Regis, varžymasis su aplinkiniais praverčia geram tikslui – įkvėpti kiekvieną iš mūsų siekti daugiau. Tačiau ar gali būti, kad, siekdami tapti geriausi, tampame nelaimingi?

Diena eina į pabaigą. Prieš užbaigdami darbus ir išeidami iš biuro, socialiniame tinkle „Instagram“ nusprendžiate dar pažiūrėti nuotraukas su draugų katėmis ir kavos puodeliais. Staiga kažkas patraukia jūsų dėmesį. Ekrane pamatote naujieną, kad buvusi kolegė metė darbą korporacijoje ir be bilieto atgal išvyko į egzotišką salą ieškoti savęs. Nudžiungate, kad ji tai padarė: juk apie tokią avantiūrą daug kas pasvajoja, bet įgyvendinančiųjų mažai. Jūsų nuotaika pagerėjo, išjungiate socialinį tinklą ir keliaujate namo.

Skamba įtartinai? Žinoma. Tikėtina, kad pirminė mūsų reakcija būtų visiškai kitokia: apmaudas, nepasitenkinimas, akimirksniu kiaurai nusmelkiantis pavydas, kurio taip nesinori pripažinti. Atrodo, pats gyvenimas iš jūsų šaiposi: kol kažkas bus įmerkęs kojas į žydrą vandenį, jūs savo mažoje dėžutėje tarp keturių biuro sienų toliau žiūrėsite į besikaupiančią elektroninių laiškų krūvą, primenančią jums apie svajonių gyvenimą, kurį aplinkui gyvena visi kiti, tik ne jūs.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą