Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Liūdesys ar depresija?

Retai sutiksime žmogų, kuris pasakytų, kad liūdėti yra gerai. Tačiau psichologai įžvelgia liūdesio naudą, atskirdami jį nuo depresijos.

Liūdesys, kaip ir visos kitos emocijos, yra biologinis signalas. Jis perduoda žinią sąmoningam „aš“ apie tai, kad kažkoks brangus žmogus arba svarbi pasaulio dalis nusisuko nuo mūsų, paliko arba elgiasi ne taip, kaip mums reikia. Bet kodėl negalime tiesiog be liūdesio pripažinti, kad mums kažko trūksta? Juk nei automobilio benzino matuoklis, nei mobiliojo telefono baterijos įkrovimo žymeklis nesiunčia drastiško signalo „man trūksta!“, o tiesiog rodo tam tikrą paveiksliuką. Kai organizmui trūksta vandens, tiesiog jaučiame troškulį. Kam gamtai prireikė kurti specialią emociją, įspėjančią apie trūkumą? Juk signalui perduoti naudojami nervai, hormonai ir smegenų neuroniniai tinklai.

Pasirodo, suvokimas, kad kažko trūksta, neretai atsiranda ne mūsų sąmoningajame „aš“, o kitoje psichikos dalyje, kurią galima pavadinti vidiniu vaiku. Ši dalis matuoja pakankamą ar nepakankamą emocinį ryšį, aplinkos grožį, pasaulio gėrį ir teisingumą taip, kaip tai darėme vaikystėje. Neurofiziologų požiūriu, tai – limbinė sistema. Ši smegenų dalis atsakinga už tiesioginį emocinį reagavimą į žmones ir pasaulį. Smegenų tyrimai rodo, kad limbinė sistema suaktyvėja, prašant įsivaizduoti liūdnus dalykus. O štai laimingų žmonių smegenys nutaria pailsėti: jų limbinės sistemos aktyvumas nesikeičia, užtat aiškiai sumažėja aktyvumas centruose, atsakinguose už planavimą ir numatymą. Taigi limbinė sistema suaktyvėja tik tuomet, kai to reikia.

Straipsnio tęsinį skaitykite naujasiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje 

Komentuoti