Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Pasąmonė be mistikos

Daugelis žmonių į pasąmonę žiūri kaip į Pandoros skrynią, kurios geriau neatidarinėti. Kiek pagrįstas šis požiūris?

 Terminą „pasąmonė“ galima gerai suprasti, tik paaiškinus, kas yra sąmonė. Mokslinė psichologija sąmonę apibūdina kaip pasaulio atspindį, kuris gali būti perduotas kitiems žmonėms. Sąmonė suprantama pagal analogiją su veidrodžiu. Tai tiesiog atspindėjimas, tačiau jis yra ne pasyvus, o aktyviai konstruojamas, be to, yra ne tik vaizdinis, bet ir juntamas kitais pojūčiais. Žmogus gali papasakoti jo turinį. Pabandykite save stebėti: vos tik kažką pamatote, užuodžiate ar išgirstate, kaip nematomas sufleris galvoje akimirksniu atsiranda žodis. Taigi, jei aš kažką matau ar sugalvoju ir galiu pasakyti žodžiais, tuomet mąstau sąmoningai. O pasąmonė – tai atspindys, kurio negalima išsakyti nei sau, nei kitam žmogui. Tačiau kiti, stebėdami mano kūno kalbą ar interpretuodami mano prisiminimus, gali dalį mano pasąmonės pamatyti arba nuspėti. Pavyzdžiui, skaitydami tarp eilučių, gali įžvelgti mano pasakojamus sapnus.

Žmonės dažnai bijo ir nepasitiki pasąmone, nes psichiatrijoje, siurrealizme ir siaubo filmuose ji vaizduojama siaubingai: čia tūno iracionalūs norai ir impulsai, fantasmagoriški sapnų bei haliucinacijų vaizdiniai.

STRAIPSNIO TĘSINĮ SKAITYKITE NAUJAUSIAME ŽURNALO “PSICHOLOGIJA TAU” NUMERYJE.

Komentuoti