Nors mokslas ir technologijos atsako į daugybę kylančių klausimų, susidomėjimas įvairiomis dvasinėmis praktikomis vis dar aktualus.

Dvasiniu keliu nuosekliai ėjo tam tikros istorinės figūros. Pavyzdžiui, princas Gautama, tapęs Buda. Arba Jėzus iš Nazareto, tapęs Kristumi. Arba arabų mistikas Rumi, pažinęs ekstazę šokyje. Arba kario keliu ėjęs Meksikos šamanas donas Chuanas iš Carloso Castanedos knygų. O kur jie iš tiesų ėjo?

Ėjimas dvasiniu keliu – tai siekis gyventi taip, kaip gyveno Buda, Kristus, Rumi. Kartoti jų posakius ir poelgius. Mažai valgyti, apleisti mokslus ir darbus, atsižadėti turto ir ambicijų, atsiduoti meditacijoms, šamaniškoms ceremonijos, tikėjimui, atleisti priešams, mylėti visus žmones. Tačiau dėl ko visa tai reikėtų daryti?

Pragmatine prasme dvasingumas egzistuoja šimtus tūkstančių metų. Sąveika su dvasiniu pasauliu žmonėms buvo naudinga tuomet, kai įprastomis priemonėmis jie negalėjo gauti reikiamo rezultato. Tarkime, tuomet, kai mokslas ir technika negalėjo daryti įtakos derliui ar medžioklės sėkmei, taip pat kai nepavykdavo išgydyti įvairių ligų. Susidūrę su liga, mirtimi, nederliumi ar sausra, žmonės kreipdavosi į dvasinį žmogų – šamaną arba šventiką. Jis galėjo susisiekti su nematomu dvasių pasauliu ir paprašyti, kad problema išnyktų, o pagalba ateitų. Kartais dainuodama ir šokdama aplink ritualinį laužą, dvasiniam žmogui į pagalbą ateidavo visa gentis.

Įvairiomis kalbomis žodžiu „dvasia“ vadinama tai, kas yra: aukščiau už mūsų suvokimo ribų; nematoma, tačiau gyva, juda ir daro mums įtaką; prieinama tik išskirtiniams žmonėms (šamanams, ekstrasensams, dvasiniams mokytojams); yra anapus erdvės ir laiko; atsako į klausimus apie gyvenimo prasmę, mirtį, Dievą ir žmonijos vietą Visatoje.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą