Žvelgiantiems giliau

Santykiai

Meilės injekcijos bet kokiam draugystės tarpsniui

Ilgainiui jausmai ima blėsti. Tai jokia paslaptis. Tačiau kodėl vieniems pavyksta išsaugoti stiprią santuoką, o dauguma skiriasi? Atsakymo paieškokime jų meilės vaistinėlėje.

„Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“, – šiais žodžiais baigiasi daugelis pasakų. Iki tol herojai patiria įvairiausių nuotykių ir vargų. Ir pagaliau finalas – jie susituokia. Uždanga, aplodismentai. Nuo mažens mums peršama mintis, kad santuoka – tai kažkokio vargo pabaiga, po kurios viskas klostosi gerai. O jei negerai, vadinasi, dar nesuradai tinkamo žmogaus. Tai buvo klaida. Vargas laikinai tęsiasi iki kito išrinktojo…

Ši idėja pražudė ne vieną santuoką. Realybėje iš meilės kuriama santuoka periodiškai ima silpnėti. Juk visavertė meilė susipina iš susižavėjimo, potraukio ir prisirišimo. Tačiau įsimylėjimas ne amžinas, o lytinė trauka neretai įtraukia visai pašalinius žmones. Prieraiši meilė iš tiesų tęsiasi daugelį metų, tačiau neretai atsiranda priklausomybė. O iššūkius jai meta susižavėjimai už santuokos ribų ir lytinio geismo kaprizai. Todėl ilgalaikei meilei palaikyti prireikia vaistų – savotiškų injekcijų, palaikančių meilę ir leidžiančių jai augti.

Pirmieji draugystės metai – jausmais rūpinasi gamta

Pirmaisiais draugystės metais meilei palaikyti didelių pastangų nereikia – čia darbuojasi dar neišblėsęs įsimylėjimas ir lytinis patrauklumas. Gamta pati rūpinasi meile – tik labai aklai ir skubotai susituokę žmonės gali ja nusivilti medaus mėnesį. Kitu atveju nusivilti trukdo savotiškas abipusis „apgirtimas“. Tai – natūralios „injekcijos“, padedančios po konflikto tiesiog nusijuokti ir apsikabinti, o tada viską atleisti, pasibarus pasimylėti ir viską pamiršti, viską atleisti „avansu“. Vis dėlto įžvalgesnė pozicija – pirmuosius nesutarimus laikyti natūralia santuokos dalimi ir susikurti patikimą vaistą jiems išgyventi.

Atvirumo injekcija padeda išgyventi nesutarimus. Tai gali atrodyti taip: jaunieji kiekvieną savaitgalį susėda vienas priešais kitą ir susitaria, kad kitas tyliai klausysis. Vienas atsisėda į „juodąją kėdę“ ir sako: „Man šią savaitę nepatiko… (kad neišplovei indų; kad nesumokėjai už taksi; kad netaktiškai atsiliepei apie mane savo motinai).“ Išsakęs tai, kuo buvo nepatenkintas, jis persėda į „baltąją kėdę“ ir tęsia: „O patiko man štai kas (tavo paruošta vakarienė, kad pavedžiojai šunį, kad pasirūpinai mano poilsiu savaitgalį).“ Vėliau tą patį pakartoja antra pusė. Būtina dalis – kritiką užbaigti komplimentais. Galima nesisėsti į „juodąją kėdę“, tačiau į „baltąją“ būtina! Tokia atvirumo injekcija saugo jaunuosius nuo „skriaudų kaupimo“ ir didina pasitikėjimą. Ar visuomet?

Ankstyvi nusivylimai rimtesni, kai žmonės tuokiasi dėl tam tikros priežasties: kad ištrūktų iš tėvų namų, dėl bajerio, išgėrus ar „iš reikalo“. Antroji pusė nekelia didelio susižavėjimo ir pati santuoka iš esmės yra tik „gelbėjimosi ratas“. Mylėtis ir gyventi po vienu stogu su nemylimu žmogumi – didelė kančia. Todėl injekcijos, padedančios dar neįformintiems santykiams neperaugti į visišką pragarą, yra atviras ir ryžtingas susitarimas: neskubėkime gyventi kartu, o jei per klaidą susituokėme, nebijokime skirtis. Nepradėkime ilgo kelio iš reikalo ir kiekvienas prisiimkime atsakomybę. Taip, tai skaudu, tačiau išlaikykime pagarbą ir dėkingumą už tai, kas buvo. Ir jei gims vaikas, susitarkime dėl tėvystės ir priežiūros. Visuomet geriau palikti galimybę išeiti prieš patenkant į santuokos vergiją, kad ir koks puikus sprendimas ji atrodytų. O jei santuoka buvo kuriama iš meilės? Praeina kokie septyneri metai, ir jos laukia nauji išbandymai.

Septinti draugystės metai. Aktyviai kurkite meilę

Statistikos duomenis dauguma porų skiriasi būtent septintaisiais santuokos metais. Dažniausiai tuo metu jos jau turi bent po vieną vaiką. Jei jūs nenorite patekti tarp šių santuokų, pasirūpinkite meilės injekcijomis. Iššūkis labai rimtas!

Šiuo laikotarpiu jūs, ko gero, nebe dviese. Turite vieną ar du vaikus. Tai reiškia, kad iš dviejų širdžių romantinio dueto pavirtote trio ar kvartetu. Ir jums, be mylimojo vaidmens, teko išmokti naują – tėvo ar mamos – vaidmenį. Natūralu, kad mylimųjų ir meilužių vaidmenims pradeda trūkti energijos. Seksualinis gyvenimas ir romantika patiria sunkius išbandymus: palikuonis vakarais verkia, o kartais net persikelia į jūsų miegamąjį. Jei ne į pačią jūsų lovą. Seksu užsiimate retai, o ir jis būna komplikuotas („Ša, ar vaikas dar nemiega?“). Pradedate dažniau bartis dėl šeimyninių pareigų, taip pat atrandate, kad sutuoktinio požiūris į vaikų auklėjimą ir į buities darbus skiriasi nuo jūsų. Jis ir negali būti panašus, nes atėjo iš svetimos šeimos, kur buvo kitokios taisyklės. Žinoma, norėtumėte, kad partneris su jumis sukurtų naują „taisyklių rinkinį“, jis irgi su tuo sutinka, tačiau kiekvieną sutikimą su jūsų pasiūlymais laiko dideliu savo kompromisu. Už kurį, kaip jam atrodo, yra nusipelnęs tam tikrų nuolaidų: „Jei sutinku, kad gali mokytis namuose, o aš po darbo žaidžiu su mažyliu, tai kodėl nesutinki, kad šeštadienį aš galėčiau eiti pažaisti su draugais biliardą?“

Dėmesio! Jūsų meilei palaikyti reikalingos neatidėliotinos injekcijos:

jau aprašytas „baltos ir juodos kėdės“ žaidimas;

įvairesnės meilės apraiškos: „neplaniniai“ meilės žodžiai ir SMS; erotinis ir paprastas masažas vakarais; „neproginės“ dovanėlės;

būtini „ištrūkimai“ iš namų dviese, kai tėvai vėl gali virsti mylimaisiais;

kraštutiniu atveju – šeimos psichoterapeuto konsultacijos: galėsite išsikalbėti be kaltės jausmo ir lyg veidrodyje pamatyti savo santykius iš šalies.

Kaip matote, visais atvejais reikės būti aktyviais meilės kūrėjais, nepaisant išeikvotos energijos tėvystei ir darbui. Dauguma žmonių šioje situacijoje sakytų: „Sutinku, visa tai – ir išvykos, ir dovanėlės – labai reikalinga, tačiau grįžus iš darbo norisi tik viena – atsijungti. „Atsijungimui“ dirbanti pusė neretai pasirenka alų, televizorių, kompiuterį ar seksą. Sutuoktinis, užsiimantis vaiku, nesutinka! Neretai jis pats būna pervargęs, alkoholio netoleruoja, o sutuoktinio atsukta nugara prie kompiuterio seksualinio geismo nesukelia. Tačiau jei šioje situacijoje atsiranda kad ir kiek „iš vidaus pastūmėtos“ meilės injekcijų, jos atsiperka! Ir jos nekainuoja nežmoniškų pastangų: netgi sėdint po darbo fotelyje galima parašyti mylimam žmogui žinutę: „Po pagalve tavęs laukia dovanėlė.“ Arba netikėtai pasakyti: „Renkis, eime į parką, nes mano mama sutiko porą valandų pažiūrėti mažylį.“

Dešimti–dvylikti metai. Prisiminkite pradžią

Laimei, išgyvenote pirmąsias krizes. Vaikai vaikšto į mokyklą, jiems nereikia nuolatinės priežiūros, o ir jūsų materialinė padėtis po truputį stabilizavosi. Vargu ar vis dar esate aistringai įsimylėję vienas kitą, tačiau tikrai prisirišę. Dažnai čia išryškėja „priklausomo vergo“ ir „nepriklausomo šeimininko“ žaidimas. Vienas iš jūsų nuo pat pradžių būdavo leidžiama suprasti: „Aš esu laisvesnis už tave ir galiu, jei ką, išsiskirti.“ –„O ne, tik ne tai. Šito aš nepakelsiu!“ Už šių žodžių slypi dvi netiesos. Nei „vergas“ nėra toks bejėgis, nei „šeimininkas“ nėra tiek laisvas. Iš tiesų tai tik psichologinis žaidimas – jei „priklausomas vergas“ staiga sutiktų ir iš tikrųjų „paleistų“ savo išrinktąjį („O gal tikrai išeik?“), tikėtina, kad pirmasis išsigąstų ir pats parodytų, kad yra tiek pat priklausomas! Todėl „priklausomai“ pusei labai svarbu ugdyti pasitikėjimą savimi ir pratintis prie minties „Aš galiu išgyventi vienas“. Kartais net naudinga pabūti pusdienį ar dieną atskirai nuo šeimos. Žinoma, skirtis reiktų nedažnai – juk šeimos jausmui palaikyti naudinga būti kartu. Laimei, vaikai dar maži, o tai reiškia, kad meilės jausmą papildo šeimos džiaugsmai: visa šeima važiuoja prie jūros; visi važinėjasi dviračiais po miškelį; šeimyninės šventės su svečiais. Tačiau ką daryti, kai vaikai užsiėmę savo žaidimais su savo draugais?

  • Šiuo laikotarpiu svarbu atgaivinti jausmus, ir injekcija gali tapti romantiką skatinančios tradicijos.
  • Kurioje vietoje jūs susipažinote? Gal verta ten nuvažiuoti dviese?
  • Kokia muzika grojo per pirmą jūsų šokį – gal galima jos abiem pasiklausyti?
  • Kokiais drabužiais buvote apsirengę per pirmą pasimatymą? Gal galima užsivilkti ką panašaus?

Paklauskite savęs ir sutuoktinio, ar norėtumėte viską pradėti iš pradžių? Jei atsakymas teigiamas – dėmesio! Įsivaizduokite, kad vienas buto kambarys tapo laiko mašina, nuskraidinančia į draugystės pradžią. Paimkite savo sutuoktinį už rankos ir iškilmingai ženkite į šį kambarį. Kaip jame jaučiatės? Jei jausmas puikus ir galite pasakyti: „Taip, norėčiau pakartoti šį kelią su tuo žmogumi“, – jūsų santuoka gavo puikią injekciją!

15 ir daugiau draugystės metų. Pagalvokite apie save

Jūsų santuoka brandi. Vaikai išaugo ir tapo savarankiški. Jie dar nėra visiškai įsitvirtinę, tačiau jau turi savo mylimuosius. O gal studijuoja ir dirba užsienyje. Faktiškai jūs liekate „tuščiame lizde“. Ar šiuo metu reikalingos meilės injekcijos? Taip, tik šiuo metu laukia naujas iššūkis.

Iki tol jūs vykdėte programą pavadinimu „Mes šeima“. Tai reiškia, kad kiekvienas iš jūsų darė tam tikrus neišvengiamus kompromisus, dalį savo „aš“ skirdamas tam tikrai žmonių grupei. Individualumas iš dalies buvo „ištirpęs“ šeimos reikaluose. Žinoma, jūsų sutuoktiniui gali pasirodyti, kad jis buvo „ištirpęs“ labiau nei jūs, o jūs neretai elgdavotės egoistiškai. Taip galite manyti ir jūs, tačiau kam be reikalo graužtis? Geriau atitaisykime padarytas klaidas – pradėkime „aš“ praturtinimo programą:

Tegul sutuoktinis, kuris tikrai didelę dalį savęs buvo paaukojęs vaikams ir šeimai, prisimena savo individualumą: nutrauktas studijas, nerealizuotas svajones, neišryškintus talentus. Jis turi teisę baigti dailės mokyklą (taip, nors jam ir per keturiasdešimt!), išmokti jodinėti, pradėti lankyti japonų dailės ar kinų gimnastikos taiči kursus.

Sutuoktinis, kuris didesnę laiko dalį rūpinosi savimi, gali prisiminti savo antrosios pusės indėlį su dėkingumu ir padovanoti jai pinigų studijoms, abonementą kursams, masažo kuponą, kvietimą į koncertą ir apskritai – tiek, kiek išgali, – tai, apie ką antroji pusė tik pasvajodavo!

Abiem svarbi meninė išraiška: dabar kiekvienas turi teisę kurti savaip: kūryba laikytina ne tik dailė ar muzika, bet ir drožinėjimas, floristika, memuarų rašymas, dekupažas bei meninė fotografija.

Taigi meilė nemiršta. Jei tik prisimename ją ir laiku pasirūpiname jos gyvavimu. Tuomet prieš baigdami šį gyvenimą galime pasakyti: „Taip, iš tiesų mes gyvenome ilgai ir laimingai“. O jei šalia tuo metu bus anūkų, sukurkite apie tai jiems pasaką – tokią, kuri padės jiems ateityje rūpintis savo meile.

Komentuoti