|
P asibaigus „Žmogaus studijų centro“ ir „TNS Gallup“ organizuotai konferencijai „Lietuvos susinaikinimo fenomenas. Ar galime pasikeisti?“, paaiškėjo, kad tauta ne tik susiskaldžiusi, nusivylusi, sudirgusi, bet ir liūdna. Lietuviams būdingas karalaitės kompleksas – vis laukiame, kol kas nors atjos ant balto žirgo ir išvaduos mus nuo gyvenimo vargų.
Praėjusiame „Psichologija Tau“ numeryje spausdintas dr. Gintaro Chomentausko ir D. Pūro straipsnis „Lietuvos susinaikinimo fenomenas“ susilaukė labai didelio visuomenės susidomėjimo. Paskelbtą „Delfi“ svetainėje jį per dieną perskaitė net 53 000 lankytojų. Redakcija sulaukė daug laiškų. Žmonės svarsto, ką daryti.
Kai „Žmogaus studijų centras“ ir „TNS Gallup“ paskelbė apie šiam klausimui skirtą konferenciją, į ją iš visos Lietuvos susirinko 140 dalyvių. Tie, kuriems rūpi, kas darosi su Lietuva ir ką galime pakeisti.
Spausdiname šios konferencijos darbo fragmentus.
 
„Žmogaus studijų centro“ prezidentas dr. Gintaras Chomentauskas
Jungtinių tautų ekspertas dr. Dainius Pūras
Turime žinoti savo diagnozę – Lietuvos visuomenė rimtai serga. Tai rodo ne tik liūdni praeivių veidai, bet ir negailestingi skaičiai. 2008 metų Pasaulio organizacijos paskelbti duomenys atskleidžia šiurpų vaizdą – Lietuvoje vyrai nuo išorinių priežasčių miršta net beveik 10 kartų dažniau nei vyrai Nyderlanduose, tris kartus dažniau nei Lenkijoje… Kaip? Nusižudydami, nužudydami kitą, mirdami transporto įvykiuose, mirtinai nusigerdami… Kodėl? Tendencija žalotis ir agresija kitų atžvilgiu kyla dėl vertybių krizės, prarasto bendrumo jausmo, visuomenės susipriešinimo, sumenkusios asmenį palaikančios visuomenės santykių sistemos, tarpusavio nepasitikėjimo ir nepasitikėjimo pačių rinkta valdžia. 86,1 proc. mūsų atliktos apklausos (2008.09) dalyvių teigia, kad dabartiniai politiniai ir ekonominiai pokyčiai Lietuvoje neatitinka jų norų. Atrodytų, jaučiame, kad plaukiame ne ta kryptimi. Tai savaime nėra blogai, juk pastebėję, kad nukrypome nuo kurso, galime pasukę vairą koreguoti kryptį. Deja, rezultatai rodo, kad jaučiamės bejėgiai tai padaryti. Net 80,7 procento apklaustųjų į teiginį „jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ atsako „ne“ arba „tikrai ne“. Gal jaučiamės maži, nepakankamai įtakingi, bet tikimės, kad mums padės pareigūnai, kuriuos dėl to ir maitiname? Atsakymas – irgi ne. 63,9 proc. apklaustųjų sako: „Maža prasmės kreiptis į pareigūnus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos.“
Kai žmonės jaučiasi „svetimi tarp savų“, nesaugūs, bejėgiai, beviltiškai žvelgia į ateitį jie sąmoningai ar nesąmoningai linkę žalotis. Kad sustabdytume šią pražūtingą tendenciją, būtina pakeisti vyraujančią pesimistinę emocinę žmonių būseną ir vyraujančius santykius visuomenėje.
Ką daryti? Tam ir susirinkome į šią konferenciją, kad galėtume pasidalyti mintimis ir įžvalgomis ir paskatinti vieni kitus keistis…
 „TNS Gallup“ tyrimų strategijos direktorė Rūta Gaudešienė
Kai esame maži (tai atsimename visi), labai svarbu šalia turėti žmogų, už kurio jaustumėmės kaip už sienos. Žmogų, kuris galėtų patarti, paguosti ir pasakyti: „Nesijaudink, aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų gerai.“ Vėliau ateina laikas, kai rūpestingumą ir saugumą kitiems užtikrinančiu asmeniu turime tapti mes patys. Žmogumi, galinčiu prisiimti atsakomybę už savo likimą. Suaugusiuoju.
