių pobūdį. Būtent nuo tėvų elgesio su vaikais priklausys, kokį prieraišumą – saugų ar ne – ateityje išsiugdys mažylis. Jei jis vaikystėje jautėsi mylimas, prižiūrėtas, į jo poreikius buvo atsižvelgta, ir vėliau bendraudamas su romantiniu partneriu jis jausis saugus bei pasitikės savimi. Vaikai, kurie jaučiasi palikti ir ne visada žino, ko tikėtis iš tėvų, paprastai užauga nerimastingi, abejojantys santykiais su žmonėmis: net suradę juos mylintį, atsidavusį partnerį jie jaus nuolatinę baimę, kad jis juos gali išduoti ir palikti. Todėl elgsis dvejopai: darys viską, kad tik įtiktų mylimajam, arba atvirkščiai – bus šaltas ir neprieinamas, kad išvengtų galimo skausmo ateityje. Mokslininkės Maritos McCabe teigimu, šie žmonės nesaugiai jaučiasi ne tik bendraudami su aplinkiniais, bet ir miegamajame. Kaip parodė jos tyrimas, tokie partneriai rečiau mylisi, būna ne tokie patenkinti seksualiniu gyvenimu bei sunkiau susijaudina lytiškai. Moterys rečiau patiria orgazmą, o vyrai neretai skundžiasi erekcijos sutrikimais. Nerimastingo prieraišumo asmenys seksą neretai sutapatina su meile. Jie lovos žaidimus naudoja kaip priemonę savo nesaugumui įveikti ir būdą pririšti partnerį prie savęs. Tokie žmonės vadovaujasi logika: „Jei mylimės, partneris mane myli.“ Vos tik pajutę, kad santykiams iškilo pavojus, jie griebiasi sekso kaip gelbėjimosi rato, nustumdami tikrąsias problemas į šalį. Artumo vengiantis asmuo, atvirkščiai, gali blokuoti savo aistrą ir daryti viską, kad intymumo neliktų – taip jis tarsi save apsaugo nuo galimos širdgėlos ateityje. Jo logika: „Jei parodysiu silpnumą ir jausmus, kitas kaipmat mane išduos.“ Tiesa, seksas ir intymumas jiems nesuderinami dalykai – neretai jie turi atsitiktinių seksualinių santykių, kurie padeda pasitikėti savimi.

Skirtingi prieraišumo stiliai kursto ir skirtingas seksualines fantazijas. Atlikusi išsamų tyrimą, psichologė Gurita E. Birnbaum nustatė, kad nerimastingo prieraišumo asmenys paprastai įsivaizduoja, kaip yra guodžiami, glaudžiami ir visaip kitaip puoselėjami, o vengiančių artumo asmenų svajonėse neretai būna agresijos ir emocinio atsiribojimo elementų. Fantazijų turinį lemia ir esamų romantinių santykių būklė – kai nerimastingasis jausdavo, kad ryšiui iškildavo pavojus, jis save įsivaizduodavo kaip bejėgį, atsiduodantį valdančiam partneriui. Vengiantysis artumo, atvirkščiai, fantazuodavo apie priešiškumą, atsiskyrimą, dominavimą prieš mylimąjį.

Jei atpažįstate save šiuose aprašymuose, nenusiminkite. Žinodami savo prieraišumo stilių bei tokio elgesio priežastis, galėsite imtis atitinkamų priemonių padėčiai taisyti.

Komentuoti