Įdomu

Domėjimasis garsenybių gyvenimu – beprasmis laiko švaistymas ar saviugda?

Vienos mylimiausių Holivudo porų Angelinos Jolie ir Brado Pitto skyrybos sudaužė daugelio gerbėjų viltis. Vieni puolė rašyti peticiją, kiti – narplioti jų gyvenimo detales, siekdami išskirti skyrybas lemiančius ženklus. Kodėl taip jautriai reaguojame į garsenybių gyvenimą?Ar kada nors teko žaisti skvošą? Tai sporto šaka, kai kamuoliukas rakete smūgiuojamas į patalpos sienas, siekiant neleisti jam paliesti grindų daugiau nei kartą. Jį paprastai žaidžia du žmonės, tačiau treniruotis galima ir vienam. Taigi kamuoliukas laksto lyg pašėlęs, žaidėjas prakaituoja, nepamesdamas jo iš akių, o siena stūkso sau, kur stovėjusi.

Kiek metaforiškai skvošą kasdien žaidžiame kiekvienas. Juk sekdami naujienas apie garsenybes tarsi mušinėjame kamuoliuką į tą sieną, kuriai kamuoliuko judėjimo trajektorija ir mūsų pastangos nė motais. Psichologai šiam reiškiniui netgi sugalvojo pavadinimą „parasocialiniai santykiai“. Tai vienpusiai santykiai, kai asmuo išreiškia didžiulį susidomėjimą, skiria laiko ir energijos kitam žmogui, nors šis nė nežino apie pirmojo egzistavimą. Ir jeigu manote, kad taip nutinka tik su vidurinės mokyklos meile, klystate. Dažniausiai tokie santykiai atsiranda nuolat stebint įžymybių gyvenimą…

Kaip žiniasklaida praplėtė mūsų draugų ratą

Šių metų olimpinėse žaidynėse Lietuvos jaunajai sporto žvaigždei Rūtai Meilutytei patyrus skaudų smūgį, kaipmat suaktyvėjo gerbėjų dėmesys: vieni Rūtą palaikė labiau, kiti – mažiau, treti ieškojo kaltų. Internete užvirusios diskusijos kūrė įspūdį, kad kas antras tautietis Rūtą pažįsta lyg savo sesę. Aptarinėdami charakterio ypatumus, jie svarstė, kas jai galėjo pakišti koją, o kas būtų padėję. Įdomu, kiek daug apie žmogaus būdą galime pasakyti, nė karto jo nesutikę.

Pirmieji į šį fenomeną dėmesį atkreipė mokslininkai Donaldas Hortonas ir Richardas Wohlas, dar 1956 m. savo moksliniame darbe pabrėžę, kad tų laikų žiniasklaida įžiebė vadinamąjį „artimumą per atstumą“. Radijas, televizija ir kino industrija sėkmingai kūrė iliuziją, kad žiūrovai palaiko santykį su ekrane matomais veikėjais – įžymybėmis. Anksčiau parasocialiniai santykiai užsimegzdavo tarp televizijos veikėjų ir žiūrovų, tačiau dabar ypatingą ryšį mezgame ir su sporto atstovais, politikais, pramogų pasaulio garsenybėmis bei kompiuterinių žaidimų herojais. Maža to, vienpusį santykį nuolat palaiko garbinamų asmenų socialinių tinklų žinutės, vieši pasisakymai ar pasirodymai. Psichologijos atstovai tai vadina „tęstine sąveika“, taip pabrėždami, kad santykiai – ne baigtinis, o besitęsiantis, savaime pasipildantis procesas.

Žiniasklaidos ir parasocialinių santykių reikšmė ypatinga šviesa sublizgėjo įvykus pastarojo amžiaus tragedijai – netekus princesės Dianos. Daugelis pamena, ką veikė tuo metu, kai išgirdo apie širdžių karalienės žūtį. Po princesės netekties sekė visuotinis gedulas. Nors dauguma žmonių nė karto nebuvo sutikę šios jaunos moters, jos pasitraukimas iš gyvenimo prilygo šeimos nario netekčiai. Mokslininkas Davidas Gilesas, iškart po tragiško įvykio ėmęsis tirti princesės gerbėjų išgyvenimus, savo moksliniame darbe pasidalijo keletu įžvalgų. Apklausus respondentes, paaiškėjo, kad dauguma jaunų moterų, skaudžiai išgyvenusių netektį, susitapatino su Dianos gyvenimo istorija: jos, kaip ir princesė, buvo peržengusios 30 metų ribą, manė esančios savarankiškos ir nepriklausomos, o savo antrąsias puses laikė abejingais ir nemokančiais jomis rūpintis. Kitos respondentės melancholiškai prisiminė nėštumo laikotarpį, kai ir jos, ir Diana džiaugėsi artėjančiais pokyčiais.

Kitaip tariant, žmonės, atradę tam tikrų panašumų su garsia asmenybe, ima su ja tapatintis, taip garsenybes pamažu įtraukdami į jiems reikšmingų artimųjų ratą. Šiuolaikinė žiniasklaida atlieka tik tarpininko vaidmenį, mums patiems įsitraukiant į naujas vienpuses draugystes.

Vienpusės draugystės ypatumai

Kol vieni pasirašinėjo peticijas internete, kad garsioji Holivudo pora A. Jolie ir B. Pittas atšauktų skyrybas, kiti nė neatkreipė dėmesio į šią šeimos dramą. Skirtingos mūsų reakcijos – puikus pavyzdys, iliustruojantis parasocialinių santykių daugialypiškumą. Šis santykis, kaip ir kiekvienas dviejų asmenų tarpusavio santykis, turi tam tikrą savitumą. Mokslininkai Lynn McCutcheon, Rense’as Lange’as ir Jamesas Houranas išskyrė tris lygius, į kuriuos skirstomi parasocialiniai santykiai.

1 lygis. Nepastovus ir fragmentiškas domėjimasis garsenybėmis (skaitymas, žiūrėjimas, atsitiktinis naujienų sekimas).

2 lygis. Šiame santykyje apie garsenybių gyvenimą galvojama dažniau, apie juos diskutuojama su kitais asmenimis – domėjimasis įžymybėmis tampa pomėgiu, užimančiu didelę dalį laisvalaikio.

3 lygis. Aukščiausio lygio parasocialiniai santykiai išsiskiria keliais bruožais. Pirma, asmuo susitapatina su garsenybės laimėjimais ir nesėkmėmis, išgyvendamas jas kaip savo. Antra, dažnai pastebimas ekstremalus elgesys – persekiojimas, obsesijos (nuolatinės mintys apie garsenybę). Įdomu, kad minėtų mokslininkų tyrimai atskleidžia, jog aukščiausio lygio parasocialiniai santykiai dažniausiai užsimezga tarp muzikos ir sporto atstovų, kur kas rečiau tarp aktorių. Maža to, šio lygio vienpusį skvošą dažniau lošia vyrai nei moterys.

Psichologai jau pradeda kalbėti ir apie perdėtą susidomėjimą garsenybėmis – garsenybių garbinimo sindromą. Vakarų pasaulyje ši patologija sulaukia vis daugiau dėmesio, mat, kaip skelbia psichologo Johno Maltby ir kolegų atliktas tyrimas, kone kas trečias Amerikos gyventojas kenčia nuo šio sindromo, sukeliančio neigiamas emocijas, varginančias mintis bei disfunkcinį elgesį, kartais virstantį kliedesiais (esą asmuo ir garsenybė turi ypatingą ryšį ir pan.). Sklando gandų, kad euforijos apsėsti legendinės britų muzikos grupės „The Beatles“ gerbėjai net valgė žolę, kuria praeidavo jų dievukai. Atrodo, kad nekontroliuojamas susižavėjimas garsenybėmis tikrai gali pridaryti bėdų…

Baubas ar draugas?

Tikiu, kad jūs, kaip ir aš, daugiau ar mažiau domitės tam tikrų garsenybių kasdienybe. Štai aš su malonumu seku Hario Poterio istorijos autorės J. K. Rowling pasisakymus įvairiausiomis temomis: politinėmis, socialinėmis ir psichologinėmis. Ar tai reiškia, kad esu vieniša ir neturiu su kuo apie tai pasikalbėti, todėl seku nepažįstamosios žinutes? Vargu. Ar dėl skirtingų nuomonių išgyvenu tokius neigiamus jausmus, kad negaliu normaliai funkcionuoti kasdieniame gyvenime? Juo labiau ne. Pagaliau ar apskritai turėčiau blogai jaustis dėl šio vienpusio santykio? Atsakymą turbūt numanote.

Psichologai smalsaudami lenda gilyn ir klausia, ar tikrai parasocialiniai santykiai turi tik neigiamą pusę. Anksčiau manyta, kad šie santykiai – tai neurotiškų, atsiskyrusių, vienišų žmonių, stokojančių laisvalaikio pomėgių ir sunkiai mezgančių realius santykius, ypatybė. Kai kurių autorių teigimu, dažniausiai tokius santykius palaiko mažai socialinių kontaktų turintys žmonės. Tai ko gero paaiškina fenomeną, kai žiūrovai, sužinoję, kad jų mėgstamas serialas nebebus toliau filmuojamas, naujieną prilygina artimo draugo netekčiai.

Vis dėlto pastaruoju metu tamsų susidomėjimo garsenybėmis šydą vis labiau išsklaido naujausi tyrimai, bylojantys ką kita. Mokslininkų Trimo Cole’o ir Lauros Leets atliktas tyrimas atskleidė, kad parasocialiniai santykiai, net ir vienpusiai, turi nemažai ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, šių santykių iniciatoriai – gerbėjai – taip pat dažnai išgyvena ir džiaugsmą, dėkingumą bei padrąsinimą. Be to, dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje mokslininkų Alano Rubino ir kolegų atliktas tyrimas paneigė ryšį tarp parasocialinių santykių ir vienišumo. Taigi galime manyti, kad parasocialiniai santykiai tiesiog praplečia mūsų pažinčių (kad ir vienpusių) ratą. Dabar vis dažniau prieinama išvada, kad parasocialiniai santykiai turi daugiau, nei manyta, panašumų su bet kokiais kitais asmens socialiniais santykiais: jie turi neigiamų ir teigiamų ypatybių, turi būti nuolat palaikomi, yra tęstiniai, o svarbiausia – turi skirtingą reikšmę žmogaus kasdienybėje.

Draugysčių poveikis

Prisiminkite žmones, su kuriais jums gera ir malonu leisti laiką. Ką jie atneša į jūsų kasdienybę? Ko iš jų mokotės? Kokių emocijų jie jums sukelia? Ką apie juos manote? O dabar pagalvokite apie tuos, su kuriais niekuomet nebendrautumėte, ir atsakykite į šiuos klausimus iš naujo. Neabejoju, kad atsakymai smarkiai skirsis.

Jei aptariami santykiai, kaip ir bet kurie kiti, yra didesnė ar mažesnė mūsų socialinio rato dalis, svarbu savęs paklausti, ką jie mums suteikia.

Mokslininkas Stephenas Tindi dalijasi savo įžvalgomis.

  1. Teigiamas poveikis – kai santykiai padeda norima kryptimi formuoti žmo gaus identitetą, moko teigiamų elgesio pavyzdžių, sukelia malonių emocijų ir pasitenkinimą.
  2. Neigiamas poveikis – kai santykiai veda į liguistą priklausomybę, pavyzdžiui, muilo operoms, aukština žalingas vertybes, kelia agresiją, kuria nerealistiškus lūkesčius, vedančius į kitų reikšmingų santykių nutraukimą ir pan.

Tad paklauskite savęs, ką dažniausiai išgyvenate dėl savo domėjimosi žvaigždžių kasdienybe: ar dėl Victorios Secret modelių išvaizdos skubate laikytis griežtų dietų? Ar vakarais, nors ir turėdami marias idėjų, ką norėtumėte nuveikti savo ar šeimos labui, negalite atitraukti akių nuo ekrano, spėliodami, ar moterys tikrai meluoja geriau? O gal dėl Rūtos Meilutytės pergalių atradote seniai pamirštą pomėgį – plaukiojimą baseine? Kaip ir bendraujant su savo draugais, taip ir žaidžiant skvošą su garsenybėmis: vienos užaugina sparnus, o kitos pakerpa. Nepasiklyskite vienpusių draugysčių rate – pasilikite tik tai, kas jums geriausia.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti