Tema

Pažink save

Tema

Vaikystėje verkdavome visi ir dėl įvairių priežasčių: nepasidalyto žaislo, sumušto kelio ar nugaišusio kačiuko, tačiau suaugus sūrios ašaros aplanko ne kiekvieną. Kai kurie bijo emocijų, kiti nenori pasirodyti silpni, o vyrams ašaras užspaudžia lyčių ir kultūriniai stereotipai. Įdomu tai, kad mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl ašarų prasmės, tad kyla klausimas, verkti ar užgniaužti ašaras. Tilburgo universiteto (Nyderlandai) mokslininkas Asmiras Gračaninas su komanda nusprendė išsiaiškinti, kaip verkimas veikia mūsų savijautą. Atliktame tyrime dalyviai žiūrėjo du už širdies griebiančius filmus: „Hačiko: šuns istorija“ (2009) ir „Gyvenimas yra gražus“ (1997). Jautrūs filmai pravirkdė maždaug pusę žiūrovų. Iškart po peržiūros dalyviai pasakojo, kaip jautėsi. Pastebėta, kad verkiantieji jautėsi prasčiau už neverkusius asmenis. Tačiau, pasidomėjus jų savijauta po 20 minučių, paaiškėjo, kad jie jaučiasi taip pat kaip prieš filmą. Praėjus 90 minučių po filmo peržiūros, ašarotojų grupė jautėsi netgi geriau nei prieš filmą. Spėjama, kad ašaros padeda išlaisvinti susikaupusią emocinę įtampą, todėl gerai išsiverkę jaučiamės…

Pasakose princesės nuolat pakliūva į piktų raganų ar blogųjų burtininkų rankas, o princai ir gerieji burtininkai jas gelbėja. Šis siužetas yra amžinas ir dažnai įvairiomis formomis atsikartoja realiame gyvenime. Klientai tokias istorijas pasakoja savo psichoterapeutams. Pastarieji įvardija tam tikrus santykių dėsningumus, pastebimus jau vaikystėje. Tėčio princesė Jei esate matę filmą „Kietas riešutėlis“, be abejo, įsiminėte, kaip narsus policininkas (aktorius Bruce’as Willisas) stebi savo dukros pasimatymą automobilyje, o paskui su triukšmu atbaido nuo jos vaikiną. Jis elgiasi kaip tikras pavyduolis, o pavyduliavimas – ženklas, kad kažkur glūdi savininkiškas (gal net seksualinis) ryšys. Nors mergina vieną dieną išteka, jos ryšys su tėvu vis dar šiek tiek trukdo santykiams… Mano psichoterapijos kabinete vis pasirodo „mažoji tėvo princesė“. Dažniausiai tai būna ištekėjusi moteris, nusivylusi savo vyru. Visos princesės panašios, nes išsiskiria tam tikrais tipiniais bruožais: nuo mažens jaučiasi artimesnės tėvui, o ne motinai; jų santykiai su motina labai įtempti; labai supranta ir priima…

Dažnai girdite žodžius „baik dramatizuoti“, „per daug giliniesi“, „nesureikšmink smulkmenų“? Ar dažnai pasitaiko, kad atsidūrę triukšmingoje aplinkoje jaučiatės nejaukiai ir norite kuo greičiau susirasti ramesnį kampelį? Ar dažnai susigraudinate, žiūrėdami liūdną filmą ar klausydami už širdies griebiančios istorijos?

Jeigu kas paklaustų, kaip dažnai meluojame aplinkiniams, nesunkiai galėtume atsakyti. O melo priežasčių pateiktume labai įvairių: galbūt nenorėjome įžeisti, gal ieškojome naudos ar stengėmės pasirodyti gudresni ir geresni, nei iš tiesų esame. Melas kitiems mums nesvetimas ir gerai pažįstamas. Tačiau pabandžius atsakyti, kaip dažnai meluojame sau, būtų tikras galvosūkis, nes tokį melą savyje labai retai pastebime. Meluojame sau turėdami priežastį ar net kelias. Už saviapgaulės slypi padarytos klaidos, nusivylimas ir praleistos progos. Jokia paslaptis, kad tokių neįgyvendintų svajonių ir patirtų skaudžių išgyvenimų turime kiekvienas. Juos pripažinti atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, todėl norėdami save apsaugoti iškraipome tikrovę ir tai vyksta taip gudriai, kad to net nesuvokiame. Melo spalvos Melas melui nelygus, todėl norėdami savybę geriau suprasti kai kurie autoriai skirsto melą į atskiras rūšis. Pavyzdžiui, Mahzarin Banaji ir Anthony Greenwaldas savo knygoje „Akloji dėmė: slaptas gerų žmonių šališkumas“ (angl. Blindspot: Hidden Biases of Good People) pateikia…

Mėgstate pomidorų salotas? Negalite atsispirti vištienos sultiniui? O gal esate neabejingi cukraus pudra apibarstytoms spurgoms? Atsakymas priklauso nuo to, kuris maistas kadaise jums buvo pagamintas artimo ir mylimo žmogaus. Posakis „meilė ateina per skrandį“ Bafalo universiteto mokslininkų dėka įgavo naujų spalvų. Pasirodo, gerų prisiminimų teikiantis maistas gali būti puiki pagalba, kai jaučiamės vieniši ar nusiminę. Tyrėjai sako, kad toks maistas padeda pasijusti geriau, net kai nesame alkani. Daugumai tai vaikystėje gaminti patiekalai, nes jie siejasi su meile, rūpesčiu ir buvo pagaminti mylinčių tėvų. Atrodo, geros savijautos sąraše atsirado dar vienas puikus būdas pralinksmėti. Bėda tik ta, kad vieniems guodžiančiu maistu gali būti sveikos salotos, kitiems – riebus ir kaloringas maistas. Tad keptomis dešrelėmis, nors jos ir gali paguosti sunkią minutę, turbūt neverta piktnaudžiauti pernelyg dažnai. Mokslininkai pataria tarp gausybės patiekalų rasti tą, kuris ne tik padeda užklupus neigiamoms emocijoms, bet dar ir negriauna sveikos mitybos įpročių, jei tokių laikotės, žinoma.…