Visais šiais atvejais eilinis žmogus, nors ir nenusižengia savo ar savo artimiausios aplinkos moralinėms normoms, elgiasi įprastai, pamato, kad bet kada gali būti moraliai ar teisiškai pasmerktas. Kuo daugiau tokių ir analogiškų situacijų, tuo didesnė piliečių vidinė sujauktis, nesusigaudymas, kas gerai, o kas blogai, kas leistina, o kas ne, kas teigiamas „herojus“, kas – neigiamas. Puikus pavyzdys – D. Kedžio rezonansinė istorija ir žmonių reakcija į ją. Dalis visuomenės jį suvokia kaip herojų, kaip „kovotoją dėl teisybės“, kuris, kad ir neleistinomis priemonėmis, „įvedė tvarką“. Kiti suvokė jį kaip žmogžudį ar abejotinos psichinės sveikatos tėvą, kuris pats naudojasi dukra savo tikslams pasiekti. Ir visas šis iki raudonumo įkaitęs erzelynas nesibaigia, nors tikri faktai ir aplinkybės nežinomi.

Vertybiškai susiskaldžiusioje visuomenėje pažeidžiami visi. Kiekvienas nuolat jaučia grėsmę, kad gyvendamas savo įprastinį gyvenimą jis gali būti pasmerktas arba net nuteistas. Pradedama bijoti kalbėti apie bet kokį „blogą“ įprotį, tarsi tik tu vienas jį turėtum, pripažinti klaidas, tarsi jos būtinai rodo žmogaus blogumą ir tarsi yra tobulų žmonių. Susikuria kažkokia pseudoidealaus žmogaus siekiamybė, kuriai niekas negali prilygti ir kurios pavidalas nuolat kinta. Taigi jei ir norėtum, nepamatysi nė vieno tokio „tobulumo“ pavyzdžio.

Vertybių chaosas suformavo ir dar vieną Lietuvos fenomeną. Šiemet švęsdami Lietuvos dvidešimtmetį, net negalime įvardyti tikrųjų Lietuvos herojų, įkvėpusių ir atvedusių mus į pergalę. Per daug skirtingų nuomonių ir per daug purvo išpilta ir ant V. Landsbergio, ir ant A. Brazausko, ir ant visų kitų… Pradėk šia tema diskutuoti ir būtinai susipyksi. Tad gal geriau ir nepradėti. Vis dėlto ar galime nurodyti šių ir kitų iškilių žmonių veiksmus, kuriais džiaugiamės ir didžiuojamės? Kol kas tai menkai pažinta mūsų visuomenės santarvės teritorija.

Sugrįžkime prie „eilinio“ žmogaus. Esant vertybių neapibrėžtumo sąlygoms, griūna nuoširdūs, pasitikėjimu ir bendrumo pajautimu grindžiami žmonių ryšiai. Žmogus dažniau pradeda manyti, kad blogas – jis ir visi kiti aplinkui, jaučiasi nesaugus ir vienišas. Lietuvoje teiginiui „Niekam iš kaimynų ar bendruomenės narių nerūpi, kaip aš gyvenu“ pritaria 41,7 proc. respondentų, o 73,7 proc. sutinka, kad „šiais laikais žmogus tikrai nežino, kuriuo žmogumi jis gali pasitikėti“ (2009 metų duomenys).

Nusivylimas savo pačių kurta visuomene. Dar E. Durkheimas pastebėjo, kad vertybinio susiskaldymo fone labai didėja nerimas ir nepasitikėjimas kitais, nepasitenkinimas savo visuomene, didėja vienišumo jausmas. Dėl tokios sujaukties, atrodo, esame linkę kaltinti valdžią, kuriai, atrodo, mes nerūpime, kuri – ne mūsų interesus ginantys žmonės, bet kita klasė, su savo vertybėmis, gyvenimo būdu, net įstatymais. Mūsų 2009 m. tyrimo teiginiui „Yra maža prasmės kreiptis į pareigūnus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos“ pritarė net 64,4 procentai respondentų.

Apskritai vis daugiau šalies gyventojų nusivilia savo šalies raida ir dėl to irgi labiausiai kaltina valdžios struktūras. Žvilgtelkime ir į „Lietuvos ryto“ ir „Vilmorus“ tyrimus: pasitikėjimas Seimu ir partijomis jau smunka žemiau 5 procentų lygio. Ar tai reiškia, kad šiandien visas Seimas nebebūtų išrinktas į Seimą? Toks Lietuvos piliečių rekordiškai skeptiškas požiūris į pačių rinktą valdžią (Skandinavijos šalyse pasitikėjimo parlamentu rodiklis viršija 60 proc.) gerai iliustruoja radikalų visuomenės susiskaldymą į „mes ir jie“ ir rodo gynybišką psichologinę reakciją į tokį susiskaldymą: „Jei mes geri, jie blogi“.

Lietuvių patriotizmas ir didžiavimasis savo tėvyne pastarąjį dešimtmetį nuolat menko: vis mažesnė jaunosios kartos dalis žino, kas buvo Sąjūdis, tarptautinės emigracijos lygis nuolat kilo – išvykusių į užsienį asmenų skaičius nuo 2 (1000 gyventojų) 2001 metais padidėjo iki 5,1 asmens 2008 metais (Statistikos departamento duomenys) ir bus dar didelis 2009. Nusivylimas pasireiškia ne tik faktine rekordiškai didele ES šalių gyventojų emigracija, bet ir išsakomais ketinimais. „Žmogaus studijų centro“ ir „TNS-Gallup“ 2009 m. pabaigoje atliktos apklausos teiginiui „Jei turėčiau galimybę išvykti dirbti pagal specialybę ir gyventi į išsivysčiusią šalį (Vakarų Europos šalį, JAV ar kitą)“ pritarė net 54,2 procento 15–75 metų respondentų. (2008 m. tokių buvo 40,3. Skirtumas statistiškai reikšmingas). Daugiau nei pusė 15–75 metų Lietuvos gyventojų norėtų dirbti ir gyventi kitur! Krizės pasekmės? Vargu, nes ši tendencija didėja ne pirmus metus. Kad ir kaip ten būtų, kas antram lietuviui tėvynė apkarto. Pats laikas būtų aiškiai nurodyti šio reiškinio priežastis, užuot ieškojus priemonių, kaip susigražinti išvykusiuosius.

Didėjantis visuomenės bejėgiškumas. Mažėjančio patriotizmo priežastys? Patogu ir saugu kaltinti valdžią, tačiau atsakomybė už dabartinį gyvenimą ir visuomenę tenka mums. Juk šią Lietuvą sukūrėme mes patys, negalime kaltinti nei „rusų“, nei komunistų, nei teroristų. Jei teigtume, kad esama padėtis – politikų darbas, prieštarautume realybei, nes juk jie yra atskaitingi mums. Deja, nepareikalaujame. Gal nemokame. Gal prie to prisideda ir iš praeities atkeliaujantis ir šiandien toliau vešintis išmoktas bejėgiškumas. Kad ir kaip būtų, šiandien vidutinis Lietuvos pilietis jaučiasi vis bejėgiškesnis prieš valdžios struktūras.

Teiginiui „jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ nepritaria 80 proc., o teiginiui „eilinis pilietis gali turėti įtakos valdžios sprendimams“ – 77,1 proc. apklaustųjų. Apmaudu, kad netikinčių galimybe keisti visuomenę per metus labiausiai padaugėjo 15–19 metų amžiaus grupėje, ten, kur norėtume įžvelgti naujus pilietiškumo daigus… Tiesa, asmeninis bejėgiškumas nėra toks didelis. Teiginiui „tai, kas nutiks man ateityje, daugiausiai priklauso nuo manęs“ pritaria 79,7 procento apklaustųjų.

Beviltiškumas. Pagal šią skalę statistiškai reikšmingai padaugėjo neigiamai ateities perspektyvas vertinančių žmonių. Žinant ekonominės situacijos pokyčius – nieko nuostabaus.

Dėl krizės šiek tiek padidėjo ir savižudžių skaičius. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2007 metais jų buvo 30,4 (100 000 gyventojų), o 2008 metais – 33,1. Tačiau 2009 (dar nėra oficialių duomenų), tikėtina, savižudžių skaičius didės ne tiek, 3–5 procentais, ir ši neigiama dinamika nebus tokia didelė, kokios buvo galima tikėtis žvelgiant į krizės mastą. Ekonominės situacijos blogėjimas nėra tieisiogiai susijęs su emocine gerove. Tai grindžiame tuo, kad, mūsų 2009 m. tyrimo duomenimis, ketinančių nusižudyti skaičius ,palyginti su 2008 m., Lietuvoje nepadidėjo. Tai – gera žinia, rodanti, kad praėjus pirmam šokui, žmonės pradeda geriau tvarkytis ir su savo emocijomis ir su pasunkėjusia ekonomine situacija ir imasi ieškoti padėties iš išeities.

Geri ženklai. Statistika kol kas jų nefiksuoja, bet matau daugiau vilties teikiančių ženklų. Sunkmetis pažadino gerus žmonių jausmus – norą padėti labiau vargstantiems, užuojautą, norą prisidėti prie kilnių tikslų, pažadino savanoriškų judėjimų. Maloniai nustebęs stebėjau, kaip prekybos centre žmonės noriai ir gausiai dovanojo produktus „Maisto bankui“. Jie šypsojosi, nes jautė, kad prisideda prie kilnaus tikslo, kad yra aktyvūs bendruomenės nariai. Tą akimirką pagalvojau, kiek daug nepanaudotų gerumo klodų turi mūsų žmones, pasidžiaugiau ir dėl tų, kurie šiuos gerus jausmus pažadino. Būtų puiku, jei tokių iniciatyvų, didinančių ir mūsų bendrumo jausmą, ir gerų darbų darymą, būtų daugiau. Kad būtų daugiau prasmingų iniciatyvų, skatinančių pastangas išvesti šalį iš ekonominės ir vertybių duobės. Iniciatyvų, prie kurių galėtų prisidėti kiekvienas, norintis kurti gražesnę ir mielesnę Lietuvą. Tada ši juodoji statistika neišvengiamai taptų baltąja.