Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Aš nenusipelniau čia būti, arba Apsimetėlio sindromas

Daug pasiekę žmonės atrodo savimi pasitikintys, tačiau dažnas iš jų giliai viduje išgyvena dviprasmiškus jausmus.

„Tu protingas. Tu turi talentą. Tau puikiai sekasi.“ Taip, tai skamba gerai. Bet kad ir kiek sykių jums tai kartotų, vis tiek tuo netikite. Ir tai nėra apsimestinis kuklumas, kai susidrovime gavę įvertinimą. Ne, apsimetėlio sindromas (angl. impostor syndrome) – tai nuoširdus įsivaizdavimas, kad neturi gabumų ir kompetencijų, esi ne savo rogėse ir tik laiko klausimas, kada kiti tai išsiaiškins.

Apsimetėlio sindromas yra labai klastingas: jis susijęs su didžiule sukaustančia baime, dėl kurios praleidžiame palankias progas, nesiryžtame daryti svarbių dalykų ir nuvertiname savo pastangas net tada, kai reikėtų aukščiau iškelti galvą.

Skamba kaip jūsų istorija? Nesate vieni – tyrimai rodo, kad bent 70 proc. mūsų bent kartą gyvenime patiriame šio sindromo apraiškų. Jausmas, kad esi nieko vertas apsimetėlis, labai tikras, labai skausmingas ir gyvenime gali išties brangiai kainuoti. Gali būti, kad kainuoja jau dabar.

Ironiška tai, kad pareigų paaukštinimas greičiausiai nesumažins neadekvatumo pojūčio. Priešingai, jis netgi stiprėja, kai žmonės kyla karjeros laipteliais. Kuo daugiau pasiekiame, tuo dažniau daužomės alkūnėmis su talentingais, protingais žmonėmis ir, lygindami save su jais, vis labiau jaučiamės kaip neapsiplunksnavę paukščiukai, per klaidą patekę ne į tą lizdą.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje 

Komentuoti