Autorius

Olegas Lapinas

Rodoma

Pasakose princesės nuolat pakliūva į piktų raganų ar blogųjų burtininkų rankas, o princai ir gerieji burtininkai jas gelbėja. Šis siužetas yra amžinas ir dažnai įvairiomis formomis atsikartoja realiame gyvenime. Klientai tokias istorijas pasakoja savo psichoterapeutams. Pastarieji įvardija tam tikrus santykių dėsningumus, pastebimus jau vaikystėje. Tėčio princesė Jei esate matę filmą „Kietas riešutėlis“, be abejo, įsiminėte, kaip narsus policininkas (aktorius Bruce’as Willisas) stebi savo dukros pasimatymą automobilyje, o paskui su triukšmu atbaido nuo jos vaikiną. Jis elgiasi kaip tikras pavyduolis, o pavyduliavimas – ženklas, kad kažkur glūdi savininkiškas (gal net seksualinis) ryšys. Nors mergina vieną dieną išteka, jos ryšys su tėvu vis dar šiek tiek trukdo santykiams… Mano psichoterapijos kabinete vis pasirodo „mažoji tėvo princesė“. Dažniausiai tai būna ištekėjusi moteris, nusivylusi savo vyru. Visos princesės panašios, nes išsiskiria tam tikrais tipiniais bruožais: nuo mažens jaučiasi artimesnės tėvui, o ne motinai; jų santykiai su motina labai įtempti; labai supranta ir priima…

Garsusis menininkas Michelangelo savo nuostabių skulptūrų kūrimą aiškino taip: „Aš imu marmuro gabalą ir atmetu tai, kas nereikalinga.“ Gyvenime dažnai pastebimas reiškinys, kai partneriai formuoja vienas kitą tol, kol pastarasis priartėja prie jų idealiojo „aš“. Ar šis procesas iš tiesų vyksta, o gal tai tik iliuzija, bevaisė pastanga? Aš esi tu Šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo teorijoje teigiama, kad žmogaus uždavinys – tapti individu, integruojant savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Šis procesas nevyksta savaime, nes mūsų savastis nuolat pasidengia apsauginiais sluoksniais, kai jos dalys išstumiamos už širmos, t. y. slepiamos, jei neatitinka aplinkos reikalavimų, tėvų lūkesčių ir mūsų pačių idealų. Jei iš jūsų tikisi, kad būsite rimtuolis, slepiate gaivališkumą. Jei tikisi, kad būsite linksmuolė, atmetate liūdesį. Tačiau tokia suskaldyta siela nuolat siekia sugrįžti į vienovę – integruotis. Pavyzdžiui, esate kukli, tyli ir nedrąsi mergina. Jūs gerai mokotės ir padedate mamai buityje. Jūsų sąmoningasis „aš“ išsiskiria kuklumu, nedrąsumu. Taip jūs save…

Nuolat tobulėti, atrodytų, visai nebloga mintis. Tobulėti galima visaip: sportuoti ir grožėtis prieš veidrodį augančiais raumenimis, mokytis dar vienos užsienio kalbos ir su pasitenkinimu kalbėtis užsienyje vietine kalba. Žmonės tobulėja natūraliai, kai auga jų kompetencija, tad bet kokia veikla, atliekama daug metų, suteikia mums automatinių įgūdžių. Tačiau perfekcionizmas – ne apie tai.

Ilgainiui jausmai ima blėsti. Tai jokia paslaptis. Tačiau kodėl vieniems pavyksta išsaugoti stiprią santuoką, o dauguma skiriasi? Atsakymo paieškokime jų meilės vaistinėlėje. „Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“, – šiais žodžiais baigiasi daugelis pasakų. Iki tol herojai patiria įvairiausių nuotykių ir vargų. Ir pagaliau finalas – jie susituokia. Uždanga, aplodismentai. Nuo mažens mums peršama mintis, kad santuoka – tai kažkokio vargo pabaiga, po kurios viskas klostosi gerai. O jei negerai, vadinasi, dar nesuradai tinkamo žmogaus. Tai buvo klaida. Vargas laikinai tęsiasi iki kito išrinktojo… Ši idėja pražudė ne vieną santuoką. Realybėje iš meilės kuriama santuoka periodiškai ima silpnėti. Juk visavertė meilė susipina iš susižavėjimo, potraukio ir prisirišimo. Tačiau įsimylėjimas ne amžinas, o lytinė trauka neretai įtraukia visai pašalinius žmones. Prieraiši meilė iš tiesų tęsiasi daugelį metų, tačiau neretai atsiranda priklausomybė. O iššūkius jai meta susižavėjimai už santuokos ribų ir lytinio geismo kaprizai. Todėl ilgalaikei meilei palaikyti prireikia vaistų –…