Bendravimo mokykla

Magiški žodeliai keičia mūsų gyvenimą

„Visą gyvenimą žiūrėjau į žodžius taip, lyg matyčiau juos pirmą kartą.“ Ernestas Hemingway’us

 

Žodis yra galingas. Dažnai net galingesnis, nei esame linkę manyti. Žodžiai, anot mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko Roberto Waldmano, yra kur kas daugiau nei priemonė mūsų mintims ir nuotaikoms išreikšti. Žodžiai gali keisti tai, kaip funkcionuoja mūsų smegenys.

Šių mokslininkų teigimu, gali užtekti vienos trumpos frazės, kad pradėtų veikti mūsų genai, reguliuojantys stresą. Priešiški ir šiurkštūs žodžiai (pvz.: „kerštas“, „neapykanta“) gali paskatinti mūsų organizme išsiskirti specifines neurochemines medžiagas, sukeliančias nerimą. Savo ruožtu pozityvūs žodžiai („taika“, „meilė“ ir pan.) gali sustiprinti pažintines smegenų funkcijas, suaktyvindami kai kurias smegenų vietas.

SKIRTUMAS TARP JUODA IR BALTA – VIENAS ŽODIS?

Ar gali būti, jog žodis yra pakankamai galingas, kad darytų įtaką ne tik tam, kaip jaučiamės, bet ir tam, kaip elgiamės – net tuo atveju, kai negalime žodžių sąmoningai suvokti?

Klasikiniame (ir vėliau daug kartų pakartotame) Johno Bargho, Marko Cheno ir Laros Burrows tyrime buvo labai staigiai rodomi sakiniai, sudaryti iš tarpusavyje nederančių žodžių. Vienuose sakiniuose buvo žodžių, susijusių su senatve: „vienišas“, „senas“, „žilas“,, „užmaršus“, „raukšlės“ ir t. t. Prasmės neturintis sakinys atrodydavo maždaug taip: „Aš jis raukšlės dažnai.“ Kiti sakiniai asociacijų su senatve neturėjo, juose buvo naudojami neutralūs žodžiai: „ištroškęs“, „švarus“, „privatus“ ir pan.

Pateikus sakinius, buvo matuojama, kiek laiko žmonės užtrunka pereidami koridorių. Rezultatas? Asmenys, kurių smegenys būdavo suaktyvintos senatvę apibūdinančiais žodžiais, koridoriumi eidavo lėčiau negu kiti!

Panašūs rezultatai buvo gauti tada, kai vieni eksperimento dalyviai girdėjo šiurkščius žodžius, pavyzdžiui: „įžūlus“, „agresyviai“, „trukdyti“, „erzinamai“, „nemandagiai“ ir pan., o kitiems buvo pateikiami sakiniai su mandagumo žodžiais, tokiais kaip „pagarba“, „vertinti“, „kantriai“, „maloniai“. Trečiajai – kontrolinei – grupei teko tokie neutralūs žodžiai kaip „sportas“, „laikrodžiai“ ir pan. Kaip ir pirmajame eksperimente, šie žodžiai buvo įpinti į beprasmius sakinius ir pateikiami taip trumpai, kad nebūtų galima jų sąmoningai suvokti. Kaip manote, kurios grupės dalyviai vėliau dažniausiai pertraukdavo kitų žmonių pašnekesį? Nuojauta kužda teisingai – tos, kurios nariams buvo pateikiami sakiniai su šiurkščiais žodžiais.

Dar viename Apo Dijksterhuiso ir Ado van Knippenbergo tyrime žmonės, kurių smegenys buvo suaktyvintos žinute „profesorius“, geriau atliko užduotį, kuriai reikia pasitelkti mąstymą, negu tie, kuriems buvo pateikiamas žodis „sekretorė“.

Jei žodžiams pakanka sekundės dalį šmėstelėti mums prieš akis, kad suaktyvintų mūsų smegenis ir nukreiptų elgesį tam tikra linkme, galima įsivaizduoti, kokią reikšmę jie turi mūsų kasdienybėje, kur yra išsakomi garsiai, aiškiai ir daugybę kartų!

 

ŽODŽIAI GALI LEMTI TAI, KĄ MATOME

Žodžiai gali daryti įtaką netgi tam, ką matome, sako psichologijos profesorius Gary Lupyanas. G. Lupyano ir Emily Ward eksperimente kiekvienam asmeniui buvo rodomas lengvai atpažįstamo objekto paveiksliukas – pavyzdžiui, kėdės, moliūgo ar kengūros. Tačiau jis buvo pateikiamas tik į vieną akį. Tuo pat metu kitai akiai buvo rodoma serija blyksinčių ir banguojančių linijų. Taip buvo kuriamas vaizdinis triukšmas – kadangi vaizdai buvo didelio kontrasto ir nuolat judėjo, smegenims reikėjo daugiau išteklių jiems apdoroti.

Prieš pat žiūrėdama į blyksinčių linijų ir objekto paveiksliuko derinį, viena dalyvių grupė išgirsdavo tikrąjį objekto pavadinimą („moliūgas“, kai paveiksliuke išties pavaizduotas moliūgas), kita grupė – kito objekto pavadinimą („kengūra“, kai paveiksliuke rodomas moliūgas), o trečioji negirdėjo jokių žodžių. Tada tiriamųjų buvo klausiama, ar jie apskritai ką nors matė paveiksliuke. Kai žodis, kurį jie girdėjo, sutapdavo su pateiktu paveiksliuku, tyrimo dalyviai dažniau įžiūrėdavo, jog paveiksliuke yra piešinys.

Anot G. Lupyano, išgirdę žodį „moliūgas“, tikimės pamatyti kažką, kas primins moliūgo formą. Kai pateikiamas su tuo sutampantis vaizdas, ši informacija staiga tampa prasminga ir padeda suvokti. Kitu atveju svarbiausią vaidmenį atlieka vaizdinis triukšmas ir smegenys tos informacijos, kuri ateina iš pirmosios akies, neapdoroja. Paveiksliuke mes nematome jokio objekto.

Tokie tyrimai skatina susimąstyti, kad ryšys tarp kalbos ir jutiminių sistemų yra gilesnis, nei esame linkę manyti. Kalba ir žodžiai yra galinga priemonė, veikianti tai, kaip matome pasaulį.

ŽODŽIO „NE“ GALIA IR KAIP TAI ATSVERTI

Reagavimą į negatyvius žodžiusgražiai apibendrinoMahos Nasrallah, Davido Carmelo ir Nilli Lavie atliktas tyrimas. Jis atskleidė, kad mūsų smegenys į negatyvią informaciją reaguoja jautriau nei į pozityvią. Kaip? Eksperimento dalyviams prieš akis trumpą sekundės dalį blykstelėdavo žodis, tuomet buvo klausiama, ar pateiktas žodis yra neutralus (pvz., „horizontas“), ar vis dėto turi emocinį atspalvį. Emocinis atspalvis galėjo būti ir pozityvus („meilė“, „premija“ ir pan.), ir negatyvus („gėda“ ar „kalėjimas“). Negatyvūs žodžiai buvo rodomi taip greitai, kad sąmoningai nebuvo įmanoma jų apdoroti, tačiau tiriamieji daug dažniau sakydavo, kad jie kelia emocijas. Mokslininkai daro prielaidą, kad smegenys neigiamus dirgiklius apdoroja greičiau nei teigiamus.

Anot A. Newbergo ir M. R. Waldmano, pakanka visiškai nedidelės porcijos negatyvių žodžių, kad būtų suaktyvintas migdolinis kūnas – baimės centras mūsų smegenyse. Neuromokslų atstovai teigia, kad jei sutiktume būti ištirti funkcinio magnetinio rezonanso aparatu (kuris leidžia stebėti smegenų pokyčius), matytume, jog užtenka trumpą akimirką parodyti žodį „ne“ mums prieš akis, kad į smegenis plūstelėtų dozė stresą keliančių hormonų ir cheminių medžiagų. Jos iš dalies blokuoja smegenų centrus ir sutrikdo sklandžią mūsų smegenų veiklą (įskaitant gebėjimus logiškai mąstyti, apdoroti informaciją, argumentuoti ir sklandžiai dėstyti savo mintis).

Pakanka trumpai mums prieš akis pamojuoti neigiamą atspalvį turinčių žodžių sąrašu ir mūsų nerimo lygis šoktelės. Kai negatyvias emocijas reiškiame garsiai, išsiskiria dar daugiau stresą keliančių cheminių medžiagų – ne tik mūsų pačių, bet ir klausytojo smegenyse.

Kita vertus, jei matysime ar girdėsime pozityvius žodžius ir patys mokysimės kalbėti pozityviai, tai gali suaktyvinti motyvacinius centrus mūsų smegenyse ir paskatinti mus veikti. Psichologas Antonis Hatzigeorgiadisteigia, kad, patys to nepastebėdami, nuolat mintyse bendraujame su savimi, adresuodami sau žodžius ir trumpas frazes. Jis atliko 32 tyrimų analizę siekdamas patikrinti, kokią įtaką toks vidinis monologas daro sportininkams. Prieita išvada, kad specifiniai žodžiai, kuriuos vartojame kalbėdami su savimi, turi reikšmingą įtaką pasirodymui: jie gali įkvėpti, motyvuoti, skatinti susikaupti ir judėti pirmyn. Geresnius sporto rezultatus lemia tiek visiškai techninės frazės, pavyzdžiui, „giliai kvėpuok“ arba „labiau įtempk raumenis“, tiek abstraktesni motyvuojantys terminai, tokie kaip „nepasiduok“, „tu sugebėsi“ ir pan. Svarbiausia, anot A. Hatzigeorgiadžio, yra tai, jog šią strategiją galima gerokai išplėsti už sporto salės ar futbolo aikštės ribų – tereikia suprasti, kad mūsų žodžiai lemia mūsų veiksmus, turėti paruoštus nedidelius pozityvius scenarijus ir nuolat praktikuotis.

Norėdami gyventi kokybišką gyvenimą, siekti gerų rezultatų ir užmegzti stiprius santykius, turime stengtis būti tarp pozityvių žmonių, gausinti savo žodyną šviesiais žodžiais ir nuolat iššluoti iš jo šiukšles. Mokslininkai kol kas nesutaria, koks turėtų būti pozityvumo ir negatyvumo santykis mūsų žodyne (vieni sako, kad kiekvienai negatyviai frazei atsverti reikia trijų pozityvių, kiti – kad penkių ir t. t.), tačiau aišku viena: pozityvių žodžių turi būti gerokai daugiau, kad būtų sukurta atsvara neigiamai informacijai.

 

 

MAGIŠKI ŽODŽIAI, KURIE POZITYVIAI VEIKIA MUMS NEŽINANT

Yra žodžių, kurie turi stipresnį poveikį nei kiti – jie atkreipia mūsų dėmesį ir lengviau mus įtikina (reklamos specialistai tai puikiai žino!). Dauguma jų atrodo visiškai paprasti. Kita vertus, gal kaip tik dėl to jie tokie veiksmingi?

TAVO VARDAS

2005 m. Randy Garneris išsiuntė klausimynus nepažįstamiems žmonėms, prašydamas užpildyti ir atsiųsti atgal. Jis pasirašydavo arba panašiu vardu kaip gavėjas (pvz., Robertas Jamesas gaudavo prašymą iš asmens vardu Bobas Amesas), arba skirtingu. Paaiškėjo, kad tie, kurie gavo prašymą iš žmogaus panašiai skambančiu vardu, buvo beveik dukart daugiau linkę užpildyti anketą ir atsiųsti atgal negu tais atvejais, kai siuntėjas turėjo nepanašų vardą (56 proc. pirmuoju atveju ir 30 proc. – antruoju).

Denniso P. Carmody ir Michaelo Lewiso tyrimas parodė, kad išgirdus savo vardą kairiajame smegenų pusrutulyje suaktyvėja smegenų žievės ir pleišto sritys, kitokios nei išgirdus bet kurį kitą vardą. Vardas yra glaudžiai susijęs su savojo identiteto suvokimu ir į jį reaguojame stipriau (ir pozityviau!).

NEMOKAMA

Žmonėms patinka tai, kas nemokama. Danas Ariely tai analizavo savo tyrime, siūlydamas dalyviams du saldumynus: brangesnį šokoladinį triufelį ir pigesnį šokoladinį saldainį. Buvo siūloma rinktis pigesnį šokoladinį saldainį už 1 centą arba geresnės kokybės šokoladinį triufelį už 14 centų (kas sudarė maždaug pusę jo įprastos kainos – taigi pasiūlymas buvo tikrai neblogas). Rezultatas? 75 proc. žmonių rinkosi geresnės kokybės šokoladą už 14 centų. Jiems atrodė natūralu primokėti 13 centų už geresnį skonį.

Tačiau kai abiejų saldėsių kainą sumažino dar vienu centu (13 centų už triufelį, o prastesnės kokybės saldainis tapo nemokamas), rezultatai buvo visiškai kitokie. Tik 33 proc. rinkosi geresnės kokybės šokoladą ir net 67 proc. nuspręsdavo pasiimti prastesnį, bet nemokamą. Anot D. Ariely, žodis „nemokamai“ yra spąstai, į kuriuos įkliūvame kiekvieną kartą. Mūsų pasirinkimai gali tapti keisti ir nelabai racionalūs, kai kažkas pasiūloma už dyką.

NES

Ellen Langer, Arthuro Blanko ir Benziono Chanowitzo atliktas eksperimentas puikiai iliustruoja, kad, prie prašymo pridėjus paaiškinimą, galima kone dvigubai padidinti galimybes, kad pageidavimas bus išpildytas!

 

Eksperimente žmogus skubiai norėdavo pasinaudoti kopijavimo aparatu. Buvo siekiama pažiūrėti, kaip į tai reaguos kiti eilėje stovintys žmonės. Toliau pateikiami trys skirtingi prašymai.

1. „Atsiprašau, turiu 5 lapus. Ar galiu pasinaudoti kopijavimo aparatu?“

2. „Atsiprašau, turiu 5 lapus. Ar galiu pasinaudoti kopijavimo aparatu, nes labai skubu?

3. „Atsiprašau, turiu 5 lapus. Ar galiu pasinaudoti kopijavimo aparatu, nes man reikia kopijų?“

Pirmuoju atveju 60 proc. žmonių leisdavo pasinaudoti aparatu nestovint eilėje. Antruoju atveju, įtraukus paaiškinimą („nes…“), net 94 proc. žmonių sutiko užleisti savo vietą eilėje. Trečiuoju atveju, kur reali priežastis apskritai nenurodoma („noriu kopijų, nes reikia kopijų“), vis tiek sutikdavo net 93 proc. laukiančiųjų! Panašu, kad žmonės tiesiog mėgsta priežastis – net tada, kai jos neskamba itin racionaliai.

 

DABAR

J. MacKillop ir kolegų atlikto tyrimo metu, magnetinio rezonanso aparatu stebint smegenų aktyvumą, paaiškėjo, jog žmonėms patinka neatidėliotinas atpildas. Suvokus, kad teigiamas rezultatas bus prieinamas čia ir dabar, suaktyvėja tarpinė smegenų sritis, atsakinga už apdovanojimą ir malonumo jausmą. Todėl žodžiai „dabar“, „tuoj pat“, „nedelsiant“, netgi „greitai“ veikia kaip magiškas jungiklis mūsų galvoje, nuteikiantis ypač pozityviai.

NAUJAS

Nors mes palankiai reaguojame į tai, kas mums pažįstama, panašu, kad ir naujumas – labai svarbus. Biancos Wittman ir kolegų atliktas tyrimas rodo, kad žmonės yra linkę išbandyti ką nors nauja, pavyzdžiui, pažįstamą produktą naujoje pakuotėje ar tą produktą, kuris pagamintas pagal atnaujintą formulę. Į žodžius „pagerinta“, „patobulinta“, „naujiena“ ir pan. dažniau atkreipiame dėmesį. Manoma, kad toks naujovių ir nuotykių ieškojimas skatina smegenyse išsiskirti dopaminą. Jis sukelia malonius pojūčius, taip apdovanodamas mus už elgesį.

AČIŪ

Sara Algoe su kolegomis atliko porų santykių tyrimą. Partneriai turėjo dvi savaites pildyti dienoraščius. Paaiškėjo, kad tomis dienomis, kai žmonės padėkodavo už antrosios pusės padarytą gerą darbą, jie jautėsi artimesni su partneriu ir labiau patenkinti santykiais. Žmonės, kurie dažniau girdėjo žodį „ačiū“, jausdavo stipresnį ryšį su antrąja puse. Panašu, kad paprasta padėka santykiams gali suteikti nemažai džiugesio!

TAIP

1987 m. mokslininkas Anthony Greenwaldas kreipėsi į balsuotojus dieną prieš rinkimus ir klausė, ar jie balsuos. Be to, prašė pateikti priežastį, kodėl taip arba kodėl ne. 100 proc. apklaustųjų atsakė balsuosiantys. Rinkimų dieną 86,7 proc. apklaustųjų atėjo balsuoti, palyginti su 61,5 proc. tų, kurie nebuvo apklausti. Panašu, kad kai žmonės sako „taip“, tai skatina juos jausti didesnį įsipareigojimą ir labiau laikytis žodžio. Praktiškai galima tai pritaikyti užduodant paprastus klausimus. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Susisiek su manimi telefonu, jei turėsi klausimų“, klauskime: „Ar paskambinsi, jei turėsi klausimų?“ Gavę atsakymą „taip“, paskatinsime žmones elgtis taip, kaip pažadėjo.

_

Nors nesame pajėgūs suvaldyti kiekvieno išsprūstančio žodžio, išsiugdyti įproti sąmoningai kreipti dėmesį į savo žodyną – išties naudinga. Per žodžius geriau pažįstame save. Be to, jei tai, ką sakome, kuria mūsų tikrovę, akivaizdu, jog net ir smulkūs vartojamos kalbos pokyčiai gali būti pirmi žingsniai didelių pokyčių link.

Maži dalykai yra dideli. Laimi tie, kurie nepalieka jų tvarkyti atsitiktinumui.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti