Žvelgiantiems giliau

Padėk sau

Pakeisk savo gyvenimą!

Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad prabundate po dešimties metų. Koks paros metas? Kur esate? Kokius kvapus užuodžiate? Kas yra su jumis? Ką darote pirmiausia? Ką rengiatės? Kur einate? O gal važiuojate? Kuo važiuojate: dviračiu, automobiliu, gal metro kokiame nors žmonių pilname Azijos didmiestyje? Kur nuvažiuojate, su kuo kalbatės? Ar dirbate? Kiek uždirbate? Kas laukia vakare? Sportuojate? Kokią sporto šaką renkatės? Galbūt mezgate arba mokotės someljė mokykloje? Ką valgote vakarienei? Kada einate miegoti?

Tokį paprastą, bet labai smagų vaizduotės pratimą neretai atliekame su mokyklą baigiančiais paaugliais, kurie dar tik žvilgčioja į suaugusiųjų pasaulį. Pasaulį, kuriame kiekvieną dieną renkamės, tad esame itin atsakingi už tai, ką pasirinkome ir kas bus po to, o dar tiksliau sakant, dėl to. Visgi būtent suaugusieji neretai sureikšmina abitūros egzaminus ir studijas aukštojoje mokykloje, dažnai iš jų girdžiu: „Niekur neįstojęs susigadins gyvenimą. Viskas ant kortos pastatyta.“ Tarsi nebūtų kitų pasirinkimo galimybių ir egzistuotų kritinis gyvenimo periodas apie 18–19-uosius metus, kai įsėdę į laivą išplaukiame į atvirą jūrą, kurioje su tuo laivu iki gyvenimo pabaigos ir blaškysimės.

Anksčiau ar vėliau visi rizikuojame įlipti į tokį laivą. Jei savo kasdienybę galite apibūdinti trumpai, pavyzdžiui, „gyvenimas teka ramia vaga“, tai – signalas. Amerikiečių psichologas Barry Schwartzas 2004 m. aprašė XXI amžiaus vilkduobę – pasirinkimo paradoksą: kuo daugiau galimybių rinktis turime, tuo daugiau nerimo kyla ir tuo sunkiau pasirinkti. Panašu, kad savo – suaugusiųjų – pasaulyje kasdien turime tiek daug pasirinkimo galimybių, kad tarsi paralyžiaus apimti renkamės jų visai nebematyti. Tada patogu sakyti, jog plaukiu karjeros, šeimos ar tiesiog viso gyvenimo laivu, į kurį įsėdau seniai, ir nekyla klausimų, ar galėčiau iš jo išlipti. Nekyla net klausimų, ar galėčiau bent trumpam sustoti kokiame nors patogiame uoste ir perdažyti nublukusius laivo šonus. O galėčiau. Ir, jei po dešimties metų dieną pradėti noriu kitaip, ką dėl to nuveikti galiu šiandien?

Jei mane kas pakeis, tai vis tiek būsiu aš

Norėdami jau dabar keisti savo ateitį, turime įsisąmoninti, kad tas žmogus, kuris kažkur atsibus po dešimties metų, būsiu aš. Graikų filosofas Plutarchas dar pirmajame mūsų eros šimtmetyje svarstė, ar keičiantis kūnui, kai mirusias ląsteles pakeičia naujos, keičiasi ir savastis. Ar gali būti taip, kad vieną rytą atsibusime kitu žmogumi? Dauguma atsako, kad ne, ir dėl to pasirašo pensijų kaupimo sutartis, apdraudžia turtą ir profilaktiškai tikrinasi sveikatą. Atliekame dalykus, kurie nėra svarbūs, o kartais ir trukdantys (papildomos išlaidos) dabar, tačiau gali būti reikalingi ateityje. Kas tas ateities aš? Daugumai žmonių lengviau save įsivaizduoti po penkerių nei po keturiasdešimties metų. Kuo lengviau įsivaizduoti, tuo lengviau įsijausti ir susitapatinti. Emily Pronin, su kolegomis Prinstono universitete atlikusi tyrimą, teigia, kad gali pakakti ir kelių dienų laiko atstumo, kad save suvoktume labiau kaip kitą žmogų nei patį save, t. y. savimi dabar dažnai esame linkę pasirūpinti labiau nei kitais ar savimi ateityje. Kuo toliau žiūrime į ateitį, tuo labiau linkstame toje tolimoje ateityje mažiau rūpintis savimi, lyg tai būtų kitas asmuo. Žmonės skirtingai stipriai išgyvena savo tapatumo tęstinumą. Rinkodaros profesorius Halas Hershfieldas iš Niujorko universiteto nustatė, kad geresnius sprendimus dėl savo ateities priima būtent tie, kurie stipriau tapatinasi su savimi ateityje. „Jei mane kas pakeis, tai vis tiek būsiu aš“, – tiksliai tapatumo tęstinumo idėją kadaise užrašė Andrius Mamontovas. O profesorius H. Hershfieldas pataria dažniau fantazuoti apie save ateityje. Žengdami dar vieną žingsnelį fantazijoje pabandykite paklausti įsivaizduojamojo ateities aš, ko jam norėtųsi paprašyti ar palinkėti jums dabartyje.

Ateitį nulemiame patys

Įprastai labiausiai stengiamės dėl to, kas svarbu šiandien, rytojaus reikalus atidėdami būtent rytojui. Jau tautosakos dalimi tampančios antraštės „Kelininkus žiema užklupo nepasiruošusius“ juokingos, tačiau gana stipriai atspindi ir mūsų gyvenimą. Ateitis neretai mus užklumpa netikėtai. Kita vertus, daugybė žmonių turi gana aiškius planus ne vieniems metams į priekį. Sudarant tokius planus, svarbiausias blaivus žvilgsnis į tai, ką turiu dabar, ir į tai, ką noriu pasiekti ateityje. Toliau gali sekti žingsnių, reikalingų tikslui pasiekti, dėliojimas, numatant ir tai, kas padės, kai bus sunku. O sunku bus. Vis dėlto gali būti, kad dar sunkiau bus vieną dieną suprasti, kiek metų praėjo sukantis kasdienybėje: dirbant beprasmį darbą, žiūrint televizorių, tvarkant namus ar bendraujant su nuobodžiais žmonėmis. Anot psichologijos profesoriaus Arto Markmano iš Teksaso universiteto Ostine, gyvenimui prasmę suteikia dideli dalykai, pavyzdžiui, tėvystė arba puikus jums svarbių žinių ar įgūdžių įvaldymas. Tai tie dalykai, kuriems pasiekti nepakanka dienos ar savaitės. Norėdami įgyvendinti didžiąsias svajones, turime nuosekliai stengtis ir nemažai ko atsisakyti. Bet tam, kad atsisakytume malonių dalykų šiandien, turime aiškiai žinoti, kuo tai svarbu bus rytoj, po metų ar po dešimties.

Kai sportininkas planuoja sezono tikslus, jis visuomet atsižvelgia į esamą fizinę formą ir numato, kaip ir kiek ją gerins. Jums taip pat svarbu įvertinti savo situaciją, kad susiorientuotumėte, iš kur išjudėsite ir kokius lūkesčius galite kelti ateičiai. Šiame etape svarbu nuoširdžiai įsivardyti ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias savo vietas bei norus.

Vienas dažniausių savęs įsivertinimo iššūkių – žmogiškas polinkis save pervertinti. Šis reiškinys vadinamas „aukščiau vidurkio“ efektu: dauguma mano, kad jų intelektiniai gebėjimai, charakterio savybės, sveikatos būklė, netgi vairavimo įgūdžiai yra geresni nei vidutinio piliečio. Tai viena iš mąstymo iliuzijų – juk matematiškai galvojant to niekaip negali būti. Šią mąstymo iliuziją giliau tyrinėję Justinas Krugeris ir Davidas Dunningas iš Kornelio universiteto dar 1999 m. įrodė, kad kuo prasčiau kažkas sekasi, tuo sunkiau tai pastebėti ir atitinkamai įvertinti pačiam. Vadinasi, verta į pagalbą pasikviesti patikimą žmogų, su kuriuo galite atvirai pasikalbėti tiek apie savo dabartinę situaciją, tiek apie planus. Žvilgsnis iš šalies padėtų realistiškiau įvertinti, ką turite ir ką norite pasiekti.

Toks įsivertinimas kartu gali būti proga pasverti, kiek svajonės ir norai išties jūsų, o kiek primesti kitų: tėvų, draugų ar mylimųjų. Gyvenimas ir darbas Lietuvoje ar užsienyje, vaikai, santuoka, net mityba ar išvaizda – sritys, kuriose artimieji nevengia nurodyti ar bent jau patarti, kaip būtų geriau. Tačiau mokslininkai pastebi, kad gyvenimu labiausiai patenkinti tie, kurie gyvenimo paveikslą dėlioja vedami vidinių paskatų, o ne aplinkos primestų pageidavimų. Vargu ar tai laimė, jei santuoka, vaikai, prestižinis darbas ar kiti vadinamieji gero gyvenimo atributai yra daugiau aplinkos lūkestis jums nei jūsų tikroji svajonė. Misūrio universiteto profesorius Kenas Sheldonas, su komanda atlikęs ne vieną motyvų ir pasiektų tikslų sąsajų tyrimą, teigia, kad būtent vidiniai, o ne kitų primesti motyvai stipriausiai veda tikslo link. Žmonės, kurie viduje dega noru pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, linkę nuosekliau ir stipriau stengtis, jiems paprasčiau paaukoti dabartinius malonumus dėl galutinio rezultato.

Ne taip lengva, kaip atrodo

Kad ir kiek svarstytume apie ateitį, mintys neretai ir lieka mintimis, o pradėjus veikti žlunga ne vienas iš pradžių atrodęs puikus planas.

2012 m. žurnalo „Veidas“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, 85 proc. lietuvių laiko save optimistais, kuriuos tik kartais aplanko pesimistinės mintys. Optimizmas – sveika: optimistai daugiau sportuoja, sveikiau maitinasi, mažiau rūko, lengviau ištveria stresą keliančias situacijas. Tačiau perdėtas optimizmas ne visada dera su mėginimais apibrėžti realius ateities planus. Rutdžerso universiteto psichologijos profesorius Neilas Weinsteinas pastebėjo, kad studentai iš savo ateities tikisi kur kas daugiau, nei būtų galima prognozuoti atsižvelgiant į bendras populiacijos tendencijas. Studentai mano, kad jų santuokos truks ilgiau, jie keliaus dažniau ir bus sveikesni nei statistinis amerikietis.

Fantazijose piešiame vaizdus, kad, atėjus reikiamai akimirkai ateityje, būsime visai kitokie: geresni nei dabar, labiau lydimi sėkmės. Tačiau tam laikui atėjus būname tie patys mes: neretai tingintys, atidėliojantys, klystantys ir kartu bijantys suklysti.

Esame ne tik linkę pervertinti savo pajėgumą siekiant sėkmės, bet ir linkę nuvertinti tos sėkmės kainą. Kai svarstome apie vaikus, dažniausiai vaizduojamės mielas guguojančias būtybes, kurios augs ir taps mažomis dailiomis mergaitėmis ar berniukais. Dažnai romantizuotame šeimos paveiksle kažkur pranyksta bemiegės naktys su verkiančiu kūdikiu ant rankų. Lygiai kaip už valdžios ir pripažinimo pranyksta kasdienis stresas, įtampa, kurią patiria aukštas pareigas užimantys žmonės. Galbūt ir jūs 55-erių norėtumėte atrodyti kaip Madonna, tačiau jos asmeninės trenerės Nicole Winhoffer komentaras nušviečia alinančią tokios išvaizdos pusę: „Disciplina, susitelkimas, planavimas, grafikai, dieta, kūrybiškumas, treniruotės, sveikata, energija, poilsis, miegas, rūpestis savimi – norėdama būti geriausia dėl to ji turi atiduoti viską.“ Madonna treniruojasi dvi valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Be to, trenerė tęsia: „Aš treniruoju sunkiausiai pasaulyje dirbančią moterį, kuri, nepaisydama visko, randa laiko sportui. Net jei dirbate nuo 8 iki 20 val., rytais kelkitės 6 val. ir sportuokite nuo 6.30 iki 7.30 valandos.“ Kiekvieno didelio laimėjimo šešėlyje lieka milžiniška to laimėjimo kaina. Ir kai visi trokštame pasiekti ką nors įspūdinga, retas kuris svajoja apie nuoseklų sunkų darbą, kurio reikia tam pasiekti, o vėliau išlaikyti.

Tokių savo galių pervertinimo ir svajonių išsipildymo kainos nuvertinimo spąstų išvengti gali padėti reali patirtis su žmonėmis, kurie jau pasiekė tai, ko norėtumėte. Jei svajojate išmokti groti smuiku, pasikalbėkite su šį instrumentą įvaldžiusiu žmogumi. Galvodami apie vaikus, bent kelias atostogų dienas (ir naktis) praleiskite su bičiuliais, auginančiais mažylį. Sėkmingai savo tikslus pasiekę žmonės gali pasidalyti ne tik didele laime, bet ir papasakoti apie sunkumus, laukiančius iššūkius. Būtent iš jų galite gauti gerų patarimų, į ką atsižvelgti apsisprendžiant, ar tikrai norite siekti šio tikslo, ir kaip nepasiklysti einant jo link.

Nusitaikykite į sėkmę

Gyvenimo būdas susideda iš kasdienių įpročių. Įpročiai yra tai, ką mes nuolat darome arba vengiame daryti. Įpročius keisti nėra paprasta, tačiau turint tikslą – įmanoma. Į pagalbą galima pasitelkti net mobiliąsias programėles. Viena tokių – programėlė „Lift“, kurią nemokamai galite parsisiųsti į savo išmaniuosius įrenginius. Nustebsite pamatę, kiek žmonių nori, kad programėlė pyptelėjimu jiems primintų išsivalyti dantis ryte ir vakare. Penki „Lift“ naudotojų trokštamiausi įpročiai: gerti daugiau vandens, mankštintis, skaityti, medituoti ir eiti miegoti iki vidurnakčio. Panaršę atrasite daugybę kitų idėjų, apie ką programėlė periodiškai jums primintų, kad artėtumėte savo kitokio gyvenimo link.

Gyvenimas nepasikeičia per dieną, link pokyčių artėjame. Kol pokyčiai galiausiai ir tampa mūsų įprastu gyvenimo būdu. Gali būti, kad nusprendę bėgioti rytais greitai pavargsite ir pirmą lietingą rytą mieliau dar pusvalandį prasivartysite lovoje. Tačiau pralaužę šiuos tingulio ledus ir pasiryžę, tikėtina, kitą rytą išbėgsite jau lengviau. Kol ateis laikas, kai rengtis sportinę aprangą ir bėgti laukan bus pati pirma reakcija suskambus žadintuvui.

Įdomu tai, kad būtent stipriau į laimėjimus orientuotos asmenybės dažnai suklumpa siekdamos ilgalaikių tikslų. Tokie žmonės pakankamai pasitenkinimo gauna atlikdami tai, kas svarbiausia dabar, nors tai nėra taip svarbu ateities perspektyvoje. Tikėtina, kad kolega, kuris nuolatos atsakinėja į krūvas laiškų ar komentuoja net tuos dokumentus, kur jo komentarai nėra būtini, nekuria ilgalaikio karjeros plano. Jam svarbiau gauti pripažinimą čia ir dabar.

Negalime sukontroliuoti visko, kas aplink. Kartais reikia tiesiog atsakyti į krūvas laiškų. Tačiau galime mėginti dėliotis aplinką taip, kad ji kuo mažiau trukdytų ir kuo labiau padėtų. Jei jūsų tikslas yra susirasti partnerį, nelaukite, kol jis nukris iš dangaus. Eikite į vietas, kur norėtumėte, kad lankytųsi jūsų antroji pusė. Išsikelkite tikslą kas savaitę ten užkalbinti naują žmogų. Jei gerai sekasi, pagalvokite, gal kilstelėkite tikslo kartelę – ne tik užkalbinti, bet ir pakviesti kavos. Jei sekasi sunkiai, pasikalbėkite apie tai su artimu žmogumi. Gal ką nors darote ne taip?

Nepamirškite tarpinių stotelių

Vieniems tai Naujieji metai, kitiems gimtadienis ar mokslo metų pradžia. Kartais svarbu sustoti ir įvertinti, ko per metus pasiekėme, ko sieksime toliau. Retas kuris dirba tą darbą, apie kurį svajojo vaikystėje, kitaip kas penktas būtų astronautas, o kas antra – ledų pardavėja. Ir nėra čia ko gailėtis: nuo to laiko iki dabar turėjome labai nemažai progų sustoti ir pergalvoti savo planus. Susikurkite tokių progų ir dabar. Net kai turite puikų planą artimiausiam dešimtmečiui, nebijokite kasmet jį peržiūrėti – jis gali keistis. Galima sakyti, kad jis tiesiog privalo keistis. Juk aplinka keičiasi vis greičiau ir nėra paprasta prognozuoti, kaip pasaulis atrodys po penkerių metų, taigi natūralu, kad galiausiai ir iš jūsų pirminio plano gali likti tik kryptis. Tačiau svarbi kryptis – be jos išvis nežinotumėte, kur keliauti. Arba keliautumėte tiesiog pasroviui.

Neretai tas „pasroviui“ būna tiesiog kitų žmonių lūkesčių pelkynai. Norėtųsi išsiskirti su vyru? Tačiau jis labai patinka jūsų tėvams, draugams? Į santykius investavote daug laiko ir pastangų? Čia svarbu nepaklysti ir prisiminti, kad to, ką investavote, jau nebėra. Santykiai jūsų netenkina ir svarbu galvoti, ką daryti toliau su visu laiku ir energija, kurią turite ateityje. Kalbant paprasčiau, tokie sprendimai kartais gali priminti investicinius fondus: kai fondas, į kurį investavote nemažai pinigų, žlunga, galite pasirinkti rizikuoti ir mėginti investuoti ten pat arba keisti fondą, į kurį sudėsite likusius pinigus. O kalbant ne taip paprastai, žinoma, santykiams svarbi abiejų pusių motyvacija kurti bendrą gyvenimą, o sprendimus lemti gali bendras sutarimas arba nesutarimas, bet ne nostalgija su šiuo žmogumi prarastam laikui. Lygiai taip pat kritiškai galima pažiūrėti ir į studijas ar darbą, kuris nebedomina. Juk prarastas laikas yra prarastas, bet ar tikrai norisi jį taip pat prarasti ir toliau?

 

Ar jūsų planas realus?

Prieš pradėdami vykdyti gyvenimo pokyčius, pasitikrinkite.

Ar iškeltas tikslas ir jūsų vertybės dera?

Galite žavėtis keliautojų, kurie metų metus bastosi atokiausiuose planetos regionuose, istorijomis, tačiau ar tikrai mėgstate, kai gyvenime tiek neužtikrintumo? Kad ir koks iš pirmo žvilgsnio uždegantis būtų tikslas, jei jis nedera su vertybėmis ir charakteriu, ilgainiui mažės motyvacija jo siekti, o pasiekę nepatirsite lauktos palaimos.

Ar tai nesikerta su kitais jūsų gyvenimo prioritetais?

Gali atrodyti puiku savaitgalius leisti turistiniuose žygiuose, kur susipažinsite su naujais bendraminčiais, tačiau reikia nepamiršti, kad tokiu atveju jūsų savaitgalių laiko neteks šeima ir bičiuliai. Kad ir kokį planą turėtumėte, numatykite ne tik jo pranašumus, bet ir tai, ką teks paaukoti dėl sėkmės.

Ar tikrai to norite?

Dar kartą pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodys jūsų diena, pasiekus norimus pokyčius. Nutrinkite rausvą atspalvį, kuriuo nudažytos visos svajonės: ar tikrai namas užmiestyje bus geriau už butą miesto centre? Galvokite ne tik apie didesnę asmeninę erdvę, savą kiemą ir švaresnį orą, bet ir apie kasdienio susisiekimo klausimus, aplinkos tvarkymo ir apsaugos rūpesčius.

Ar tikslas priklauso nuo jūsų?

Jei tikslą pasiekti galima atliekant konkrečius veiksmus, puiku. Tačiau jei apie namą svajojate tik tuo atveju, jei laimėsite jį loterijoje, pagalvokite dar kartą. Galbūt verčiau būtų ateitį sieti su dalykais, kuriuos pradėti galite šiandien ir kurie priklauso nuo jūsų labiau nei sėkmė loterijoje.

6 Komentarų

  • Mindaugas Gabalis 2015/05/26 at 2:04 pm

    Puikus straipsnis, aciu Lina. 😉

    Atsakyti

  • Anonimas 2015/08/05 at 9:37 pm

    ACIU JUMS LABAI IDOMU MAN TAIP TO REIKEJO

    Atsakyti

  • Begėdis 2016/04/04 at 6:53 am

    Dėkoju už straipsnį, manau reiktų kuo daugiau blaivaus proto, nelengvam Lietuvio gyvenime, kad ir laisvoje Lietuvoje, bet labai sunkioje aplinkoje, kurią patys ir susikūrėme…

    Atsakyti

  • Laima 2016/10/25 at 2:38 pm

    Šiandien dalyvavau psichologės seminare. Labai nustebino, tiksliau pritrenkė jos teiginys” kad MES. T.Y.ŽMONĖS ESAME SIELOS, ĮĖJUSIOS Į KŪNĄ.

    Kyla klausimai
    – tai oficialioji psichologija pripažįsta parapsichologijos pseudomokslo teiginius apie sielą ?
    – tai kodėl psichiatrai žmonės . kurie teigia, kad jie yra sielos. įėjusios į kūną nurašo į psichikos ligonius ir tai vadina jų kliedesiais, dažniausiai diegnozė būna šizofrenija , ?

    Atsakyti

    • Simas 2017/02/12 at 4:22 pm

      Labas Laima,

      Tai mano atsakymai :

      1. Taip jie turi pripazinti tai kad sielos egzistuoja nes tai jau yra irodyta moksliskai o kad buvo atvirksciai irodyta nebuvo.

      2. Šizofrenija – tai tam tikras šio sutrikimo tipas. Pats žodis dažniausiai verčiamas kaip „dvasios skilimas”, tai ne asmenybės skilimas, bet tų keturių pagrindinių funkcijų išsiderinimas, jų pusiausvyros sutrikimas.

      Šizofrenija – pati paslaptingiausia, daugiausia mokslinių ginčų ir abejonių kelianti liga. Kartais ji vadinama ”psichiatrijos karaliene” ir yra laikoma svarbiausia pasauline socialine psichiatrijos problema. Dėl to savo sudėtingumo ši liga dažnai suvokiama kaip pati sunkiausia, o ja ssergantys žmonės vadinami bepročiais.

      Sekmes,iki.

      Atsakyti

  • Eugenija 2017/01/13 at 6:52 pm

    Ačiū, Lina:)

    Atsakyti

Komentuoti