Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Būti vienam: dovana ar iššūkis

Yra blogesnių dalykų, nei būti vienam. Bet būna, kad prireikia dešimtmečių, jog tai suprastum. Kartais būna tiesiog per vėlu. Ir nėra nieko blogesnio už „per vėlu“. (Charlesas Bukowskis)

Ak, tai jūs esate tas. Tas, kuris neturi antrosios pusės. Daugiau galite nieko nesakyti. Leiskite spėti – arčiausiai pasimatymo pastarąjį kartą buvote tada, kai ėjote į kiną su mama, patyliukais pavydite savo šeimyniškiems draugams, o jei reikėtų prisiminti, su kuo paskutinį kartą atvirai kalbėjotės, ko gero, tai būtų jūsų snaudžianti katė.

Nemažai žmonių, išgirdę patvirtinimą „taip, neturiu poros“, mintyse iš karto sukuria galybę panašių ironiškų scenarijų. Ir turime būti sąžiningi – tai ne visada nutolę nuo tiesos. Jei esate vieniši, ko gero, prisimenate ne vieną vakarą, kai su sportinėmis kelnėmis drybsojote namie ant sofos, gurkšnodami jau nebe pirmą taurę „Chardonnay“, žiūrėdami vieną serialo seriją po kitos, kol šalia šalo kiniški ryžiai, kuriuos užsisakote gerokai per dažnai

Anot garsaus sociologo Erico Klinenbergo, būti vienišam šiais laikais tampa vis paprasčiau. Mes ambicingi, finansiškai stabilūs, emociškai nepriklausomi, be to, neprivalome gerai gaminti valgyti, nes mėgstamiausia picerija yra tiesiog už kampo. Jei dar neseniai vienišiaus gyvenimas atrodė socialinis nuokrypis, jis vis labiau tampa įprastu reiškiniu.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo numeryje

Komentuoti