UA-99588513-1 Atsargiai - paauglystė! - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Tėvai ir vaikai

Atsargiai – paauglystė!

Kaip elgtis su paaugliu – kaip su suaugusiuoju ar kaip su vaiku? Tokia dilema dažnai iškyla bręstančių atžalų tėvams. Palyginti su aštuonmečiu, jūsų paauglys yra veikiau suaugęs negu vaikas. Tiesa, jo mąstymas dar skiriasi nuo jūsų, tačiau ir vaikišku jo nepalaikysi. Kai kurie tėvai paauglį laiko suaugusiu ir suteikia jam neribotą laisvę. Kiti tėvai lyg užsimerkę ignoruoja bręstančio vaiko pokyčius ir toliau elgiasi kaip su vaiku. Tačiau paauglio statusas ypatingas. Jis nėra mažas suaugusysis, tačiau jau ne vaikas. Gaila, kad šis brendimo virsmas sukelia paauglių tėvams ne smalsumą, o rūpesčių ir problemų.

Paauglystė – ne liga

Sunkus amžius, paauglystė – tokiomis klišėmis dažnai apibūdinamas vaikų brendimo laikotarpis. Vos vaikas išauga iš sauskelnių, tėvai su nerimu ima laukti paauglystės ženklų ir gresiančios namams karo padėties. Ir, žinoma, sulaukia.

Laikydami paauglį keistuoliu ateiviu iš kitos planetos, tėvai sukuria išsipildančią pranašystę. Gaila, nors visi kadaise esame buvę trylikamečiai, nebeprisimename, kokio tėvų auklėjimo tuomet tikėjomės. Paauglio pasaulis tėvams kažkodėl ima atrodyti svetimas ir grėsmingas. Kai kurių šeimų šis susvetimėjimas taip iškeroja, kad tėvai nė nemėgina ieškoti su paaugliu bendros kalbos – juk „vis tiek nieko nepakeisi“.

Laikydami paauglį keistuoliu ateiviu iš kitos planetos, tėvai sukuria išsipildančią pranašystę.

Amerikietis psichologas L. Steinberg, stebėjęs ir išsamiai apklausęs daugybės šeimų, teigia, kad dauguma paauglių visai nėra „pikti“, „bjauraus būdo“ ar „beširdžiai egoistai“. Jie nėra piktavaliai savo tėvams, nors dažnai su jais nesutaria (tačiau tikrai ne taip aršiai, kaip atrodo tėvams). Daugybėje šeimų paauglystė yra gana ramus ir taikus metas, ir vaikai gerbia savo tėvus, nesvarbu, ar jie vieniši ar išsiskyrę, turtingi ar nepasiturintys.

Ginčų dažniau pasitaiko ankstyvojoje paauglystėje, ir tai daugiausia priklauso nuo vaiko pažintinių sugebėjimų, mąstymo raidos – stiprėjantis abstraktaus mąstymo gebėjimas skatina paauglius susikurti savo nuomonę ir ją ginti, abejoti autoritetais bei aktyviai piktintis veidmainiavimu. Ilgainiui paaugliai išmoksta suvokti gyvenimo reiškinių santykinumą ir kritiškai mąstyti.

Vis dėlto paauglystės laikotarpiu depresijos, savižudybės, piktnaudžiavimo įvairiomis medžiagomis, elgesio nukrypimų grėsmė padidėja. Tai matyti iš bet kurios šalies paauglių psichinės sveikatos suvestinių. Kodėl taip yra, jei iš esmės paaugliai nėra tokie blogi, kokiais kartais juos laiko suaugusieji?

Laimė ar bėda, bet problemos, su kuriomis susiduria paaugliai, ne visada slypi genuose. Hormonų pokyčiai, kuriuos vaikai patiria ankstyvoje paauglystėje, skatina tik šiek tiek didesnį prislėgtumą ar agresiją. Šie elgesio bruožai labiau priklauso nuo tėvų elgesio, bendravimo su paaugliu. O mes, suaugusieji, ne visada elgiamės teisingai. Nes mūsų vaikų paauglystė yra nemenkas išbandymas mums patiems.

Krizę patiria suaugusieji?

„Pokyčiai, kuriuos vaikas išgyvena paauglystės laikotarpiu, yra natūralūs, o problemas sukuria tėvų elgesys“, – tokią išvadą padarė L. Steinberg, apklausęs daugiau nei 200 paauglių ir jų šeimų. Savo tyrimų duomenis jis aprašė knygoje „Crossing paths: how your child’s adolescence sets off a crisis for parents“ („Susikertantys keliai: kaip vaiko paauglystė virsta tėvų gyvenimo krize“).

Tėvams nelengva ištverti paauglystę. Ne tik todėl, kad vaikai ima elgtis netikėtai ar priešgyniauti. Pažvelkime į situaciją plačiau: kai vaikas sulaukia paauglystės, tėvams tenka patirti nemenkų asmeninio gyvenimo pokyčių.

Laimingai susituokę tėvai dažniau ir maloniau bendrauja su savo paaugliu negu nelaimingi tėvai. Ir vienišų tėvų šeimose tėvo ar mamos laimės jausmas turi įtakos tam, kaip jis ar ji reaguoja į vaiko paauglystę. Tačiau vaikui sulaukus paauglystės, jau gan ilgai kartu gyvenančių tėvų pasitenkinimas santuoka gali susvyruoti. Tuo metu jis būna bene mažiausias. Kiek laiko per dieną intensyviai dirbantys paauglio tėvai praleidžia kartu? (Amerikiečio psichologo duomenimis, vidutiniškai 7 minutes per parą.) Išgyvenus atžalų paauglystę, tėvų pasitenkinimas santuoka įgauna antrą kvėpavimą.

Tėčių pasitenkinimas santuoka yra tiesiogiai susijęs su sūnų pasimatymų dažnumu. Kai sūnus aktyviai susitikinėja su merginomis, tėčio pasitenkinimas santuoka slopsta. Tai nereiškia, kad tėčiai pavydi sūnums jaunų, gražių draugių. Tiesiog vyrai prisimena ir ilgisi „senų gerų dienų“, kai patys buvo panašūs į savo vėjavaikius vaikus (prisiminkite filmą „Amerikietiškos grožybės“). Bundantis vaiko seksualumas neišvengiamai sukelia tėvams minčių apie jų pačių patrauklumą, seksualinio gyvenimo kokybę, pagaliau pabudina savo romantiškų paaugliškų nuotykių prisiminimus.

Vaikas, ginantis savo nepriklausomybę, neretai priverčia tėvus jaustis bejėgiškai. Tėvus nukonkuruoja draugai – jų nuomonė, pritarimas, rodos, tampa kur kas svarbesni. Paaugliai stoiškai nekreipia dėmesio į tėvų kritines pastabas, o tėvams, kurie įpratę būti savo vaikui vieninteliai ir geriausi ekspertai, sunku susitaikyti su diskusijų partnerio vaidmeniu. Vis dėlto tėvai daugiau „bamba“, negu paaugliai ginčijasi. Paauglystės laikotarpiu tėvai vaikų atžvilgiu išreiškia kur kas daugiau negatyvumo nei anksčiau (tiek žodžiais, tiek veido išraiška) – dažniau kritikuoja, niurzga, pyksta. Tad ir vaikai jiems nenusileidžia.

Dirbančios mamos praleidžia su vaikais tiek pat laiko kiek ir namų šeimininkės, tačiau jos rizikuoja „perdegti“, nes ir dirbdamos dažniausiai laiko tris namų kertes. Kita vertus, dirbančios mamos yra atsparesnės paauglystės „negandoms“. Dirbanti mama yra vaiko, ypač dukros, aukštesnės savigarbos šaltinis. O ir mamos, kurios gyvenimas sukasi ne tik apie vaikus, savigarba vaiko paauglystės laikotarpiu yra ne tokia pažeidžiama. Paaugliai vis daugiau laiko praleidžia su draugais, tad tėvai greitai pajunta didėjantį fizinį ir dvasinį atstumą. Mamai tenka ištverti svarbų pokytį – jos autoritetas susvyruoja, ji jaučia, jog vis dažniau atsiduria vaiko pasaulio pakraštyje, o ne centre, kaip buvo iki šiol. Ypač skausmingai tai išgyvena vienišos paauglių mergaičių mamos, kurių santykiai su dukromis dažnai grindžiami draugyste.

Emocinis atsiskyrimas labiausiai užgauna tuos tėvus, kurie staiga supranta, kiek daug laiko, dėmesio neskyrė savo vaikui, nors galėjo, kiek daug nenuveikė kartu, kiek progų praleido.

Tad kas iš tiesų sukelia tėvams vidurio amžiaus krizę: 40-as gimtadienis ar pirmagimio įžengimas paauglystės amžiun? Tėvai yra tiesiog priversti peržvelgti savo gyvenimą. „Ką aš nuveikiau, kas aš esu ir kur einu?“ – šie klausimai kamuoja ne tik savojo tapatumo ieškantį paauglį, bet ir gyvenimą įpusėjusius tėvus. Ypač stipriai paauglystė paveikia tos pačios lyties tėvą. Atžala yra veidrodis, kuriame mes matome save.

Akivaizdu, kad paauglio tėvai turi 101 priežastį liūdėti, nusivilti savo gyvenimu ir santuoka, išgyventi netektį, pavydą, atstūmimą ir sutrikimą. Tikrai nelengva atsakyti, kas – vaikas ar jo tėvai – skaudžiau išgyvena paauglystę.

Tėvai atsiriboja nuo paauglio

Blogiausia, kad tėvai, išgyvenantys krizę (kas ir kaip pavadinsite – „paauglystės“ ar „amžiaus vidurio“), pirmi ima vengti paauglio. Atsiribojimas, kaip ir per didelė globa, yra kenksmingas kraštutinumas. Kai kurie tėvai mano, jog protingiausia palikti paauglį savo valiai: nori laisvės – imk, turėk. Tokia netikėta laisvė vaikams sukelia daugiau problemų negu naudos. Nors paauglys kartais atrodo irzlus ir piktas, atsiskyręs ir abejingas aplinkiniam pasauliui, jam reikalingas bendravimas su tėvais ir jų vadovavimas. Stebuklingoji išeitis – tai pusiausvyra. Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau neperlenkti lazdos kišdamiesi. Jie turi likti vaiko gyvenime, net jei šis, rodos, juos ignoruoja. Kažkada dvimečiui mažyliui tėvai leido savarankiškai žengti pasaulyje pirmus žingsnius, tačiau nuolat jį stebėjo, saugodami nuo gresiančių bėdų. Dvimetis eksperimentuoja su smėliu ir purvu, o keturiolikmetis su mašinos rakteliais ir pirmais seksualiniais santykiais, tačiau tėvų taisyklės turi likti tos pačios – iš šalies stebėti ir laiku įsikišus parodyti, jog gyvenime daug kas yra galima, tačiau egzistuoja taisyklės, kurių verta paisyti. Savas problemas sprendžiantiems suaugusiesiems tai yra nelengva, tačiau gyvybiška svarbi užduotis.

Trylikametis paauglys su tėvais praleidžia dvigubai mažiau laiko negu vaikas iki dešimties metų. Paauglys grįžęs namo iškart užsidaro savo kambaryje. Vienas jis jaučiasi geriau negu su broliu, mama ar močiute. Didžiausias nesusipratimas įvyksta tuomet, kai tėvai vaiko uždarumą supranta kaip sąmoningą atsiribojimą ir atsilygina tuo pačiu – liaujasi bendrauti ar net įsižeidžia. Vaikas greitai pasijunta vienišas ir apleistas, net jei būtent jis pirmas užtrenkė kambario duris.

Pririšti ar paleisti?

Neverta paleisti vaiko akimirksniu, vos tik jis kyšteli pirštą išbandydamas didžiulę autonomijos ir savarankiškumo jūrą. Subrendusios atžalos atsiskyrimas nuo tėvų yra natūralus procesas tiek gyvūnų, tiek žmonių pasaulyje. Tik žmogaus vaikui šiuo laikotarpiu reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos, kurio tėvai lyg tyčia pagaili. Paaugliui vis dar reikia nuorodų, kaip elgtis, kaip suprasti gyvenimo reiškinius, o užvis svarbiausia – jaustis saugiai, žinoti, kad tėvai visada yra šalia ir padės, jei tik pagalbos prireiks. Paauglio „ganymas“, tiesioginiai nurodymai nereikalingi, tačiau ryšys su tėvais praturtina paauglius ir intelektualiai, ir emociškai. Šeimos santykiai ir paauglystėje išlieka vienas iš efektyviausių vertybių ugdymo, mokslo sėkmės veiksnių, pasitikėjimo bendraujant su bendraamžiais šaltinis.

Tėvų atsiribojimą, ryšio nutraukimą paauglys išgyvena skausmingai. Tokių vaikų yra nemažai. Jie yra labai savarankiški ir… labai nelaimingi. Jiems trūksta ryšio, pilnatvės, priklausymo jausmo. Nepriklausomybė be vadovavimo, patarimo, kaip ja naudotis, paaugliui yra bevertė. Paaugliai pripažįsta, jog šeima nėra svarbiausias dalykas jų gyvenime – jos vietą užima buvimas su bendraamžiais. Vis dėlto nesunku įžvelgti, kaip paaugliams reikalingas suaugusiųjų dėmesys ir lyderystė, jų pagarba ir nuorodos, kaip prisitaikyti suaugusiųjų pasaulyje.

Tėvų užduotis – ieškoti kontaktų su savo vaikais, nepaisant kylančių konfliktų. Tėvai privalo išmokyti vaikus būti atsakingais suaugusiais žmonėmis, elgtis teisingai, tad konfliktai neišvengiami. Paprasčiausias konflikto sprendimo būdas – užsidarymas ir vengimas bendrauti – yra taikliausias būdas paaugliui įskaudinti ir pridaryti visai šeimai dar daugiau žalos.

Kaip ir vaikystėje, paaugliams svarbu, kad tėvai dalyvautų jų gyvenime. Tik paauglystėje, norint išlaikyti artimą ryšį su vaiku, tėvams tenka toleruoti daugiau dviprasmiškumo situacijose, susijusiose su įtaka, saugumu, atsakomybe, artumu. Jei tėvai šią užduotį pajėgia įveikti, jų atžaloms pavyksta išvengti daugybės rūpesčių ir problemų.

 

Komentuoti