Santykiai

Laiminga santuoka – santuoka be iliuzijų?

„Santuoka nėra ritualas ar gyvenimo pabaiga. Tai ilgas, sudėtingas, intymus šokis kartu. Šokio darna priklauso nuo to, ar moki išlaikyti pusiausvyrą ir kokį partnerį pasirinkai.“
Amy Bloom

Vestuvių metinių proga su antrąja puse nusprendėme vakarieniauti restorane. Žinoma, tokia neeiline proga tikiuosi, kad restorane jausimės kaip karalius ir karalienė: besišypsantys padavėjai apdovanos mus išskirtiniu dėmesiu ir nepriekaištingu aptarnavimu. Deja, atvykus į restoraną, karaliene buvau tik savo vyrui. Restorano padavėjams neatrodė, kad verta mus aptarnauti kaip karališkosios šeimos narius. Pažvelgus į mus, padavėjams sukosi tik viena mintis: „Nesitikėk išskirtinių arbatpinigių, jų sąskaita tikrai neperžengs dviejų nulių ribos.“ Mano ir padavėjų lūkesčiai buvo nesuderinami, todėl abipusis nusivylimas tapo neišvengiamas.

Jei į nepriimtiną padavėjo elgesį galime numoti ranka, vos tik išėję iš restorano, tai lūkesčiai dėl sutuoktinio ir santuokos bus tarsi krislas akyje, kurį ne taip jau lengva iškrapštyti. Mano pažįstami Rasa ir Martynas prieš santuoką nė neįtarė, kad jų gyvenimą apkartins nesutarimai dėl maisto gaminimo. Rasa užaugo šeimoje, kurioje tėtis – tikras virtuvės šefas. Jis labai mėgo gaminti maistą, todėl šeimą džiugindavo savo kulinariniais šedevrais. Mergina nesąmoningai to paties tikėjosi ir savo šeimoje su Martynu. Tačiau Martynas vaikystėje į virtuvę ateidavo tik tada, kai mama pašaukdavo maistui garuojant lėkštėje ant stalo. Taip jis įsivaizdavo ir savo šeimos buitį – moteris gamina maistą, vyras užsiima kitais darbais. Pradėjus gyventi kartu, juos pasitiko nusivylimas. Tiek pirmu atveju restorane, tiek antruoju šeimoje koją laimei kiša neišsiaiškinti, neišsakyti, o galbūt nerealūs lūkesčiai.
Lūkesčiai – tai mūsų planas, kurį pažeidus gyvenimas prisipildo nerimo dėl neaiškios ateities. Kai kas nors įvyksta ne pagal mūsų iš anksto primestą scenarijų, spontaniškai įsiveliame į konfliktus, norėdami priversti sutuoktinį elgtis pagal mūsų lūkesčius. Jeigu sutuoktiniai sutaria, atrodo, kad jų gyvenimo scenarijus vyksta pagal anksčiau susikurtą planą. Psichologė Terri Orbuch apie tokias laimingas poras pasakytų, kad jos turi realius lūkesčius dėl tarpusavio santykių ir bendro gyvenimo. Kitą vertus, tai, kas vienam partneriui atrodo realu ir įmanoma įgyvendinti, kitam gali pasirodyti tikras iššūkis. Priežastys gali būti pačios įvairiausios: skirtingos tradicijos, auklėjimas, asmenybė, įpročiai ir pan. Taigi kaip sukurti laimingą santuoką?

Lūkesčių atpažinimo trukdžiai

Atpažinti nerealius lūkesčius trukdo nepasitikėjimas savimi. Jei manome, kad savarankiškai gyvendami esame menkaverčiai, tikėtina, kad partneryje ieškosime mums trūkstamų savybių, nepatenkintų poreikių išpildymo. Deja, nėra kito žmogaus, kuris galėtų geriau pasirūpinti mumis už mus pačius. Užkrauti šią pareigą kitam pražūtinga.
Lūkesčiai dėl santuokos ir sutuoktinio dažniausiai nėra įsisąmoninami. Su jais esame taip susigyvenę, kad atpažinti nerealius lūkesčius tampa sudėtinga. Jie mums atrodo reikalingi, o gal net būtini. Jei tikimės, kad sutuoktinis mus kiekvieną vakarą nustebins dovanomis, gali būti, kad mums tos dovanos yra reikalingos kaip neišblėsusios meilės įrodymas. Tačiau, jei sutuoktinis nenustebina dovanomis, jaučiame liūdesį, nusivylimą ir galiausiai pyktį, kad mūsų nemyli. Antroji pusė gali visiškai nesuprasti mūsų liūdesio ar pykčio priežasties, nes net neįtaria, kaip mūsų akimis turi atrodyti tikroji meilė. Akivaizdu, kad reikėtų atskirti tai, apie ką mes prisisvajojame, ir tai, kas naudinga santuokos darnai bei gerovei. Pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“ vikšras Alisai, kuri negalėjo pasakyti, nori būti didesnė ar mažesnė, atsakė: iš vienos pusės atsikandusi augsi, iš kitos – mažėsi. Jeremy E. Shermanas palygina šį pasakos epizodą su gebėjimu valdyti lūkesčius: didesni lūkesčiai, jei norime tobulėti, o mažesni lūkesčiai, jei norime pasitenkinimo. Taigi, norint tobulėti asmeniškai, naudinga sau išsikelti aukštesnius tikslus, o santuokoje įsivyravusį stresą reikėtų numalšinti sumažintais lūkesčiais sutuoktinio atžvilgiu, kad vėl įsivyrautų pasitenkinimas ir darna. Lūkesčių sumažinimas nėra vienintelis sprendimo būdas, norint sumažinti nusivylimą santuoka.
Mokslininkė iš Šiaurės Vakarų universiteto, lygindama santuokos modelį su paklausos ir pasiūlos principu, siūlo du sprendimo būdus. Pirmas būdas – sumažinti paklausą, t. y. mažiau reikalauti iš partnerio, antrasis – padidinti pasiūlą, t. y. skirti daugiau laiko, dėmesio ir kitų būtinų išteklių santuokai.

Skaitytojai apie lūkesčius

Norėdami sužinoti, kokie lūkesčiai dėl santuokos ir sutuoktinio vyrauja tarp žurnalo „Psichologija Tau“ skaitytojų, savo „Facebook“ paskyroje paprašėme žmonių užpildyti trumpą anketą apie lūkesčius. Iš viso apklausoje dalyvavo 371 moteris ir 71 vyras, iš jų 223 oficialiai sukūrę santuoką. Šis nedidelis tyrimas pateikė įdomių rezultatų. Smagu, kad net 80 proc. apklaustųjų santuokoje jaučiasi laimingi. Įdomu, kad laimės lygis skiriasi skirtingu laikotarpiu. Pirmaisiais santuokos metais laimingi jaučiasi net 95 proc. sutuoktinių. Pavojingiausias santuokos laikotarpis – 5–10 vedybiniai metai. Gaila, bet šiuo laikotarpiu tik 61 proc. sutuoktinių jaučiasi laimingi.

Bėgame nuo vienišumo. Dažniausiai žmonės tikisi, jog santuokoje nesijaus vieniši. Jei santuokoje visgi pradedame jaustis vieniši, mums atrodo, kad nėra skirtumo, gyventi poroje ar vieniems. Darome prielaidą, kad vienatvės jausmas priklauso nuo kito žmogaus, tačiau iš tikrųjų ir patys daug prie to prisidedame. Mūsų nuoširdus domėjimasis, atsiskleidimas padeda išlaikyti ryšį, o atsiribojimas kursto vienatvės jausmą.

Neatleidžiame melo. Sunku rasti žmonių, kurie visą laiką kalbėtų tik tiesą, tačiau tyrimo dalyviai būtent tai nurodė kaip vieną svarbiausių lūkesčių. Tai galbūt atspindi žmonių norą kontroliuoti situaciją, o jeigu nesi tikras, kokia padėtis, tai nieko negalėsi ir padaryti. Kitą vertus, lūkestis, kad sutuoktinis visada sakys tiesą, gali būti glaudžiai susijęs su svarbiu santuokos tvarumo kriterijumi – ar sutuoktinis bus ištikimas, ar nepaliks manęs. Tikriausiai neatsitiktinai vyrai šį lūkestį žymėjo dažniau nei moterys. Remiantis evoliucijos teorija, vyrams labai svarbi moterų ištikimybė. Pirmykštėse bendruomenėse vyrai tikėdavosi, kad sunkiai pagautas grobis ir kitos gėrybės bus skirtos būtent jo šeimai ir palikuonims, tačiau jei partnerė nuėjo į šoną, tuomet neaišku, kieno yra vaikas. Nesinori investuoti į svetimą vaiką, todėl labai svarbu, kad partnerė būti ištikima ir sakytų tiesą…

Sutuoktinis – aiškiaregys. Sutuoktinis turi intuityviai suprasti, kaip aš jaučiuosi. Galbūt tai susiję su laiko ir nuoširdaus bendravimo trūkumu. Retas iš mūsų pasakys, kad laiko yra užtektinai. Skubame į darbą, lekiame pasiimti vaikų iš darželio, vežame į vieną, antrą būrelį ir naiviai manome, kad paaiškinti savo elgesio priežasčių nespėtume, net jei labai norėtume… Esant tokioms aplinkybėms, natūraliai atsiranda noras, kad sutuoktinis mus intuityviai suprastų ir nereikėtų mums įvardyti kiekvienos pykčio ar liūdesio priežasties. Tačiau tai gali būti pražūtinga – įlįsti į kito mintis ir jausmus visu 100 procentų neįmanoma, todėl galime prisigalvoti klaidingų hipotezių. Jeigu ko nors norisi arba kažkas vyksta, geriau nelaukti, kol kitas taps aiškiaregiu, o tiesiog tarti savo pagarbų žodį.

Lūkesčiai vyrų ir moterų akimis. Vedusiems vyrams nebuvo svarbu, ar sutuoktinė turi priešingos lyties draugų, tačiau net 13 proc. moterų pažymėjo, kad joms tai rūpi. Tai gali būti susiję su noru užkirsti kelią vyro neištikimybei. Suprantama, mes visada norime apsaugoti ir išsaugoti tai, kas mums brangu. Tačiau įvertinkime, ar ši mūsų įsivaizduojama prevencinė priemonė santykiams tinkama. Sąžiningas atsakymas sau į klausimą, ar tikrai tai padės mums suartėti, gali atvesti ir prie kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, atviras pokalbis su vyru apie kankinančias baimes, nesaugumo jausmą padės suprasti ir išgirsti vienam kito poreikius bei norus. Toks ramus pokalbis suartins ir sumažins įtampą dėl nesaugumo jausmo ir baugių vaizduotėje nupieštų įvykių.
Vedę vyrai dažniau nei moterys iš santuokos tikisi vien laimės, džiaugsmo bei paruoštos vakarienės. O ištekėjusios moterys dažniau nei vyrai išskiria namų ruošos, tvarkos svarbą – tikriausiai todėl, kad stereotipiškai moterys vis dar užsikrauna didžiąją buities darbų naštą. Skaitytojai santuokoje taip pat tikisi tarpusavio bendravimo, kompromisų ieškojimo, pagarbos, pagalbos ir bendro laisvalaikio.
Nėra tobulų žmonių. Visi tyrimo dalyviai sutiko, kad nėra namų be dūmų, nėra nė vienos santuokos, kurioje nekyla problemų. Todėl verta atsiminti Dave’o Meurerio žodžius, kad sėkminga santuoka yra ne tuomet, kai du tobuli žmonės randa vienas kitą, o kai du netobuli žmonės mokosi mėgautis tarpusavio skirtumais. Priėmę vienas kito skirtumus ir pastebėję daugiau tarpusavio panašumų, sumažinsime nusivylimą dėl neišpildytų lūkesčių.

Atpažinti savo lūkesčius ir pripažinti netobulumą

Norint santuokoje sumažinti stresą ir nusivylimą, pirmiausia reikia atpažinti, kokiais lūkesčiais patys vadovaujamės. O svarbiausia atskirti tuos lūkesčius, kurie mus nuveda į iliuzijas ir sukelia nusivylimo jausmą. Psichologė Selena C. Snow atkreipia dėmesį, kad nerealius lūkesčius galima atpažinti pagal šiuos bruožus: norime kontroliuoti situacijas, kurių negalime kontroliuoti, todėl nuolat jaučiame nusivylimą. Pavyzdžiui, Tomas nori, kad jo žmona Milda visuomet būtų pasitempusi ir graži. Todėl gimtadienio proga nupirko seksualius apatinius ir prabangius papuošalus. Tačiau Milda nesureikšmina išorinio grožio ir tiesiog nori jaustis patogiai, todėl ir namie, ir mieste vaikšto su treningais. Gavusi dovanų papuošalus, ji padėkojo, tačiau padėjo juos į stalčių ir beveik nenešiojo. O apatiniai jai pasirodė nepatogūs, todėl padovanojo juos sesei. Taigi Tomui teko nemaloniai nusivilti. Vis dėlto šis jausmas atskleidė jo nerealų lūkestį – norą kontroliuoti žmonos išvaizdą.
Nusivylimo jausmą galime suvokti kaip nesąmoningų lūkesčių signalą. Jei jaučiate nusivylimą santuoka ar savo sutuoktiniu, stabtelėkite ir pergalvokite tai, ko jūs tikitės ir ar jūsų lūkesčiai realistiški. Jei abejojate, aptarkite su draugais, kurie jau turi didesnę santuokinio gyvenimo patirtį. Dažniausiai jie prislopins jūsų maksimalizmą ir pakoreguos lūkesčius. Santykių ekspertas Johnas M. Gottmanas teigia, kad gebėjimas priimti save su visais trūkumais ir atleidimas sau už netobulumą skatina neįtikėtinas permainas. Būdami atlaidesni sau, būsime atlaidesni ir kitiems. Priimdami save tokį, kuris kartais nori vakare po darbo pailsėti, šiltai lovoje paskaityti knygą, bus lengviau priimti kito žmogaus elgesį, kai antroji pusė norės savaitgalį skirti poilsiui, atsipalaidavimui, o namų ruošos darbus perkelti į kitą dieną.
Psichoterapeutas Albertas Ellisas yra pasakęs: „Kur parašyta, kad kiti turi elgtis taip, kaip to norime mes?“ Kito žmogaus galime paprašyti pagalbos, paramos, o ne reikalauti. Taigi pirmiausia turime pastangas nukreipti į savo požiūrio ir elgesio keitimą. Priimdami save ir kitą tokius netobulus, bet žmogiškus ir nuoširdžius, susigrąžiname įrankius, reikalingus pasiekti savo norams ir tikslams. Kas kitas, jei ne patys, galime susikurti tai, ko trokštame ir apie ką svajojame.

Bendradarbiauti

Lūkesčių rinkinius įsinešame į santykius taip, tarsi jų turinys būtų užrašytas mums ant veido ar savaime suprantamas visai žmonijai. Norint suformuoti savo lūkesčius dėl santuokos ir sutuoktinio taip, kad jie būtų realūs ir įgyvendinami ne tik mums, bet ir sutuoktiniui, verta šiais lūkesčiais pasidalyti su savo partneriu. Psichologė T. Orbuch pataria atlikti praktinę užduotį: abiem sutuoktiniams atskirai užrašyti du svarbiausius lūkesčius, ko tikitės iš tarpusavio santykių (pavyzdžiui, kaip partneris turėtų su jumis elgtis ir kokio elgesio jūs netoleruotumėte). Psichologės teigimu, ši užduotis padeda atskleisti, kokie tarpusavio santykių aspektai svarbūs abiem sutuoktiniams. Jei partneris žinos, kokie yra jūsų lūkesčiai, galėsite aptarti, kokios yra galimybės tai įgyvendinti, ar tai realu, ar vertėtų apžvelgti alternatyvas, kurios būtų taip pat priimtinos abiem pusėms.
Kornelio universiteto gerontologas Karlas Pillemeras tiesiogiai apklausė 400 vyresnio amžiaus amerikiečių (nuo 65 m.), kaip rasti tinkamą partnerį, taip pat teiravosi kitų meilės, santykių palaikymo patarimų. Iš apklausos išsiskyrė pagrindinė įžvalga: norite darnos – bendraukite ir bendradarbiaukite. Vyresnieji teigia, kad daugumą santuokos problemų galima išspręsti bendraujant atvirai ir gyvenant kaip komandai. Vadovaujantis šiuo požiūriu, santuokoje kylančios problemos laikomos bendromis poros problemomis, o ne individualiomis, priklausančiomis tik vienam partneriui.
Problemos magiškai nedingsta, todėl svarbu gebėti priimti sprendimą. Mylėti ir žengti tolyn be nusivylimo ir apmaudo – tai raktas į ilgalaikę santuoką. Tad verta prisiminti pozityvius, džiuginančius santuokos aspektus ir kurti santuokos laimę kartu.

Santuoka – ilgas ir nuoseklus darbas

Santuoka, kaip ir filmas, nebus pastatyta per naktį, tam reikia laiko ir pastangų, pokyčių ir nuomonių derinimo. Norint, kad gyvenimo kūrybinis procesas netaptų siaubo filmu, verta atlikti išsamią santuokos inventorizaciją: pradedant nuo savęs ir pereinant prie partnerio pažinimo. Teofrastas yra parašęs: „Laikas – pati didžiausia iš visų brangenybių.“ Santuokoje, kaip ir darbe, reikia bendrauti, bendradarbiauti, o tam reikia skirti brangiausią investiciją – laiką. Verta įsiklausyti ir į vyresniųjų išmintį, kurią vainikuoja paprasta, bet vertinga mintis: „Nesituokite norėdami pakeisti partnerį. Dažniau norėkite patys sukurti džiaugsmą.“ Šią nuostatą, skatinančią asmeniškai prisiimti atsakomybę už santuoką, o ne tikėtis, kad tai už mus padarys sutuoktinis, tikrai verta išlaikyti.

Jums gali būti įdomu

1 komentaras

  • Justinas 2016/05/12 at 3:28 pm

    Manau, ne iliuzijos, o dideli ir vis augantys mūsų ego kalti dėl nelaimingos santuokos/santykių. Jei tie ego būtų mažesni ir tos iliuzijos lengvai virstų realybe 🙂

    Atsakyti

Komentuoti