Laukiame, kol problemas išspręs kiti
Jau 16 metų viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „TNS Gallup“ tyrinėja Lietuvos visuomenę įvairiausiais aspektais: vartojimo, politinių pažiūrų, vertybių, laisvalaikio, ateities lūkesčių, nuostatų dėl šeimos, darbo, ekologijos ir pan. Žvelgdami į tyrimų duomenis matome, kaip kinta mūsų visuomenė. Kai kurios tendencijos labai patrauklios, tačiau kai kurie dalykai kelia nerimą.
Vienas iš jų – mūsų tautos sutelktumas ir atsakomybės už ateitį jausmas. Jausmas, kurį išgyvenome 1989 metų rugpjūtį stovėdami Baltijos kelyje. Deja, mūsų patriotiniai jausmai sparčiai blėsta. Apklausos duomenys rodo, kad mažiau nei 40 proc. pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje gimusios kartos (dabar jiems 15–19 metų) žino, kas buvo Sąjūdis. Vadinasi, nei tėvai, nei mokytojai jiems nepapasakojo apie kovą dėl nepriklausomos Lietuvos. Tai reiškia ir tai, kad mes, kovojusieji dėl nepriklausomybės, mažiau tuo didžiuojamės.
Matome, kad kartu su nykstančiu patriotizmu palaipsniui mažėja pagarba mūsų valdžios institucijoms, savo lyderiams. 2008 m. pavasario „Eurobarometro“ duomenimis, mes buvome viena mažiausiai savo parlamentu pasitikinti tauta Europos Sąjungoje (žr. 1 pav.). Sakysite: „Na, ir teisingai, mes turėjome prastą valdžią. Nėra ko ja pasitikėti“. Tačiau kaip paaiškinti kitą, tame paties „Eurobarometro“ užfiksuotą faktą, kad iš visos Europos Sąjungos šalių mes mažiausiai prieštaraujame tam, jog valstybė kišasi į mūsų gyvenimą (žr. 2 pav.)? Jeigu taip nepasitikime savo valdžia, tai kodėl neprieštaraujame, kad valstybė reguliuotų mūsų gyvenimą? Atsakymas: mes neprieštaraujame, kad valstybė reguliuotų mūsų gyvenimą, nes esame linkę suversti jai ir visą kaltę, ir visą atsakomybę už mus, mūsų likimą. Pamėginsiu tai pailiustruoti keliais pavyzdžiais.
2008 m. gruodis. Ką tik išsirinkome naują parlamentą ir, beje, ką tik supratome, kad pasaulinė finansinė krizė neaplenks ir Lietuvos. Ką galvojame ir jaučiame? Pasitikėjimas politikais nukrito iki rekordiškai žemo lygio – visiškai jais pasitiki vos 1,1 proc. respondentų (3 pav.). Ką tik išsirinkome valdžią ir ja jau nebepasitikime? Esame tarsi dideli nepatenkinti vaikai. Vaikai, kurie nori, kad jais būtų pasirūpinta. Čia ir dabar.
Gruodžio mėn. atlikta apklausa taip pat parodė, kad didžioji dalis respondentų į klausimą, „Ką Jūs darote asmeniškai, kad išvengtumėte krizės?“, atsako: „Nieko nedarau.“ (5 ir 6 pav.). Ir vėl kaip vaikai tikimės, kad problemas išspręs naujoji valdžia. Vyriausybė pirmiausia turi imtis priemonių nedarbui mažinti (97 proc. respondentų pritarė šiam teiginiui), didinti minimalų atlyginimą (pasisakė 95 proc. apklaustųjų) ir šiaip atlyginimus (92 proc.); stabdyti komunalinių mokesčių augimą (94 proc.) ir užkirsti kelią nusikalstamumui (95 proc.). Norime tikėti, kad pasaulyje egzistuoja tikrieji Suaugusieji, kurie sugebės stebuklingu būdu mumis pasirūpinti. Tačiau kurgi tie mūsų tikrieji gelbėtojai? Saliamonai, įvesiantys ir tvarką, ir teisingumą, ir darbo duosiantys, ir aukso į kišenes prikrausiantys?
Toks pilietinis nebrandumas gali paaiškinti, kodėl metai po metų renkame populistinių partijų atstovus. Patikime jų pažadais, vėliau nusiviliame, dar vėliau patikime kitais… Šiuo metu tauta laukia stebuklo iš moters, išdrįsusios prisiimti atsakomybę. D. Grybauskaitę palaiko per 80 proc. Lietuvos gyventojų. Puiku. Tačiau ar atsakingai ja pasitikime, nes dar net negirdėjome, ką ji ruošiasi daryti?
Svarbiau atlyginimas nei saviraiška
Politika visada buvo daug emocijų ir diskusijų kelianti tema. Tačiau labai panašias tautines tendencijas matome ir darbo tyrimuose.
Daug metų „TNS Gallup“ atlieka darbuotojų lojalumo ir pasitenkinimo savo darboviete tyrimus. Jų pagrindu nustatėme veiksnius, darančius įtaką darbuotojų pasitenkinimui. Kiekvienais metais matuojame jų svarbą. Deja, „tautinis“ požiūris į darbą keičiasi mažai: pats svarbiausias darbuotojų pasitenkinimo darbu veiksnys – „už atliekamą darbą man moka teisingai“ (7 pav.). Gal ir nieko blogo, tačiau pažiūrėję į darbo poreikių hierarchiją vėl išvystame didelį, nesaugų vaiką: mums svarbiau būti įvertintiems, pagirtiems ir paskatintiems, nei turėti galimybę patiems rodyti iniciatyvą darbe, prisiimti atsakomybę, daryti karjerą.
Ne veltui daugeliui lietuvių ideali darbovietė yra ne ta įmonė, kurioje nuolatos diegiamos naujovės, skatinamos pažangios idėjos ir nestandartiniai sprendimai. Ir ne įmonė, kurioje labiausiai vertinamas profesionalumas bei išmanymas. Ir net ne įmonė, kurioje žmonėms sudarytos visos sąlygos pasireikšti, atsiskleisti. Mums patraukliausia organizacija, kurioje garantuojamas stabilios darbo valandos, laiku mokamas atlyginimas, socialinės garantijos (8 pav.).
„Gero nelauk“?
Manau, kad nesavarankiškumas yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl jaučiamės tokie pažeidžiami sunkmečiu. Apklausos rodo, kad vertindami finansinę krizę esame didesni pesimistai nei Vakarų Europos ar Amerikos gyventojai. Vakarų Europos gyventojai labiau linkę pripažinti pasaulinės krizės neigiamą įtaką visam pasauliui, bet nemano, kad ji itin skaudžiai paveiks juos asmeniškai. Vakariečiai tarsi sako: „Savo ir savo šeimos gyvenimą aš galiu labiau kontroliuoti nei valstybę ar pasaulį, todėl susitvarkysiu.“ Tuo tarpu, mes galvojame priešingai. Tarsi sakome: „Lietuva, o tuo labiau pasaulinė ekonomika, išgyvens, bet man bus tikrai blogai.“ (9 pav.). Priešinga vakarietiškai ir labai grėsminga logika: „Kadangi aš galiu kontroliuoti savo ir savo šeimos gyvenimą – gero nelauk.“
Bejėgiškumas, beviltiškumas, atsakomybės neprisiėmimas…
Ar galime pasikeisti? Taip, jei neužmerksime akių į tai, kur esame, ir prisiimsime atsakomybę už savo likimą.
Nuomonės
Norėdami išsiaiškinti, kokias mintis sukėlė konferencijoje pateikti duomenys, apklausėme kelis jos dalyvius apie savižalos ir pesimizmo priežastis, apie tai ką reikėtų daryti, kad pasikeistumėme?
 Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Romualdas Sabaliauskas:
Pirmiausia mums trūksta pasitikėjimo savimi, kitais ir savo valdžia. Kol to nebus, nacionalinio charakterio negatyvumas niekur neišnyks. Lietuvai reikia daugiau gerumo.
Pritariu tam, kas buvo pasakyta šioje konferencijoje: žiniasklaida turėtų keistis – mums trūksta ruporo, kuris teisingai nušviestų padėtį Lietuvoje. Šiandien spaudoje – vien negatyvi informacija. Kaip medikas galiu pasakyti, kad žmogus aplinką supranta iš to, ką girdi ir mato. Dėl šios priežasties ir atsiranda aptarti pavyzdžių: net kai ekonomika auga, žmonės vis tiek mano, kad gyvenimas blogėja…
Reikia tobulinti įstatymus labiau atsižvelgiant į žmogaus nuomonę. Šiandien įstatymai yra rengiami arba Seimo nario, arba Vyriausybės. Viskas pradės keistis tik žmonėms susibūrus į organizacijas, judėjimus ir pareiškus savo valią.
Pritarčiau iškeltai minčiai, kad reikėtų investuoti į žmonių santykių darną. Kaip tai padaryti? Dėmesį skirti psichinės sveikatos profilaktikos klausimams, švietimui tobulinti. Šiandien investicijos plaukia tik į sveikatos taisymą, o ne ligų prevenciją.
 AB TEO LT Pardavimo plėtros departamento vadovas Raimondas Geleževičius:
Mokyklų veikla turėtų būti nukreipta į bendruomeninio jausmo formavimą. Vaikus reikia įtraukti į visuomenei naudingą veiklą. Skamba gal šiek tiek juokingai, tačiau didelę naudą duoda aplinkos tvarkymo talkos, pagalbos akcijos, kuriose jie pajaustų savo indėlį į visuomenę.
Turėtų būti kuriamos programos, kurios mokytų suaugusius žmones būti visuomeniškesnius. Pavyzdžiui, į aplinkos tvarkymo akcijas įtraukti Lazdynus, Žaliakalnio rajoną. Galbūt per dvejus ar penkerius metus žmonės pamažu pradėtų kuoptis patys. Reikia skatinti žmones – labai paprastai, net banaliai. Pavyzdžiui, už atėjimą duoti kokakolos arba kokį nors šaliką. Pradžioje – materialus skatinimas ir gera viešųjų ryšių programa. Manau, kad tai išspręstų daug dalykų – žmonės pažintų vieni kitus, pamatytų, kad nėra vieniši su savo problemomis.
Manau, kad reikia stengtis kuo labiau decentralizuoti valdymą. Vakarų Europos patirtis rodo, kad tokiu atveju bendruomenės labai sustiprėja. Savivaldos turi daug teisių, o tai suteikia gyventojams pilietiškumo – jie tampa atsakingi už save, savo poelgius.
 Všį Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro „Dainava“ direktorius psichologas Zenonas Streikus:
Visada sakau, kad gyvenimą laiko du pagrindiniai banginiai. Pirmasis yra ūpas – kaip upė. Tai – tekėjimas, noras veikti, nuolatinis apsivalymas ir ieškojimas. Antrasis yra nuovoka – gebėjimas naudotis savomis emocijomis ir protu sprendžiant gyvenimo klausimus. Deja, dažnai savo intelektą, išsimokslinimą nukreipiame prieš save – naikinti, apibendrinimams daryti.
Kaip keisti nuovoką? Reikėtų pozityvių žinių, palaikymo, teigiamų pavyzdžių – tiek žiniasklaidoje, tiek tikrame gyvenime. Žiniasklaida turi labai didelę jėgą, deja, ne visuomet teigiamą. Šiandien ji neskatina pozityvumo. Pavyzdžiui, prezidentas asmeniškai prisideda prie minėjimo, paaukodamas 30 tūkstančių litų. Žiniasklaidoje tai pažymima kone pasišaipant. O juk žmogaus optimizmą ir pasitikėjimą savimi sukelia gero darymas kitiems.
Vokietijoje atsirado keista terapija – kai kuriems pacientams rekomenduojama gyventi be laikraščių, žurnalų ir televizijos. Ne visiškai atsisakykite žiniasklaidos, bet kruopščiai atsirinkite, ką skaityti ar žiūrėti. Kam sunkinti ir taip nelengvą gyvenimą negatyviomis žiniomis?
 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (SoDra) direktorius Mindaugas Mikaila:
Man patiko Dainiaus Pūro žodžiai – pirmiausia reikia „pripažinti savo diagnozę“. Juk iš esmės dejuoti ir kaltinti kitus pasidarė madinga. Pasiduodame: kad ir neskauda, bet, jeigu kiti kalba, turiu sugalvoti, kuo pasiskųsti. Tikriausiai mums taip pat trūksta vidinio tikėjimo, potencijos, kad problemas spręsti galime šiandien. Daugiau drąsos!
|
