Žvelgiantiems giliau

Pažink save

Mamyčių princai ir mažosios tėvų princesės

Pasakose princesės nuolat pakliūva į piktų raganų ar blogųjų burtininkų rankas, o princai ir gerieji burtininkai jas gelbėja. Šis siužetas yra amžinas ir dažnai įvairiomis formomis atsikartoja realiame gyvenime. Klientai tokias istorijas pasakoja savo psichoterapeutams. Pastarieji įvardija tam tikrus santykių dėsningumus, pastebimus jau vaikystėje.

 

Tėčio princesė

Jei esate matę filmą „Kietas riešutėlis“, be abejo, įsiminėte, kaip narsus policininkas (aktorius Bruce’as Willisas) stebi savo dukros pasimatymą automobilyje, o paskui su triukšmu atbaido nuo jos vaikiną. Jis elgiasi kaip tikras pavyduolis, o pavyduliavimas – ženklas, kad kažkur glūdi savininkiškas (gal net seksualinis) ryšys. Nors mergina vieną dieną išteka, jos ryšys su tėvu vis dar šiek tiek trukdo santykiams…

Mano psichoterapijos kabinete vis pasirodo „mažoji tėvo princesė“. Dažniausiai tai būna ištekėjusi moteris, nusivylusi savo vyru.

Visos princesės panašios, nes išsiskiria tam tikrais tipiniais bruožais:

  • nuo mažens jaučiasi artimesnės tėvui, o ne motinai;
  • jų santykiai su motina labai įtempti;
  • labai supranta ir priima vyrų pasaulį;
  • yra flirto ir gundymo meistrės;
  • ne visuomet gerai prisitaiko prie moterų;
  • lengvai įsimyli vedusius vyrus.

Žinoma, dėl žmonių įvairovės nerandame viso šių bruožų rinkinio. Kartais suaugusi moteris yra labai artima tėvui, bet gundyti nemoka. Kartais labai gerai gundo, tačiau niekina visas moteris. O kartais lengvai sugundo vedusius vyrus, bet neblogai jaučiasi ir tarp moterų. Kraštutinis variantas, kai vadinamoji „mažoji tėvo meilužė“ apskritai vengia artimesnių santykių su vyrais. Paklausta apie savo vyro idealą, ji nedvejodama atsako: „Mano tėvas.“

Beje, galiu nuraminti, kad atvejai, kai tėvai realiai palaiko seksualinius santykius su savo dukromis (kraujomaiša), yra gana reti. Dažniausiai dėl suprantamų priežasčių visuomenei jie lieka nežinomi. Pasitaiko atvejų, kai vyriškis jaučia stiprų seksualinį potraukį savo dukrai, tačiau nuo veiksmų susilaiko ir kreipiasi dėl to į psichoterapeutus pagalbos. Gerokai dažnesni atvejai – stiprus emocinis ryšys tarp tėvo ir dukros su lengvu erotizmu bei pavyduliavimu. Ir būtina sąlyga – atšalę tėvo santykiai su žmona. Dukra tarsi užima nišą, atsiradusią šalia tėvo.

Taip nutinka, kai tėvo poreikiai mylėti, žavėtis, turėti artimą kitos lyties sielą ir kūną ne visuomet patenkinami su žmona. O mažoji princesė vaikystėje labai nori jaustis saugi ir mylima. Tai nėra nei jos, nei tėvo, nei motinos kaltė. Tiesiog pasitaiko, kad vyrai ir žmonos ima gyventi kartu, nejausdami vienas kitam stipresnių jausmų. Arba iš pradžių buvusi didelė aistra ima ir išblėsta. Ir tuomet tėvas, visiškai to nesiekdamas, perkelia savo jausmus į dukrą. Lygiai tą patį gali padaryti ir jo žmona, perkeldama savo jausmus į sūnų.

O kaip jaučiasi mažoji tėvo princesė? Dažnai sielos gilumoje ji jaučia kaltę ir konkurenciją su motina. Nuo pat mažens ji gaudavo didelį tėvo meilės krūvį. Kadangi buvo tik vaikas, atsakydama į šią meilę, ji buvo priversta paaukoti dalį savo vaikiško prisirišimo. Normaliu atveju mergaitė auga šeimoje, kurioje tėvus sieja stiprus ryšys, todėl ji po truputį atsiskiria nuo tėvų. Mažosios princesės atveju taip nėra. Jos bendraamžės žaidžia kieme, aptarinėja savo pirmąsias meiles, prasivardžiuoja ir erzina berniukus, rašo intymius dienoraščius bei ruošiasi romantiniams santykiams. Mažoji princesė irgi bando daryti tą patį, tačiau dažnai susiduria su:

  • tyliu tėvo pasmerkimu;
  • savo pačios sąžinės priekaištais.

Pastebėjęs pirmuosius mergaitės žvilgsnius į berniukus, tėvas, pats to nenorėdamas, reaguoja neigiamai ir pavydžiai. Jis siekia nesąmoningai pririšti dukrą prie šeimos: savo ligomis, įsipareigojimais, daugybe būrelių, aukštais reikalavimais. Jeigu ji nukrypsta nuo šių reikalavimų, tėvas ją pasmerkia: dažnai žvilgsniu, o kartais žodžiu. Pirmuosius dukrai patikusius berniukus tėvas sutinka su pašaipa ar priešiškumu. Jei princesė gražiai rengiasi namie, tėvas tai priima. Tačiau į šokius išsiruošusi dukra už dailesnę suknelę aiškiai pasmerkiama. Tėvas be žodžių leidžia jai suprasti, kad geriausias pasaulyje vyras yra jis.

Žinoma, mergaitė gali šiek tiek palaikyti tėvo interesą flirtuodama. Net labai mažos mergaitės jau moka flirtuoti ir koketuoti. Tai natūralus ir sveikas bruožas. Tačiau sveikas tėvas leistų suprasti, kad pagrindinis jo erotinio intereso šaltinis – žmona. Kai mažoji princesė flirtuoja su tėvu, tai daro ne tiek savo malonumui, kiek atlikdama motinos pavaduotojos vaidmenį. Savo seksualumą naudoja neseksualiniais tikslais. Ji siekia būti mylima ir motinos, tačiau praraja tarp dukros ir motinos vis didėja, o ryšys su tėvu vis stiprėja. Taip, kartais, kad jaustumės saugesni ir mylimi, mes tiesiog pildome kitų žmonių lūkesčius – tai ir yra visų mūsų vaidmenų esmė.

Savaime suprantama, glaudus ryšys su tėvu šiuo atveju sukelia motinai pavyduliavimą, priešiškumą ir gilią nuoskaudą. Ji jaučiasi išstumta iš šio trikampio. Siekdama tai kompensuoti, ji dar labiau nutolsta nuo šeimos ir pabėga – pasineria į alkoholizmą, į darbą, į religiją ar suartėja su sūnumi. Jai tai naudinga, tačiau ryšio su dukra nesustiprina. Mergaitės pasąmonėje ji virsta žinoma pasakų heroje – piktąja ragana.

Net būdama labai pririšta, dukra vis dėlto šiek tiek atsiskiria nuo tėvų. Tačiau, palaikant santykius su vyrais ir moterimis, jai tenka įveikti labai dideles kliūtis: užaugusi ji įsimyli vedusius vyrus; nesutaria su moterimis kolegėmis (konkurencija su jomis stipresnė už draugystę); lengvai pastebi vyrų trūkumus, todėl lengvai jais nusivilia (vyrai neatlaiko palyginimų su tėvu). Ją gali patenkinti tik nuostabusis princas.

Pasakose princesės laimingai išteka. Mūsų aprašyto tipo princesėms, atvirkščiai, reikia pirmiau išsiskirti su savo netikru princu – tėvu. Jis turi grįžti pas žmoną, o princesė turi matyti juos abu laimingus. Laimingus kartu, o ne po vieną. Laimingus savo pačių, o ne vaikų pastangomis. Tik tuomet ši pasaka turi tęsinį.

Tradicinis istorijos tęsinys – romantinis susitikimas su princu. Jis yra stiprus, narsus, gelbėjantis ir globojantis. Bet kaip jis toks tapo?

 

Vaikystės neturėjęs princas

Vaikystės neturėję princai mėgsta skaityti „Psichologijos Tau“ straipsnius. Jie nori pagilinti psichologijos žinias, kad galėtų kam nors padėti. Juk jų nemokamas darbas – konsultuoti, padėti, gelbėti aplinkinius žmones.

Tai prasidėjo tada, kai princas dar buvo vaikas ir staiga suprato, kad tėvai iš jo daug tikisi. Galbūt jis buvo motinos gynėjas nuo tėvo kumščių, o galbūt gelbėjo tėvą nuo mamos isterikų. Kartais jam tekdavo slaugyti vieną iš sergančių šeimos narių, o kartais – blaivinti. Visai gali būti, kad berniukas tiesiog jautė, jog vienam iš tėvų labai liūdna ir baisu. Ir jie žodžiais ar be jų prašydavo, kad princas pabūtų stipresnis už juos – išklausytų, paguostų. Berniukas tapdavo tuo, už kieno nugaros tėvai galėtų pasislėpti. Galbūt šeimos gydytoju, galbūt guodėju. Nieko keista, jei tėvų buhalteriu ir verslo patarėju, o gal asmens sargybiniu.

Tokio vaiko vaidmuo – būti tėvu tėvams. Tai gali nutikti būnant bet kokio amžiaus – nuo metų iki begalybės. Įdomiausia, kad šis vaidmuo kažkokiu paslaptingu būdu atsispindi jo kūne. Taip, nuo tam tikro amžiaus berniukas pradeda sparčiai augti, galbūt į ūgį, o galbūt į plotį. Gynėjo vaidmuo suteikia jo kūnui savotišką skydo formą. Veido išraiška tampa rimta, nuolat susirūpinusio ir atsakingo žmogaus. Tačiau tuo pat metu joje dabar galima įžvelgti kažką vaikiška – tarsi paliktą slaptą galimybę nevisiškai suaugti. Kartais kas nors įdėmiau pažiūri į princą ir sušunka: „Taigi tu visiškas vaikas!“ Tačiau, kad niekam nekiltų abejonių, tarp kaklo ir pečių dabar matomi įtempti raumeniniai antpečiai, o tarp jų išsikišęs septinto kaklo slankstelio gumbelis – savotiškas kablys. Už jo princą „pakabina“ visokie vargšai, kuriems iš jo nuolat ko nors reikia. Ir ant „antpečių“ jie užmeta savo kryžius, kurie nugula šalia princo kryžiaus.

Ne, išklausyti ir padėti – tikrai ne pats blogiausias vaidmuo. Jis padeda princui jaustis svarbiam, reikšmingam ir palengvina vieną jo žmogiškosios naštos dalį – ieškoti savo pašaukimo. Princas savo pašaukimą žino nuo ankstyvos vaikystės. Jo misija – padėti kitiems.

Tiesa, kai tėvelių princas sparčiai augo ir stengėsi išpildyti šią misiją, jo bendraamžiai vystėsi kitaip. Kai vaikas jau visu rimtumu atsidavė mokslams, bendraamžiai nuo jo nusirašinėdavo ir eidavo žaisti slėpynių. Kai tapo paaugliu, pradėjo daug sportuoti ir ruoštis kur nors įstoti, vienmečiai vaikščiodavo į vakarėlius, gerdavo ir bučiuodavosi laiptinėse. Jis net sukūrė santuoką su žmogumi, kuriam, kaip jis jautė, reikalinga šiokia tokia pagalba. O kiti bendraamžiai tuo metu tiesiog keisdavo partnerius ir bandydavo suprasti, su kuo gi jiems smagiausia. Smagiausia! Princas nekentė šio žodžio, nes už jo slypi dalykai, nederantys su jo vaidmeniu. Tai neatsakingumas, tuščiažodžiavimas, tinginystė, neturėjimas aiškių tikslų, paleistuvystė ir girtuoklystė, pomėgis permesti savo problemas kitiems… Stop! Bet juk princas tam ir skirtas, kad kažkas jam perduotų savo problemas. Vadinasi, gelbėtojas paslapčia nekenčia savo „klientų“ už jų savybę naudotis kitais.

Kartais princui nušvinta sąmonė ir jis pajunta, kad viduje slepiasi mažas vaikas, taip ir nespėjęs pabūti vaiku. Bet tada pasirodo nuostabioji princesė, ieškanti prarasto tėvo. Ir vėl vidinis vaikas lieka pamirštas…

Suaugęs princas kartais suvokia, kad nori stipriai prisiglausti prie ko nors didelio ir stipraus, atsipalaiduoti ir pamiršti viską, ką rytoj privalo padaryti. Sutikęs princesę, jis privalo dar daugiau nei anksčiau – atsirado vaikai, o ir pati princesė su savo kaprizais. Ir, kaip priklauso, jis pasiruošęs priimti jų bėdas, prisiimti atsakomybę ir už jų gyvenimą. Tarsi susitarę, jie kartais suteikia jam tokią progą: tai išgeria, tai suserga, tai nemoka susitvarkyti gyvenimo. Jis žinojo, kokį žmogų rinktis į sutuoktinius ir kokius vaikus auginti! O jie žino, kad jis žino. Ir priekaištauja jam, jei šis per ilgai užsibūna darbe.

Susimąstęs princas, perskaitęs šį straipsnį, jau šiek tiek daugiau supranta ir nori sau padėti. Jis bandys atgaivinti savo vidinį vaiką, išmokti būti linksmas ir neatsakingas. Tie keli vizitai pas psichoterapeutą, žinoma, nebus lengvi. Jis netgi bandys juokauti ir padėti pačiam specialistui pasijusti geriau – šiek tiek suvaidins stebuklingą pagijimą. Tačiau psichoterapeutas nepatikės. Juk jis žino, iš kokių vaikų atsiranda visi konsultantai. Taip, iš panašių į tokius, koks yra vaikystės neturėjęs princas. Beje, būtent dėl to psichoterapeutai jam simpatizuoja.

 

Ir jie gyveno ilgai ir laimingai?..

Pasakose viskas baigiasi vedybomis. Gyvenime vedybomis viskas tik prasideda. Kurį laiką princesės ir princo vaidmenys papildo vienas kitą. Tačiau anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad princesės nusivilia vyrais, nes jie niekada neprilygsta tėvui. O princai prisimena savo poreikius, savo vidinį vaiką ir pasiilgsta meilės bei dėmesio. Jie nueina pas gerąjį burtininką (psichologą) ir prisimena vaikystę. Su burtininko pagalba jie išmoksta dviejų svarbiausių dalykų – rūpintis savimi ir nesitikėti stebuklų. Tuomet tie, kas išmoksta jaustis laimingi tikrame gyvenime, patys tampa burtininkais.

Komentuoti