Padėk sau

Informacinis pasninkas

 

Bandydami aprėpti daugiau informacijos, nei mūsų smegenys geba apdoroti, rizikuojame patirti informacinę ir emocinę perkrovą.

Valgome vidutiniškai triskart per dieną, o informaciją vartojame nuolat, tad tikimybė apsinuodyti žodžiais ar vaizdais didesnė nei maistu. Straipsniai, laidos, filmai, socialinių tinklų turinys, pokalbių temos, artimųjų nusiteikimas ir pastabos veikia mūsų nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir gyvenimo kokybę apskritai, tačiau, net tai suvokiant, nėra paprasta pakeisti informacijos vartojimo įpročius.

Pajutusi, kad ir mano aplinkoje nemažai informacinio triukšmo, siekdama greitesnio rezultato ir nuoseklesnio darbo su savimi, išbandžiau devynių savaičių nuotolinę praktiką, kurios pagrindas buvo sąmoningas savo informacinio lauko stebėjimas ir keitimas. Pradžioje, pagaliau įsiklausius į savo ir aplinkinių žodžius, kritiškiau įvertinus temas, turinį ir jo formas, stebino negatyvumo mastai: skundai, dejonės, paskalos, nuoskaudos, nusivylimas, panika, perteklinis dramatizavimas ir t. t. Pykau ant savęs dėl bevertei ar manipuliatyviai informacijai švaistomo laiko ir ant visų, kurie nemąsto, ką kalba, rašo ar kitaip transliuoja. Norėjosi mokyti, patarti, įkvėpti. Tik vėliau suvokiau, kad kiekvienam savas laikas, o toksiškos informacijos poveikis mums priklauso ne tik nuo jos kiekio, bet ir nuo to, kaip į ją reaguojame: priimame kaip normą ar kvestionuojame, atsakome pykčiu ar nusišypsome, leidžiamės į smulkmenas, ar nutraukiame apkalbas, nesiveliame į intrigas. Pasaulis vieną dieną netaps rožinis, bet, ar prisitaikysime netvarkoje, ar kasdien stengsimės susikurti jį gražesnį, priklauso tik nuo mūsų.

Kaip atpažinti toksišką informaciją?

Kai buvau vaikas, stebėdavausi vienkiemyje gyvenusios promočiutės kasdieniu ritualu. Apie vidurdienį ji pagarsindavo radiją, sėsdavo prie medinio stalo ir susikaupusi klausydavo… kriminalų suvestinės. Jau tada nesupratau, kam to reikia. Išgirdus, kiek per parą įvyko vagysčių, muštynių ar užpuolimų, likti nakvoti mediniame name kabliuku užkabinamomis durimis nebuvo jauku. Vaizduotė įsijungdavo kaskart sušnarėjus medžiams, ūžiant vėjui ar sulojus šuniui.

Svetimus įpročius pastebėti lengviau nei savus. Kartais neigiamos informacijos tiesiog nebegirdime, esame prie jos per daug įpratę. Maniau, kad negatyvo vengiu, kol nesileidau į informacinio pasninko eksperimentą, kai sąmoningai stebėjau savo vartojamą informaciją ir stipriai mažinau jos kiekius. Tuomet supratau, kad negatyvo aplinkoje daugiau, nei atrodė. Kad kai kuriuos žodžius tiesiog praleisdavau pro ausis. Kad verta ne tik dažniau išjungti televizorių, atsiriboti nuo ekranų ar pabūti tyloje, bet ir peržiūrėti savo socialinių tinklų turinį ir ten susikurtą draugų ratą, kritiškai įvertinti pokalbių temas darbe ir su artimaisiais, klausyti ir girdėti ne tik mums sakomus žodžius, bet ir tai, ką į aplinką transliuojame patys.

Posakiai „įsikalbėjo ligą“ ar „prisišaukė bėdą“ ne iš piršto laužti. Sąmoningo informacijos ribojimo laikotarpiu ir po jo pastebėjau, kad žmonės, kurie priima viską, ką jiems siūlo aplinka, žiniasklaida ar likimas, vengia spręsti, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tie, kurie dažniau skundžiasi ir ieško kaltų, bet nekeičia savo elgesio, rečiau ryžtasi pokyčiams, rečiau tiki, kad jie įmanomi. O žmonės, sąmoningai ir kritiškai vertinantys juos pasiekiančią informaciją, patys pasirenkantys jiems aktualius informacijos kanalus ir dažniau pasakojantys savo bei kitų sėkmės istorijas, gyvena laimingiau ir daugiau pasiekia. Negatyvi informacija, ypač vartojama dideliais kiekiais, sunaikina norą svajoti, tikėti geresniu rytojumi ir savo galimybėmis.

Reikia pastangų išjungti televizorių ar kompiuterį, ištrinti socialinių tinklų programėles iš išmaniojo telefono ar riboti laiką juose, vengti nemalonių pokalbių, stengtis pasišalinti, pakeisti temą ar bent aiškiai įvardyti savo nepasitenkinimą, nenuryti jo. Atkreipti dėmesį ne tik į informacijos turinį, bet ir į formą: ar mūsų aplinkoje ir pačių kalboje daugiau diplomatijos, ar nevengiame aštrių, necenzūrinių žodžių, dramatizavimo, dažniau teigiame ar neigiame, kuriame ar naikiname, įkvepiame ar žlugdome. Įsiklausius į sakomus žodžius, išanalizavus sekamus žiniasklaidos šaltinius, lengviau kritiškai įvertinti ir pačią informaciją, suprasti, ar ji naudinga, ar skirta mums. Nereikia kraštutinumų. Užsidarymas rožiniame burbule gali sprogti ir sukelti dar daugiau nusivylimo. Tačiau toks informacijos pasninkas, arba infoveganizmas, skatina sustiprinti kritinį mąstymą ir rinktis sąmoningai. Iš pradžių specialiai ieškant teigiamų pavyzdžių, sėkmės istorijų, po kurio laiko jų aplinkoje tarsi natūraliai padaugėja. Tiesiog akis užkliūva, ausis nugirsta.

Informacijos perteklius sukelia stresą

XXI a. žmogų pasiekia milžiniški informacijos kiekiai. Tai, ką dar prieš keletą šimtų metų asmuo sužinodavo per visą gyvenimą, dabar gauna per dieną. Kada panorėję galime suvesti dominančią frazę į paieškos sistemas ir mažiau nei per sekundę mums prieš akis atsiras daugybė nuorodų. Vienas straipsnis veda į kitą, vienas atsakymas – į naujus klausimus ir papildomus šaltinius, tad kompiuterio ekrane šmėžuoja dešimt atidarytų langų, o mintyse pasipildo sąrašas ateičiai, ką būtinai turėtume perskaityti, pamatyti, sužinoti.

Psichologė Lucy Jo Palladino informacine perkrova vadina situaciją, kai žmogus vienu metu bando aprėpti daugiau informacijos, nei jo smegenys gali apdoroti. Mokslininkės teigimu, informacinė perkrova gali lemti neryžtingumą, prastus sprendimus ir stresą. Gavusios pernelyg daug pasirinkimo galimybių, smegenys tarsi sustingsta ir praranda gebėjimą analizuoti, tad kartais apsisprendžiama labai skubotai arba, atvirkščiai, delsiama pasirinkti, paliekant viską likimo valiai. Nuolatinis informacijos perteklius sukelia lėtinį stresą ir nerimą, kad negalite aprėpti vis didėjančių informacijos kiekių.

„Įsivaizduokite, kad jūsų smegenys – tai milžiniška švieslentė. Kiekviena lemputė simbolizuoja skirtingą idėją. Kai ji patenka į akiratį, lemputė įsižiebia. Kuo daugiau informacijos, tuo didesnis plotas šviečia, tuo daugiau energijos reikia, o kad viską suvaldytų, daugiausia dėmesio smegenys skiria svarbiausioms zonoms, tačiau tuo pat metu skenuoja ir kitus plotus. Smegenims turint tiek aktyvios veiklos, labai sunku išlaikyti dėmesį“, – prabrėžia psichologijos dėstytojas Larry D. Rosenas. Pasak jo, informacijos perkrovos pasekmės – nesutelktas dėmesys ir sunkumai bandant susikaupti. Net mums miegant, smegenys vis dar rūšiuoja informaciją, o kartais idėjos net pažadina.

Socialinė psichologė Susan K. Perry primena, kad, nesvarbu, kiek informacijos stengtumės aprėpti naudodami įvairius žiniasklaidos kanalus, mūsų smegenys yra ribotos ir vienu metu gali giliai susitelkti tik į vieną užduotį. Visko aprėpti neįmanoma, o, nefiltruojant informacijos srautų, kartu su reikalingomis žiniomis ir įkvepiančiomis istorijomis mus pasiekia ir nuodai: gąsdinimai, neviltis, panika, kaltinimai ar asmeninės dramos. Besaikis informacijos vartojimas ir kritinio mąstymo stoka gali įsukti į užburtą ratą. Jei savo energiją skiriame tuštiems plepalams ar valandoms prie televizoriaus, jos fiziškai nelieka naujiems planams, pomėgiams, tikslams ar pokyčiams.

Aplinka, persmelkta emocijų

Apsižodžiavimas su antrąja puse, keiksmai spūstyje, nemalonus aptarnavimas, skandalingos, grėsmingos antraštės, bendradarbių, kaimynų ar bičiulių skundai dėl per mažos algos, per reiklaus viršininko, tinginių kolegų, nežinančių, ko nori, klientų, įkyrios anytos, nesupratingo vyro ar žmonos. Grįžus namo su tokiu dienos bagažu, nelieka jėgų artimiesiems, sau, mėgstamai veiklai, kartais tesinori prisėsti prieš televizoriaus ar kompiuterio ekraną arba pasislėpti po antklode. Pažįstamas scenarijus?

Tokių dienų pasitaiko daugumai. Tačiau jei jos kartojasi dažnai, verta susimąstyti. Mūsų savijautą, nuotaiką ir net elgseną veikia visa mus supanti aplinka, o informacinis laukas – didelė jos dalis. Įtaką mums daro ne tik žiniasklaida, bet ir artimiausia aplinka, nuo kurios negalime atsiriboti vienu mygtuko paspaudimu. Tėvų lūkesčiai, vaikų atsikalbinėjimai, sutuoktinių pastabos, kolegų komentarai, bičiulių atviravimas ar patarimai – visa tai sudaro emocinį foną, o mums svarbių žmonių, autoritetų žodžiai kartais įsirėžia į atmintį ilgam ir net gali stipriai paveikti pasitikėjimą savimi.

Žiniomis įskiepijamas nerimas

Didelė dalis informacijos mus pasiekia iš ekranų. Psichologas Michaelas S. Broderis pastebi, kad jei nėra sukrečiančių žinių, prodiuseriai naujienas gamina iš nereikšmingų įvykių, suteikdami jiems nepelnytai daug dėmesio. Taip lėkštos kasdienės naujienos tampa pagrindine žinia. Naujienos iš viso pasaulio pasiekia kone tiesiogiai, tad žiniasklaida, konkuruodama dėl auditorijos dėmesio tarpusavyje ir su pramogų laidomis, siekia ne tik informuoti, bet ir paveikti emociškai.

„Žiniasklaida dažnai kuria dirbtinius skandalus, pateikdama nepakankamai informacijos, pavyzdžiui, apie vaikų pagrobimus. Tikimybė, kad vaiką pagrobs svetimas, nepažįstamas asmuo, yra labai menka. Tačiau tokių retų naujienų skandalizavimas daugybei tėvų sukėlė baimę ir didžiulį nerimą dėl savo atžalų“, – situaciją analizuoja psichologijos mokslų daktaras Jamesas P. Buchananas.

Dažniausiai blogoms žinioms priskiriami kriminalai, informacija apie karą, badą, smurtą ar politinius neramumus. Mokslininkai tyrė, kaip neigiama informacija žiniasklaidoje veikia psichinę sveikatą ir elgseną. Tyrėjai paruošė tris 14 minučių trukmės žinių reportažus. Pirmajame – tik negatyvios žinios, antrajame – tik pozityvios (apie laimėjimą loterijoje, pasveikimą po sunkių ligų ir pan.), o trečiajame – emociškai neutralios naujienos. Šios žinių suvestinės buvo parodytos trims tyrimo dalyvių grupėms. Grupė, kuriai rodytos negatyvios žinios, jautė daugiau nerimo ir liūdesio nei dalyviai, kurie žiūrėjo pozityvias ar neutralias žinias.

Po peržiūros visų dalyvių paklausta, dėl ko jie dabar labiausiai jaudinasi, koks jų didžiausias rūpestis šiuo metu. Paskui paprašyta daugiau apie tai pagalvoti ir atsakyti į interviu klausimus. Žmonės, kuriems buvo rodyta neigiamų žinių santrauka, daugiau laiko skyrė galvoti apie savo problemas ir dažniau buvo linkę jas itin sureikšminti ar pervertinti nei kitų grupių dalyviai. Taigi negatyvios naujienos ekrane gali ne tik sukelti nerimą ar nuliūdinti, bet ir sustiprinti asmeninius rūpesčius, nerimą. Sukeltos emocijos paliečia ne tik reportažo temą, bet ir persikelia į asmeninį gyvenimą, kasdienes problemas.

Teigiami ir neigiami apkalbų aspektai

Radiją ar televizorių galime valdyti nuotolinio valdymo pulteliu, o giminėje, draugų būryje ar darbo kolektyve esantį „žmogų radiją“ išjungti kiek sunkiau. Dalis apkalbų gali būti ir naudingos – įspėti apie laukiančius iššūkius, rizikas, formuoti elgesio normas. Tyrimai rodo, kad apkalbos netgi turi naudos stiprinant kolektyvo dvasią – jos suvienija.

Socialinis psichologas Robbas Willeris atkreipia dėmesį, kad dažniausiai apie nepatikimus asmenis žinią skleidžia kilnūs, geraširdžiai, aukštos moralės žmonės, taip norėdami apsaugoti kitus nuo neigiamų potyrių. Jie jaučia pareigą įspėti apie nesąžiningą elgesį ar ketinimus. Groningeno universiteto Nyderlanduose mokslininkai ištyrė, kad pozityvios istorijos padeda žmonėms augti kaip asmenybėms, tobulinti asmenines savybes, o neigiami pavyzdžiai motyvuoja būti konkurencingesnius ir išvengti apkalbų aukos vaidmens. Jei apkalbos virsta pasityčiojimu, atstūmimu ar ignoravimu, tai kenkia abiem pusėms. Komandoje kyla nepasitikėjimas. Tad, prieš paleisdami į darbą liežuvį arba dalyvaudami tokiuose pasiplepėjimuose ir su pasimėgavimu klausydami išsamių kolegų pasakojamų istorijų, pagalvokite, kaip jaustumėtės to asmens vietoje: kritikuojate jo klaidas, išvaizdą, praeities nusivylimus ar asmeninius santykius, nuolat esate kandūs ir neigiamai nusiteikę, pastebite idėjų ar planų trūkumų, dalijatės nuomone, racionalia kritika ir nuoširdžiai tikite, kad tai gali padėti tam žmogui augti ir tobulėti.

Nors apkalbėdami kitus, kartais nesąmoningai siekiame padidinti savivertę, tačiau dažniau sulaukiama atvirkštinio efekto. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta teigiamai arba neigiamai apibūdinti konkretų žmogų. Iš tiesų dalyvių, kurie pateikė neigiamą atsiliepimą, pasitikėjimas savimi gerokai sumažėjo, o parašiusiųjų teigiamai – liko nepakitęs. Tyrėjai daro prielaidą, kad apkalbos veda į savikritiką, jaučiama kaltė, nes dažniausiai asmenims už nugaros aptariami neigiami jų gyvenimo momentai.

„Išgirdus apie priklausomybes, smurtą, nesąžiningą veiklą, išdavystę, veidmainystę, nestabilumą, nusikaltimus, agresiją ar užkrečiamas ligas, sunku atvirai ir be išankstinio nusistatymo bendrauti su tokiu asmeniu, juo pasitikėti“, – paskalų pasekmes vardija psichologijos mokslų daktaras Nicholas DiFonzo. Jis pabrėžia, kad apkalbos taip pat neformaliai kuria elgsenos standartus. Stanfordo universiteto tyrėjas Mattew Feinbergas pabrėžia, kad apkalbos gali puikiai veikti kaip įspėjimas apie įtartiną kolegą, nesąžiningus darbdavius, partnerius, klientus ir pan.

Mokslininkė Rasha Ali Mueed Alshehre savo tyrimais siekė atskleisti teigiamus apkalbų aspektus ir tikina, kad tai veiksmingas būdas sumažinti stresą darbe ir sustiprinti kolektyvo tarpusavio ryšius. Tyrėja pastebi, kad liežuvavimas darbe gali padėti darbuotojams atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir asmeninių rūpesčių. Tačiau, kad paskalos nežeistų ar neįskaudintų žmogaus, apie kurį kalbama, jos turėtų būti nukreiptos į jo veiksmus, idėjas, bet ne į dalykus, kurių negali pakeisti, jokiu būdu tai neturėtų būti patyčios ar grupės atstūmimas. Dažnai skleidžiant paskalas, liežuvautojui svarbiau grįžtamasis ryšys ir grupės, su kuria jis pasidalijo žinia, reakcija nei pats paskalų turinys. Nes jos ir gyvuoja tik tol, kol yra besidominčiųjų.

Kaip išsivalyti informacinį lauką?

Visiškai atsiriboti nuo informacijos neįmanoma. Tačiau informacinė perkrova gali turėti labai realių pasekmių. Informacijos perteklius išsunkia ne tik laiką, bet ir emocinę energiją, o blogiausia – apriboja gebėjimą galvoti apie save.

„Kai suprantame, kas yra informacinis triukšmas, lengviau jo atsisakyti. Tai, kad turime prieigą prie beveik visos informacijos pasaulyje, nereiškia, kad gebame ją visą apdoroti ir aprėpti“, – teigia psichologė Susan Battley.

Kaip atsikratyti perteklinės informacijos?

  1. Darykite pertraukas. Tai leidžia smegenims pailsėti ir pamatyti platesnę perspektyvą.
  2. Nusistatykite ribas. Tam, kad nepaskęstumėte virtualiame pasaulyje, nustatykite, kiek valandų tam norite skirti. Rinkitės tik aukštos kokybės, patikimus informacijos šaltinius. Pasitelkite specialias programėles, kad galėtumėte vienu metu naudotis tik darbui reikalingomis programomis arba po tam tikro laiko sistema pati jus atjungtų.
  3. Tvarkykite fizinę ir virtualią erdvę. Svarbu ne tik tvarkingi namai ar darbo kabinetas, bet ir tvarka kompiuterio ekrane. Bereikalingos detalės blaško dėmesį ir siurbia energiją.
  4. Keiskite įpročius ilgam. Trumpos atostogos nuo socialinių tinklų ar portalų, kaip ir laikantis dietos, gali sukelti „jo jo“ efektą.
  5. Išbandykite infoveganizmą: etiškai ir sąmoningai rinkitės, ką skaityti, žiūrėti ar klausytis, kritiškai vertinkite informacijos šaltinius.
  6. Analizuokite, ką veikiate virtualioje erdvėje ir gyvenime, stebėkite, kiek laiko skiriate TV laidoms ar bulvarinei spaudai, sekite pokalbių temas, vertinkite socialinį ratą.
  7. Dieta turi būti subalansuota, tad informaciją, kurios atsisakėte, pakeiskite kokybiškesne. Skaitykite tai, kuo tikite, mokykitės naujų dalykų, naujų idėjų. Vieną dieną per savaitę skirkite mokymuisi.
  8. Nevartokite informacijos, kuri jums neaktuali ar skirta visiems didžiuosiuose naujienų portaluose.
  9. Nevartokite neigiamos informacijos, kiek tai įmanoma.
  10. Kurį laiką, kol išsigryninsite, kas jums aktualu, rasite kokybiškus pakaitalus seniems įpročiams, vartokite minimalų kiekį informacijos.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti