UA-99588513-1 Kur du kartu – trečias laimingas - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Tėvai ir vaikai

Kur du kartu – trečias laimingas

Auginant vaiką svarbus abiejų partnerių įsitraukimas. Mažylis gauna ne tik skirtingą naudą iš tėvų, bet ir patys partneriai lengviau įveikia iššūkius.

Vaikelio atėjimas į pasaulį yra tikras išbandymas tėvams – kinta ne tik paros ritmas, pomėgiai, bet ir fiziologinė, psichologinė savijauta. Partneriai svarbūs vienas kitam, nes jų savijautos pakilimai ir atoslūgiai išgyvenami skirtingu metu. Tai leidžia sukurti patogią ir saugią atmosferą kūdikiui, sudaryti kiek įmanoma tinkamesnes sąlygas jo raidai.

Mamos savijauta gerėja

Pastebėta, kad motinos savijauta prasčiausia būna nėštumo, gimdymo metu. Bendras fizinis išsekimas, nemigo naktys moteris vargina iki antrų vaiko gyvenimo metų. Ankstyvojoje kūdikystėje mama gyvybiškai svarbi mažyliui. Ji turi tenkinti visus jo poreikius ištisą parą. Moteris šiuo laikotarpiu pajunta savo, kaip mamos, kompetencijos ribas – verksmingas kūdikis, maitinimas, raminimo būdai, įvairios ligos kelia dviprasmiškus jausmus. Šiuo laikotarpiu vyro pagalbą motinos kartais priima kaip įrodymą, kad pačios negali įveikti kilusių problemų ir sunkumų. Dėl to jos dažnai būna sudirgusios ir blogos nuotaikos.

Jeigu iki nėštumo moteris buvo aktyvi ir turėjo daug draugų, pomėgių, susilaukusi vaikelio ji gali pasijusti tarsi „stovinti vietoje“. Kai kurios moterys vaiko auginimą vertina kaip poilsio galimybę, kitos – kaip apribojimą, izoliaciją, todėl labiau užsisklendžia savyje ir išgyvena neigiamus jausmus.

Apie šeštą mėnesį kūdikis aktyviau įsitraukia į bendravimą, mokosi socialinių žaidimų ir dainelių. Tai – mamos kasdienio darbo vaisius ir pasididžiavimas. Tai matydama, ji pradeda save labiau vertinti. Motinos savijauta pradeda gerėti, atsiveria ir socialinio bendravimo galimybių – įvairių užsiėmimų mamoms su mažyliais.

Kylančius naujus iššūkius – vaiko „ožiukus“ ir „kapriziukus“ – mama priima su entuziazmu ir naujomis jėgomis. Antraisiais gyvenimo metais mažylis tampa klusnesnis, jis jau žino, ką galima daryti ir ko ne. Tai matydama mama gali pasidžiaugti, kad tinkamai augina mažylį. Šiuo laikotarpiu tėtis tampa labai reikšmingas vaikui, o tai leidžia mamai šiek tiek atsitraukti ir atsipūsti.

Tėvo savijauta prastėja

Pirmaisiais kūdikio mėnesiais tėčiai būna didžioji atsvara jaunų mamyčių prislėgtai savijautai. Laukdami vaikelio ir jam gimus jie jaučiasi šauniai – išdidžiai vaikšto darbovietėje ir džiaugiasi pagausėjusia šeima. Kartkartėmis jie prižiūri vaikutį, kol mama būna užsiėmusi kitais darbais. Snaudimas kartu, pasivažinėjimas parke, net raminimas nakčia tėčiams nekelia diskomforto, nes didžiąją atsakomybės dalį dažniausiai prisiima mamos.

Tačiau tėčiai ne visada jaučiasi tėvystės apogėjuje. Apie šeštą kūdikio gyvenimo mėnesį jų savijauta pradeda prastėti. Kūdikis tuo metu nebereikalauja nuolatinės mamos priežiūros ir globos, jis ilgiau būdrauja ir aktyviai domisi supančiu pasauliu. Tėčiams kyla naujų klausimų: ką ir kaip žaisti, kokie žaislai saugūs, kas džiugina, o kas liūdina vaiką? Atsakymai randami klaidų ir bandymų keliais, kas išprovokuoja nepatiklius mamų žvilgsnius ar komentarus. O tai griauna tėčių pasitikėjimą savimi. Antraisiais gyvenimo metais vaiko noras ir galimybės tyrinėti išauga, todėl reikalaujama dar daugiau dėmesio ir išradingumo. Kylančius auklėjimo srities nesusipratimus tėčiai priima kaip iššūkį jų autoritetui (Kodėl šis mažylis manęs neklauso? Juk viską aiškiai išsakiau?). Jų lakoniškumas ir tiesumas šioje situacijoje pralaimi mamų lankstumui, išradingumui ir jau turimai bendravimo su vaiku patirčiai. Šis laikotarpis tikras akibrokštas tėčio kompetencijai, todėl jie jaučiasi tiek fiziškai, tiek psichiškai nuvargę.

Auginant mažylį partneriai reikalingi tiek vienas kitam, kad užtikrintų palaikymą, pagalbą sunkiomis akimirkomis, tiek vaikui – kad garantuotų optimaliai gerą atmosferą vystytis.

Mama ir tėtis – mes skirtingi, bet reikšmingi

„Nesupk taip aukštai, išsigąs“, – šaukia paklaikusi mama. „Nelepink, tegul pats užsiriša batus“, – priekaištauja tėtis. Panašios situacijos neretai įžiebia partnerių ginčus. Į šeimą atsinešame savitą auklėjimo patirtį, tačiau skirtumus lemia ir lytis.

Supratimas, kaip turėtų auklėti vaiką mamos ir tėčiai, skiriasi. Net pažiūrėjus į vaikui dedikuojamą laiką, galima rasti reikšmingų skirtumų: mamos jo praleidžia trigubai daugiau nei tėčiai. Tačiau pagal kokybės ir kiekybės santykį tėčių buvimas su vaiku yra kokybiškesnis, nes jie dažniau žaidžia nei mamos. Vaikystėje pati natūraliausia veikla yra žaidimas, todėl tėtis, būdamas su mažyliu, patenkina pagrindinius (nors ne gyvybiškai svarbius) poreikius. Mamos santykis su vaiku yra pastovesnis, dažnesnis, nes jos rūpinasi kasdiene rutina – maistu, miegu, perrengimu, slaugymu ir pan. Tačiau dažnai jos per begalę darbų nebespėja pabendrauti, padūkti su vaiku, nes „skuba sutvarkyti visus reikalus“. Pernelyg užsiėmusios mamos būna šalia vaiko, bet ne su vaiku. Tai yra didieji gerų mamų spąstai, į kuriuos labai lengva patekti.

Mamos kontaktą su vaiku galėtume palyginti su „žeme maitintoja“, – ji siekia sukurti patogią, jaukią aplinką. Ji užmezga ramų ir rimtą kontaktą, dėl kurio vaikas gali augti ir tobulėti. Mama vengia rizikingų, nerimą vaikui keliančių situacijų.

Tėtis – priešingybė mamai. Jis tarytum viesulas, išbandantis paaugusį medelį. Jo bendravimas su vaiku grindžiamas žaidimu, dūkimu – motorine, neverbaline komunikacija. Su juo bendraudamas vaikas patenka į kritines situacijas, kurios sukelia įvairių, kraštutinių jausmų ir išgyvenimų – nuo skardaus juoko iki graudaus verksmo. Turbūt visi galime prisiminti kaip kautynės su tėčiu baigdavosi guzu ar skaudžiomis ašaromis. Tėčiai žaisdami vaikus priima kaip visaverčius partnerius ir su jais rungiasi pagal visas taisykles. Laimėjimo tikimybė labai nedidelė, vaikams tenka dažnai nuliūsti, tačiau laimėjus juos užplūsta didžiulė pasitikėjimo ir pasididžiavimo banga. Mamos tokių rizikingų situacijų vengia – ar pamenate, kad ji būtų prieš jus laimėjusi šaškių ar domino partiją? Motina suteikia vaikui galimybę laimėti ir taip didinti pasitikėjimą savimi. Tačiau tai neturi tokio poveikio kaip laimėjimas prieš tėtį, nes čia vaikas pergalę pasiekia sunkiai.

Skaudžios, bet reikalingos pamokos

Mamos dažnai pyksta ant tėčių, kad šie rizikuoja vaiko orumu. Tačiau to daryti neverta. Nečiupkite vaikelio iš rankų, kai jis ne taip jį laiko ar žaidžia. Tėvo bendravimas su vaiku yra labai reikšmingas vystant jo sugebėjimą užmegzti ir išlaikyti visaverčius santykius ateityje. Emociniai išbandymai žaidžiant leidžia geriau pažinti save, auga mažylio emocinė savikontrolė. Santykis su tėvu vaiką verčia pasitempti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Jis žino, kokia situacija jį gali išprovokuoti, sukelti pyktį ar ašaras. O tai leidžia atsitraukti ar suvaldyti savo impulsyvumą, emocionalumą. Tokie vaikai nepabūgsta konfliktų ir stiprių emocijų, supranta savo emocijų ribas ir moka jas kontroliuoti.

Kritiniai išgyvenimai vaikui bendraujant su tėčiu leidžia patirti tiek gražias akimirkas, tiek skaudžius patyrimus. Žinodamas, kad gyvenime būna abiejų dalykų, vaikas nepasiduoda iškilus pirmiems nesklandumams. Jis suvokia, kad visas problemas galima išspręsti, kad bendravimo džiaugsmas ir pakilumas yra siekiamybė, o ne būtinybė. Tai garantuoja saugius ir stabilius ryšius paauglystėje ir suaugus.

Žaidžiant su tėčiu išmokstama sudėtingų bendravimo įgūdžių – vaikai geba atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocines išraiškas. Nors mamos ir moka jautriai kalbėti apie įvairius išgyvenimus, emocijų atpažinimo pagrindus įdiegia tėtis. Vaikas iš tėčio veido, gestų, pozos mokosi skaityti jausmus, nuotaikas. Šie įgūdžiai ypač svarbūs už šeimos ribų.

Dėl netikėtumo ir rizikingumo tėvo ir vaiko ryšiai yra trapesni. Ypač tai aktualu paauglystėje. Tuo laikotarpiu vaikų pasitikėjimas savimi svyruoja, jie ieško erdvės, kur galėtų atrasti save. Mamos kuriama saugi aplinka paaugliams priimtinesnė. Todėl tėčiai šiuo laikotarpiu turi keisti savo bendravimo pobūdį.

Smagu, kad net 80 proc. tėčių pasiryžta dalyvauti gimdyme ir kartu su mamomis pasitikti naują gyvybę. Tačiau, parsivežus mažylį namo, mamos kartais taip įsisuka į jo priežiūrą, kad pamiršta įtraukti ir tėčius. Motinystės hormonas gaminasi viso nėštumo metu, todėl mamoms nereikia dėti jokių pastangų, kad su meile ir atidumu prižiūrėtų kūdikį. Tėčiams kiek sudėtingiau – tėvystės hormonas gaminasi tik gimus kūdikiui, jį matant, liečiant. Palikite ir jiems erdvės auklėjimui, nes tam, kaip kūrybai, reikia laiko ir įkvėpimo.

Tėvystė – vienas iš svarbiausių vaidmenų mūsų gyvenime. Ar jausimės esą sėkmingi tėvai, priklauso ne tik nuo vaiko charakterio (paklusnus, verksniukas ar nenuorama), bet ir nuo partnerių tarpusavio palaikymo. Padrąsinkite savo antrąją pusę, žengiančią reikšmingą žingsnį vaiko auginimo keliu (pvz., vaikelio skiepijimas, konflikto išsprendimas parduotuvėje prie saldainių lentynos ir pan.). Jei kas pastebi mūsų sėkmes, norime dar labiau stengtis. O juk tėvystė – tai darbas, kurį norime atlikti kuo geriau.

 

savijauta_kreive

Komentuoti