UA-99588513-1 Kokią naštą perduodame savo vaikams? - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Tėvai ir vaikai

Kokią naštą perduodame savo vaikams?

Skirtingai nuo ką tik gimusio kūdikio, kuris beveik neturi gyvenimo patirties, mes tėvais tampame ne nuo nulio. Į tėvystę įžengiame jau turėdami tam tikrą patirtį, kuri daro įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui.

Bendraudami su vaikais perduodame savo patirtį, t. y. tai, kaip su mumis elgėsi tėvai. Taigi tėvystės mokomės dar būdami savo tėvų vaikai. Net jei ir nenorime kartoti jų klaidų, daug ruošiamės tėvystei, neretai, atsidūrę tam tikrose situacijose, reaguojame spontaniškai, daug negalvodami, o šios reakcijos ryškiausiai parodo, kuo pasąmoningai tikime. Ir elgesys gali visai nesutapti su deklaruojamomis vertybėmis…

Šmėklos vaikų kambaryje

Reakcijas, kurios kyla nė nespėjus pagalvoti, daugiausia nulemia mūsų gyvenimo patirtis – kraitis iš vaikystės. Pyktis ant vaiko be aiškių priežasčių, nereagavimas į jo poreikius, mintys, kad jis yra netikęs, blogas iš prigimties, tyčia atsikalbinėjantis ar neklausantis, – visa tai galima pavadinti „šmėklomis vaikų kambaryje“. Šį terminą įvedė psichoanalitikė Selma Fraiberg. Juo apibūdinamas tėvų ankstyvųjų, dažnai konfliktiškų, patyrimų iš savo vaikystės ir dabartinio tėvystės stiliaus santykis. Pasak profesorės Kimberly Renk, tėvai atkartoja savo praeitį to nesuvokdami. Užuot supratę, kaip tuo metu jaučiasi vaikas, jie su juo elgiasi panašiai, kaip su jais buvo elgiamasi vaikystėje. Šmėklos gali lydėti dvi kartas ar net daugiau ir taip šeimos nariai nuolat atkartoja tą patį elgesio modelį. S. Fraiberg teigimu, daugelis tėvų „šmėklas“ įleidžia tada, kai susitapatina ne su bejėgiu vaiku, o su agresoriumi. Tyrimai patvirtina, jog išnaudotojiški ir smurtiniai tėvų ir vaikų santykiai perduodami iš kartos į kartą. Vaikas, patiriantis nepriežiūrą ir prievartą, savo išgyvenamus jausmus išstumia iš atminties; tokiu būdu jo atžalos gali tapti būdu išlieti nuslopintus patyrimus. Kitaip tariant, kai mus mažus muša, šiurkščiai baudžia, nesirūpina ar išjuokia, galime jausti tokius stiprius jausmus (gėdą, pyktį, bejėgiškumą, nusivylimą, neviltį), kad nebepajėgiame jų pakelti, todėl nustumiame gilyn ir „palaidojame“. Deja, jausmų ir patirties palaidoti visam laikui neįmanoma – radę tinkamą progą, jie vėl iškyla. Toji tinkama proga gali būti situacija, panaši į mums nutikusią, tik joje atsiduria mūsų vaikai. Jei esame gavę pylos už tai, kad neklausėme, rykštė gali atrodyti tinkamiausias sprendimas, kai neklauso sūnus ar dukra, nors galbūt esame šimtus kartų galvoję ir sakę, kad fizinės bausmės – ne sprendimas. Taigi „šmėkla“ iš vaikystės išlenda į dienos šviesą – jei negalėjau apsiginti mažas ir parodyti, ką galiu, tai padarysiu dabar, kai esu didelis. Nesvarbu, kad šįkart prieš mane – nebe mano piktas tėvas ar motina, o mažas mano paties vaikas…

Šmėklos trikdo sveiką vaiko raidą, nes, jausdamas, kad tėvai į jį žvelgia kaip į blogą ir nevertingą, jis negali sukurti vidinės savivertės, suvokimo, kad yra mylimas ir vertinamas.

Saugūs ir nesaugūs mažyliai

Dar vienas kraitis, kurį atsinešame iš savo vaikystės ir perduodame vaikams, yra prieraišumo tipas. Pasak prieraišumo teorijos pradininko psichoanalitiko Johno Bowlby, vaiko raida ir jo tolesnis gyvenimas visais atžvilgiais priklauso nuo motinos: jos elgesys leidžia mažyliui susikurti tam tikrų lūkesčių ir fantazijų apie jį supantį pasaulį ir jo vietą jame. Kaip vaikas jaučiasi ankstyvojoje vaikystėje, kokius emocinius ryšius užmezga su pagrindiniu globėju (dažniausiai tai būna mama, tačiau gali būti ir tėtis, senelis, senelė, auklė ar koks kitas žmogus – tas, kuris daugiausiai bendrauja su kūdikiu ir jautriausiai reaguoja į jo poreikius), kokių bendravimo įgūdžių įgyja, taip jis jaučiasi ir vėliau, taip pat bendrauja su aplinkiniais. Tapę vyresni elgiamės ir vertiname žmones ir pasaulį taip, kaip elgėmės ir vertinome aplinką bei aplinkinius prisirišimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad mūsų požiūris į pasaulį nemenkai priklauso nuo to, kokius ryšius užmezgėme su savo mama (ar kitu globėju) kūdikystėje. O tai, kokie esame patys, kaip žvelgiame į pasaulį ir kaip bendraujame su savo vaikais, nulemia mūsų vaikų vietą pasaulyje…

Pagal reagavimą į svetimą aplinką ir trumpalaikį atsiskyrimą nuo savo pagrindinio globėjo nustatyti keturi vaikų prieraišumo tipai.

Saugus. Šie vaikai jaučiasi saugūs ir ramūs. Šalia esant motinai, jie gali ramiai žaisti ar aktyviai tyrinėti aplinką, tačiau sunerimsta jai išėjus ir šalinasi bendravimo su nepažįstamu žmogumi. Motinai (ar kitam pagrindiniam globėjui) vėl grįžus, vaikas gana lengvai nuraminamas, džiaugiasi ir gali vėl žaisti.

Nesaugus, priešiškas. Nesaugūs vaikai dar prieš išeinant motinai iš kambario atrodo labai nedrąsūs ir atsargūs, stengiasi nuolat būti šalia. Atrodo, kad, siekdami palaikyti kontaktą su motina, jie niekada neįsitraukia į žaidimą. Jai išėjus vaikas stipriai išgyvena, visiškai nebesidomi žaislais ar aplinka. Nepažįstamas žmogus visai negali jo nuraminti. Tačiau ir grįžus motinai mažylis, nors ir siekia būti paimtas ant rankų, sunkiai nuraminamas. Atrodo, kad jis nori palaikyti kontaktą su motina, bet kartu ir tam priešinasi, kartais net agresyviai (mušasi, spardosi, mėto motinos siūlomus žaislus). Net ir gana ilgai laikomi rankose tokie vaikai nenusiramina, verkšlena, nelinkę toliau žaisti.

Nesaugus vengiantis. Šie vaikai aktyviai domisi žaislais ir tyrinėja aplinką, dažnai žaidžia nesidomėdami, ar šalia yra motina, ar ne. Motinai išėjus, jie neparodo, kad reaguotų į tai, nors tyrimais, vertinančiais fiziologinių rodiklių pokyčius, galima nustatyti, kad vaikai vis dėlto išgyvena stresą. Atrodo, kad jie yra išmokę išoriškai blokuoti savo jausmus. Motinai grįžus šie vaikai nesiekia artumo su ja, gali net pasitraukti į tolesnį kampą, toliau žaisti ar tyrinėti aplinką. Paimti ant rankų, jie stengiasi išsilaisvinti.

Dezorganizuotas. Tokio vaiko elgesys sunkiausiai suprantamas: jis gali džiugiai bėgti prie motinos, tačiau staiga pasukti prie sienos ir sustingti; gali verkti, rėkti ir ieškoti išėjusios motinos, tačiau, kai ji sugrįžta, gali staiga trauktis, bėgti nuo jos. Mažylis vienu metu gali siekti kontakto ir jo vengti. Pavyzdžiui, artinasi prie mamos, nusukęs veidą į kitą pusę arba atsukęs nugarą. Gali staiga sustingti, žvelgdamas į motiną, atrodyti išsigandęs.

Tėvų įtaka vaiko elgesiui

Tai, kaip jaučiasi vaikas, nemažai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo jis daugiausia bendrauja – tai yra nuo mamos. Taigi ir prieraišumo tipo formavimąsi nulemia jos elgesys: saugius vaikus augina saugiai besijaučiančios motinos, gebančius jautriai reaguoti kūdikio poreikius ir suprasti jo jausmus.

Nesaugių ir priešiškų vaikų motinos yra nerimastingos arba neiškart reaguojančios į vaiko signalus. Paprastai kūdikiu jos rūpinasi nenuosekliai: kartais sureaguoja į kūdikio verksmą, kartais – ne. Vaikas prisitaikė prie tokių sąlygų, kai niekada negali būti tikras, kaip sureaguos mama, kai jos reikia: ar ateis, ar ne, jei ateis – tai kada. Todėl, net ir žaisdamas, jis negali atsipalaiduoti, nes akies krašteliu turi stebėti, ar mama dar čia. Atrodo, kad mažylis jaučiasi labai nesaugus tokiame pasaulyje, kur nieko neįmanoma numatyti iš anksto, todėl jaučia didelį nerimą. Motinų nerimastingumas gali būti susijęs su nuolatine baime, kad kūdikiui nutiks kažkas blogo. Jos sunerimsta, kai jie tyrinėja aplinką ir nutolsta nuo jų, o pačios saugiau jaučiasi tada, kai mažylis lengvai pasiekiamas ir matomas šalia. Todėl jos gali skatinti vaiko buvimą greta, slopindamos savarankišką tyrinėjimą.

Nesaugių ir vengiančių vaikų motinos yra griežtos, nejautrios, labiau susirūpinusios savo norais ir poreikiais nei kūdikiu. Jos gali laikytis savo užsibrėžtos dienotvarkės, nepaisydamos vaiko poreikių, pavyzdžiui, maitinti net tada, kai jis bando užsičiaupti, parodydamas, kad valgyti nenori, arba gali bučiuoti vaiką, nors jis nuo to išsisukinėja. Todėl mažyliai pradeda vengti bet kokių stresą keliančių situacijų ir sulaukę dar tik vienų metų jie tarsi sako: „Aš atstumsiu savo mamą, nes ji gali mane atstumti (tai yra mano poreikius).“ Motinoms gali kelti nerimą vaiko elgesys, kai jis ieško artimo kontakto, todėl jos elgiasi taip, kad tokį elgesį slopintų (pavyzdžiui, atstumia, ignoruoja vaiko signalus). Mažylis pradeda vengti buvimo arti motinos ir renkasi aplinkos tyrinėjimą toliau nuo jos.

Dezorganizuoto vaiko elgesys formuojasi tada, kai jis jaučia baimę bendraudamas su pagrindiniu globėju. Tai gali nutikti dėl motinos elgesio, pavyzdžiui, jei ji smurtauja, arba dėl jos vidinės būsenos, kai ji išgyvena intensyvų siaubą, baimę ir bejėgiškumą. Tokius jausmus gali kelti neseniai patirta trauma (pavyzdžiui, artimo žmogaus netektis) arba patirta praeityje, bet iki šiol neišspręsta (pavyzdžiui, fizinė ar seksualinė prievarta vaikystėje). Čia galime prisiminti ir anksčiau minėtas šmėklas vaikų kambaryje – jei jos labai stiprios ir grėsmingos, išties gali sąlygoti vaiko dezorganizacinio tipo prieraišumą. Įprastai mama kūdikį, išgyvenantį stresą, nuramina, tačiau šiais atvejais ji kartu kelia ir siaubą vaikui. Taigi mažylis vieną žmogų mato ir kaip grėsmės, ir kaip ramybės šaltinį, kuriuos jam sunku suvokti, juo labiau – suprasti, kaip elgtis ir kur ieškoti nuraminimo.

Tėčiai, nors (dažniausiai) didžiosios laiko dalies su kūdikiais neleidžia, taip pat turi įtakos tam, kaip jausdamasis kūdikis augs – saugus ar nesaugus. Tyrimai rodo įdomias sąsajas: pastebėta, kad net ir tada, kai mama yra nesaugi, tačiau tėtis saugus, kūdikis auga jausdamasis saugus. Priešingai, jei mama saugi, o tėtis nesaugus, didelė tikimybė, kad kūdikis augs nesaugus. Manoma, jog taip yra dėl to, kad vyras atsakingas už visos šeimos saugumą: jis nuramina susierzinusią ar nerimastingą mamą, pasirūpina, kad šeima turėtų kur gyventi ir ką valgyti, tai yra, kol mama, likusi namie, augina mažylį, tėtis dirba ir atleidžia mamą nuo galvos sukimo dėl pragyvenimo. Jei tėtis dėl kažko nerimauja, jam bus sunkiau suteikti paramą susijaudinusiai mamai, todėl mažylis irgi pajus, kad šeimoje vyrauja įtampa.

Ką su visu tuo daryti?

Susipažinome, kas yra šmėklos vaikų kambaryje ir kokie – saugūs ar nesaugūs – gali būti tėčiai ir mamos. O ką daryti, jei esame būtent tokie: nesaugūs, kartkartėmis be pagrindo užsiliepsnojantys dėl nedidelio vaiko prasižengimo; kartais pagaunantys save elgiantis būtent taip, kaip elgėsi ir taip mus skaudino mūsų tėvai, nors ir ne kartą kartojome, kad su savo vaikais taip tikrai nesielgsime? Praeitis ir patyrimas – tai mūsų gyvenimo dalis, nuo kurios lengvai neatsiribosime, bet tas ir nėra būtina. Pirmasis žingsnis – susipažinti su savimi, savo patirtimi ir pabandyti save suprasti. Neįmanoma keisti to, ko nežinome, nepažįstame. O jei esate tam pasiruošęs, pradėkite nuo pat savo gyvenimo istorijos pradžios:

  • Prisiminkite savo vaikystę, kuo ankstyvesnį laikotarpį. Kokie buvo jūsų santykiai su tėvais? Kaip keliais būdvardžiais galėtumėte apibūdinti savo santykius su mama? Su tėčiu?
  • Kuris iš tėvų jums buvo artimesnis? Kodėl? Kodėl taip nesijautėte su kitu?
  • Ką darydavote, kai jums būdavo liūdna arba kai užsigaudavote?
  • Prisiminkite savo pirmąjį atsiskyrimą nuo tėvų (tai gali būti pasilikimas pas močiutę, ėjimas į darželį, į mokyklą ar važiavimas stovyklauti ir pan.). Kaip jūs tada jautėtės ir elgėtės? Kaip elgėsi jūsų tėvai?
  • Ar kada nors jautėtės atstumtas tėvų?
  • Kaip manote, kokią įtaką tėvai padarė jums, kaip asmenybei? Kokie jūsų santykiai su jais dabar?

Tai tik keletas klausimų, padedančių geriau suprasti vaikystės įtaką dabartinei jausenai, tačiau jie gali nurodyti, ar turite kokių nors karštų taškų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Jei jums nesinori prisiminti savo vaikystės ir tėvų arba juos prisiminę susigraudinate ar supykstate, jei jaučiatės nepelnytai įskaudintas; būdvardžiai, kurie ateina į galvą, yra šalti ir negatyvūs, o gal apskritai nė vienas neatrodo tinkamas, jei patyrėte smurtą šeimoje, jautėte, kad jūsų poreikiai niekam nerūpi, neturėjote pas ką nueiti pasiguosti, kai buvo sunku, jums gali prireikti pagalbos iš išorės. Tam gali padėti psichoterapija – su specialistu palaipsniui galėsite prisiliesti prie skausmingų gyvenimo patirčių, kalbėti apie tai ir kurti naują, konstruktyvesnį patyrimą. Atsiminkite: tokios gilios nuoskaudos niekur nedingsta, tačiau gali iškilti kaip šmėklos ir stipriai apsunkinti jūsų tėvystę ar motinystę.

Jei jaučiatės pakankamai saugus ir ramus, tačiau pastebite, kad šmėklų gali turėti jūsų gyvenimo draugas ar draugė, padrąsinkite jį atsiverti. Tai, ko negavome vaikystėje, gali suteikti artimas žmogus – besąlygiškai mylėdamas, priimdamas be vertinimo, užtikrindamas saugumą (svarbiausia – emocinį), būdamas šalia. Tiesa, psichoterapija veikia greičiau, tačiau partnerio parama neįkainojama.

Paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus dalykas yra žinios apie tėvystę. Tai, kad skaitote šį straipsnį, parodo, jog jums ne vis tiek, kaip jaučiasi jūsų vaikai, ir norite būti geresnis tėvas ar mama. Ir tai labai svarbu! Susipažinkite su vaiko raida, sužinokite, kokie jo poreikiai aktualūs viename ar kitame raidos etape, kaip reikėtų apibrėžti ribas, nesielgiant agresyviai, kaip padėti mažyliui jaustis saugiam, kaip teikti pagalbą krizių metu. Taip, mes visi klystame, šmėklos gali retkarčiais apsilankyti, ir tuomet galime pasielgti netinkamai, tačiau svarbiausia, kad žinodami, kaip derėjo pasielgti, užuot piktai sureagavus, galėtume pasitaisyti ir vėl kurti tokį ryšį su savo vaiku, kad jis jaustųsi vertingas, mylimas ir saugus.

Iš vaikystės atsineštas kraitis

Gebėjimas užmegzti ir išlaikyti ryšį su svarbiais žmonėmis nedingsta visą gyvenimą, todėl suaugusiųjų prieraišumas taip pat skirstomas į tipus:

  • Saugus ir autonomiškas. Šie asmenys vertina ryšį su kitu žmogumi, išlaiko palankius prisiminimus apie savo pačių globėjus (tėvus).
  • Nesaugus ir atsiribojęs. Pasižymi santykių su aplinkiniais vengimu, prisiminimų nuvertinimu. Savo globėjus tokie žmonės nepakankamai vertina arba idealizuoja, tačiau jie nelinkę gilintis į tokio vertinimo priežastis.
  • |Nesaugus ir susirūpinęs. Ryšio su aplinkiniais nevengia, tačiau jis nėra stabilus. Tokie žmonės greitai sutrinka, susidūrę su jiems svarbiu žmogumi tampa pikti ar pasyvūs, santykiai su aplinkiniais jiems visuomet kelia daug nerimo. Savo praeities patirtimi jie dažniausiai skundžiasi, savo globėjus laiko nevykėliais.
  • Neryžtingas. Šie žmonės pasižymi bendravimo su aplinkiniais neryžtingumu, nes bijo būti atstumti, traumuoti ir pan. Jie bijo bet kokių vaikystės prisiminimų, keliančių sumaištį jų vidiniame pasaulyje, nėra pajėgūs įvertinti savo vaikystės išgyvenimus ir traumas.

 

 

Komentuoti