UA-99588513-1 Perdegimo spąstai - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Darbe

Perdegimo spąstai

Tie, kurie dega idėjomis ir kurių rankose darbas virte verda, nuolat giriami. Bet kaip degant neperdegti?

 

Perdegę darbuotojai tik vilki žmogaus kiautą. Jie kalba, nors nemano, kad pokalbis prasmingas, šypsosi, nors nejunta nei simpatijos, nei pagarbos pašnekovui, tvirtina, kad imsis veiksmų, nors iš tiesų dels arba visai nieko nesiims ir dėl to nepatirs nei nerimo, nei kaltės. Jie jaučiasi tokie sugriuvę fiziškai ir emociškai, kad nebeturi jėgų gelbėtis. Ir jiems – vis vien. Jie niekada nebeliepsnos kaip anksčiau, nors visai neseniai buvo tarp geriausiųjų.

Perdegimas – tai emocinių, protinių ir fizinių jėgų išsekimas, kylantis dėl ilgalaikio stipraus streso. Kadangi stresas žmogaus gyvenime neišvengiamas, dažnai atrodo beprasmiška gaišti laiką stebint patiriamo streso padarinius. Vis dėlto tai daryti verta, nes tam tikri ženklai – savijautos ir elgsenos pokyčiai perspėja apie gresiantį perdegimą. Svarbu suvokti, kad perdegimas nėra išsigalvojimas, gudrus pasiteisinimas, norint išvengti įsipareigojimų ir gyventi patogiau šiais visuotinės skubos, technologijų ir konkurencijos laikais. Perdegimas – tai liga, įtraukta į Tarptautinį ligų klasifikatorių ir aiškinama kaip emocinis išsekimas. Deja, Lietuvoje ši liga vis dar negydoma medikų. Užklupus perdegimui, susitelkiama į kovą tik su atskirais simptomais. Todėl kiekvienam svarbu žinoti, kokios aplinkybės veda į perdegimą, kaip atpažinti jo ženklus ir pasirūpinti savimi, norint išlikti gyvybingam.

 

Perdegimo prielaidos

Perdegimo sąvoka pradėta vartoti XX a. 7-ajame dešimtmetyje, siekiant apibūdinti specifinį reiškinį, sparčiai plintantį tarp jaunų ir ambicingų sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų specialistų. Psichologas Herbertas Freudenbergeris ir socialinė psichologė Christina Maslach pastebėjo, kad kai kurie darbuotojai atkakliau nei kiti siekė darbo kokybės, tačiau po kurio laiko netekdavo motyvacijos ir bet kokio susidomėjimo darbu. Paaiškėjo, kad šiuos darbuotojus skatino profesinis idealizmas, kuris pamažu išblėsdavo, jei pritrūkdavo išteklių užduočiai atlikti tobulai. Maksimalistai tiesiog negalėdavo susitaikyti su bejėgiškumu, kurį jusdavo disfunkcinėje darbo aplinkoje.

Vėliau perdegimo sindromo priežastys ir simptomai pradėti suvokti kur kas plačiau. Šiuo metu psichologai sutaria, kad bendriausia prasme perdegimą skatina išsekimas, kylantis įtemptai dirbant ir nepakankamai ilsintis. Perdegti gali bet kokio amžiaus žmonės, tačiau tyrimai rodo, kad didesnė rizika būdinga 19–25 m. ir 30–40 m. specialistams. Pirmiesiems gali būti per sunku prisitaikyti suvokiant, kad jų įsivaizdavimas apie darbą buvo gana klaidingas. Patyrusiems specialistams taip pat neįveikiamu iššūkiu gali tapti spragos tarp puoselėtų vilčių, pastangų ir realių rezultatų. Vis dėlto nuo perdegimo neapsaugo nei santykinai palankus amžius, nei specialybė, nei pareigos. Aplinka, kurioje vyrauja nemaloni bendravimo atmosfera, konkurencija, konfliktai dėl santykių arba išteklių, spaudimas atlikti užduotis neatsižvelgiant į galimybes, per didelis darbo krūvis sukuria palankią terpę perdegti.

Prie perdegimo veda ir tam tikros asmeninės savybės bei nuostatos, pavyzdžiui, tobulumo siekis, noras visada laimėti, didelė klaidų baimė, gėda pasirodyti silpnam arba nekompetentingam.

Atskirą rizikos grupę sudaro asmenys, tiesiogiai dirbantys su žmonėmis. Tai sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų specialistai, švietimo srities darbuotojai, policininkai, vadovai, konsultantai ir kiti. Nuolatinis bendravimas ir atsakomybė už žmones stipriai įtraukia, verčia nuolat būti čia ir dabar. Be to, net atsitiktinės klaidos tampa reikšmingos, o jų padariniai ne taip paprastai ištaisomi, kaip dirbant techninį arba mechaninį darbą. Pagaliau atsitraukti nuo reikalų ar tiesioginio bendravimo, atsiriboti nuo klientų arba kolegų vertinimo bei dirbant padaryti pertraukėles jėgoms atgauti gali būti tiesiog neįmanoma.

Beje, pastarąjį dešimtmetį į perdegimo prielaidų puokštę įsiliejo ir technologijų perpildyta aplinka. Vien komunikavimo technologijos kinta taip sparčiai, kad nuolatinio mokymosi idėja tapo griežtu reikalavimu, kurio nevykdymas gali baigtis darbo vietos praradimu. Tik kur rasti laiko mokymuisi? Daugėja darbuotojų, teigiančių, kad be kompiuterio, interneto ir mobiliojo telefono nebegalėtų atlikti užduočių, ir pripažįstančių, jog dirba po darbo valandų bei savaitgaliais. Akivaizdu, kad technologijų pažanga leidžia dirbti ir bendrauti dar daugiau nei iki šiol, tačiau kartu apsunkina galimybę atsiriboti nuo darbo ir tinkamai pailsėti.

Panašu, kad perdegimas šiuolaikinėse organizacijose gali užgriūti beveik kiekvieną.

 

Žemyn link perdegimo

Prie perdegimo prieinama pamažu. Skiriamos keturios pakopos.

  1. Aktyvus įsitraukimas į darbą. Siekiate būti geriausi, jaučiatės nepakeičiami. Atliekamos užduotys jums atrodo labai reikšmingos, nuo jų juk priklauso ateitis! Kai kurios profesijos, kaip minėta, pačios savaime verčia lipti ir likti ant šios pakopos. Juk nei chirurgas, nei darželio auklėtoja, nei scenoje vaidinantis aktorius negali tiesiog imti ir nutraukti darbą, nes prasidėjo pietų pertrauka. Tačiau, jei jūsų profesija objektyviai nevaržo galimybės deramai papietauti ir kas porą valandų atlikti keletą pratimų fizinei bei emocinei įtampai sumažinti, nenoras paisyti darbo ir poilsio pusiausvyros yra rimtas perspėjimas, jog netrukus leisitės ant antrojo perdegimo laipto.
  2. Atsiribojimas nuo visko, kas trukdo dirbti. Šiuo etapu dirbate itin įtemptai ir tikite, kad taip pasieksite užsibrėžtus tikslus. Link perdegimo einantys vadovai taip pat mano, kad atkaklus darbas ir dar šiek tiek daugiau užduotims skiriamo laiko padės geriau kontroliuoti situaciją ir įveikti kylančias problemas. Užtrunkate po darbo valandų, būdami namie mąstote apie darbą, kalbate apie darbą ir net dirbate iš namų – reikalai dega. Juk tam ir skirtos šiuolaikinės technologijos, ar ne? Svarbius darbus dirbančius tėčius erzina vaikai, kaulijantys pažaisti, vyrus – žmonos, kviečiančios drauge nueiti į kiną, šeimininkus – šunys, laukiantys vakarinio pasivaikščiojimo, sūnus – mamos, besitikinčios telefono skambučio. Taip pat ir svarbius darbus dirbančias mamas, žmonas bei dukras ima nepasitenkinimas dėl to, kad namiškiai reikalauja jų dėmesio. Šventės šiems žmonėms atrodo tik trukdys užsiimti kur kas svarbesniu ir įdomesniu dalyku – darbu, o atostogas jie vadina beprasmiška nuobodybe. Aktyviai ir itin stipriai į darbą įsitraukę žmonės blaiviai nesuvokia, kas iš tiesų su jais vyksta. Jie didžiuojasi savo aistra profesijai ir pasiaukojimu teigdami, kad darbas yra jų gyvenimas. Ir tai gali tapti liūdna tiesa. Tikimybė, kad prireiks epitafijos „visą savo gyvenimą atidavė įmonei X“, atvirkščiai proporcinga poilsio kiekybei ir kokybei. Žmogaus fizinė ir emocinė energija senka, tačiau aprašytasis gyvenimo būdas neleidžia atkurti išnaudotų rezervų.

Skriaudžiamas organizmas ieško būdų gelbėtis. Iš pradžių imasi švelnių veiksmų: galvos ir nugaros skausmų, vis nesibaigiančios slogos, greit prilimpančių virusų. Jei šitaip paprotinti šeimininko nepavyksta, ima streikuoti virškinimo, nervų, kraujotakos sistemos. Kamuoja diegliai, nemiga, greitai plaka arba stoja širdis, sustiprėja lėtinės ligos, vystosi naujos, susergama depresija. Pasitenkinimas darbu mažėja, įsitraukimas virsta atsiribojimu. Žengta dar viena pakopa žemyn.

  1. Vadinamasis nuasmenėjimas, cinizmas atliekamo darbo ir supančių žmonių atžvilgiu. Šiuo kelio į perdegimą etapu tampate abejingi aplinkiniams, vengiate įsipareigojimų, imate jaustis emociškai išsekę, pavargę, palikti vieni su problemomis, kaltinate kitus dėl nesėkmių ir prastos savijautos. Kitaip tariant, fiziniai ir emociniai simptomai stiprėja. Galbūt bandote gelbėtis alkoholiu, persivalgymu, antidepresantais, bet tai, suprantama, nepadeda. Daugėja darbe daromų klaidų, o produktyvumas nuolat krinta, nors darbui skiriate tiek pat laiko. Chroniškas nuovargis tempia į dugną, kuris jau čia pat.
  2. Visiškas emocinių, protinių ir fizinių jėgų išsekimas. Pasiekus paskutinę pakopą, jus kamuoja įvairios ligos, sunki emocinė būklė, neadekvačios reakcijos į aplinkybes, pavyzdžiui, isteriškas juokas, verksmo priepuoliai, agresija arba net saviagresija. Tyrimai rodo, kad perdegę asmenys žudosi dažniau nei kiti, susiduriantys su įvairiomis gyvenimo problemomis. Perdegęs žmogus gali netikėtai suvokti, kad nebesiorientuoja įprastoje aplinkoje (pavyzdžiui, vairuodamas savo mieste), nebeįstengia kalbėti (tuščia galva, užkritę visi žodžiai), darbe gali netikėtai užsipulti klientą, iškoneveikti vadovą. Be to, perdegusiesiems būdinga mesti darbą nieko neįspėjus. Blogiausiu atveju, nekeičiant gyvenimo būdo, perdegusį žmogų gali ištikti mirtis dėl gyvybinių sistemų funkcinių sutrikimų.

 

Darbingumo tyrimai rodo, kad link perdegimo einama vidutiniškai pusantrų metų. Imantis priemonių, pasveikti ir grąžinti darbingumą gali pasisekti per trejus metus. Vis dėlto iki perdegimo turėtas pajėgumas nebegrįš niekada. Net jei pavyks atgauti fizinę sveikatą, motyvacija ir kūrybingumas liks lengviau pažeidžiami, o emocinė ištvermė menkesnė.

 

Kaip neperdegti?

Ne kiekvienas stresas sukelia perdegimą. Jei galite gana gerai kontroliuoti situaciją, savarankiškai priimti reikiamus sprendimus, disponuoti informacija, gauti kolegų pagalbą ir vadovų palaikymą, o jūsų darbo krūvis nėra suplanuotas taip, kad jį įveikti galėtų du ar net trys žmonės, darbo iššūkiai skatins profesine prasme augti bei skleistis ir taps gyvenimo prieskoniu. Vis dėlto, jei bent vienas iš minėtų aspektų sukuria neišsprendžiamų galvosūkių, kuriuos ilgokai nešiojatės kartu, reikėtų apsvarstyti aplinkybes.

Svarbiausia neatidėliojant reaguoti į užsitęsusio streso simptomus ir imtis priemonių įtampai sumažinti, kol nepasireiškė sveikatos sutrikimų. Pagrindinė priemonė – rūpinimasis savimi. Jei jūs, suaugęs žmogus, peršalimo sloga per metus sergate tris ir daugiau kartų, galima manyti, kad išgyvenate ne pačius lengviausius laikus. Psichoneuroimunologijos tyrimais įrodyta, kad psichoemocinė įtampa sekina žmogaus imuninę sistemą. Be to, nustatyta, kad tarpusavyje glaudžiai susijusi fizinė būklė ir emocinė savijauta. Tai reiškia, kad tokie nuo mokyklos suolo gerai žinomi dalykai kaip pakankamas judėjimas, taisyklinga mityba, ne trumpesnis nei septynių valandų miegas, grynas oras ir veiklos pobūdžio kaitymas gali padėti išlaikyti gerą savijautą ir gyvenimo kokybę. Beje, sveikos gyvensenos principų nepakanka išmanyti, juos būtina kasdien taikyti!

O ką gi daryti, jei darbe susiklosčiusios aplinkybės neleidžia išlaikyti darbo ir poilsio pusiausvyros? Įgyvendinamas plėtros etapas, naujo produkto pristatymas, vėluojantys projektai, auditas, naujos pareigos, darbuotojų trūkumas – priežasčių smarkiai įsitraukti į darbą daug. Išanalizuokite ir pasistenkite objektyviai įvertinti padėtį bei priimti reikiamus sprendimus, nors jie ir būtų sunkūs.

 

Darbinės situacijos revizija

Įvertinti stresą keliančią situaciją jums padės trys klausimai.

  1. Ar tai laikinas etapas, ar nuolatinė būsena? Laikinas etapas reiškia, kad laikotarpis, verčiantis ypatingai įsitraukti į darbą ir atsitraukti nuo įprastos laisvalaikio veiklos bei šeimos, nesitęs ilgiau nei dvi savaites ir artimiausią mėnesį nesikartos. Pasibaigus įtemptam etapui papildykite energijos atsargas. Nuolatinė būsena yra ta, kai viena svarbi užduotis keičia kitą arba jos persidengia, o suplanuoti darnų asmeninį gyvenimą tampa problemiška. Jei grįžę po darbo nebeturite jėgų pasigaminti kokybiško maisto, pasikalbėti su namiškiais ir pasivaikščioti lauke, reikia apsvarstyti, kokios konkrečios priežastys nuodija dieną, kol iščiulpia jėgas, ir ieškoti priešnuodžių. Didelė tikimybė, kad situacija tik atrodo beviltiška, nors tokia nėra – įsitraukimas ir nuovargis iškreipia suvokimą. Pagalvokite, ar tikrai turite išklausyti kiekvieną bendradarbį ir jam patarti, kaip susidoroti su sunkumais. Ar tikrai būtina atsakyti į kolegos klausimą tuoj pat, kai tik jis paklausia, o gal galėtumėte tai padaryti baigę rašyti elektroninį laišką klientui? Ar tikrai turite spręsti žmonių išteklių trūkumo bei veiklos pelningumo klausimą įmonėje? Neturite pritarti darbdavių skelbiamai nuostatai, kad privalote dirbti po darbo, nes darbo yra, o iš ko mokėti papildomam darbuotojui nėra. Tai apgaulė, kuria vadovai dažnai dangsto arba gobšumą, arba vadybos gebėjimų stoką, o dažniausiai ir viena, ir kita.
  2. Ar galite valdyti su savo darbu susijusią situaciją ir daryti įtaką priimamiems sprendimams, ar situacija valdo jus? Pirmuoju atveju reikėtų perplanuoti darbotvarkę. Suskaičiuota, kad planavimas ir planų laikymasis padeda sutaupyti iki penktadalio užduočių įgyvendinimo laiko. Be to, svarbu susitelkti ne į problemų sprendimą, o į jų priežasčių šalinimą. Na, o jei tenka pripažinti, kad situacija darbe nevaldoma, jūs negalite jos paveikti savarankiškai, bet esate atsakingas už daugybę veiklų, yra dvi išeitys. Pirmoji – pasikalbėti su vadovais, paprašyti apibrėžti pirmenybines užduotis ir savo dėmesį nukreipti tik į jas. Taip laimėsite laiko bent tris kartus per dieną pavalgyti, pažiūrėti į akis savo antrokui ne nuotraukoje, o gyvai ir šiek tiek pasimankštinti. Antra išeitis – pradėti dairytis darbovietės, kur jūsų profesionalumas ir atsidavimas būtų vertinami labiau. Atminkite, nėra tokių darbų, kurie pasibaigia sulig diena. Jei taip būtų, kitą dieną organizacija nustotų gyvuoti – juk viskas atlikta! Veikla vyks ir ryt, ir poryt, tik jūsų vietoje jau gali dirbti kitas, neperdegęs darbuotojas, jei laiku nesuvoksite, kad jūsų sveikata ir darbingumas – brangus jūsų pačių turtas, kuriuo patys ir turite labiausiai rūpintis.
  3. Kaip apibūdintumėte jus supantį socialinį klimatą? Jaučiate spaudimą, nepagarbą, neteisingumą, neįvertinimą? Jūsų darbo rezultatus be sąžinės graužimo pasisavina vadovas? Įmonėje sklando apkalbos ir gandai, o informacijos darbui kokybiškai atlikti trūksta? O gal esate paliktas iš visų bėdų kapstytis vienas, bendravimas darbe apsiriboja dokumentų persiuntimu ir formaliu dalyvavimu virtualiuose susirinkimuose? Socialinė parama – viena veiksmingiausių perdegimo profilaktikos priemonių darbe. Malonus ir mandagus bendravimas, pusiausvyra tarp formalumo ir asmeniškumo leidžia sureguliuoti emocinę įtampą. Amerikiečių psichologas Michaelis Leiteris didžiuliu tyrimu patvirtino, kad tarpusavio paslaugumas (angl. civility), pagarba (angl. respect) ir įsipareigojimas (angl. engagement) reikšmingai sumažina perdegimo simptomų turinčių darbuotojų skaičių darbovietėje (angl. workplace). Perdegimo priešnuodį mokslininkas pavadino sudedamųjų dalių pirmosiomis raidėmis – CREW. Tai lietuviškai reiškia draugiją. Beje, bičiuliai ir palaikantys namiškiai taip pat gali sudaryti veiksmingą draugiją, leidžiančią išvengti žalingo ilgalaikio streso poveikio.

Nebijokite keisti savo gyvenimo, kol aplinkybės to nepadarė už jus!

2 Komentarų

  • Giedre 2015/05/18 at 7:31 pm

    O kaip gydomas perdegimas jei tai liga?

    Atsakyti

    • Giedrė 2015/06/01 at 7:15 am

      Poilsiu. Jei požymiai dar ne itin ryškūs – subalansuotu darbo ir laisvalaikio režimu.
      Na, o jei jau pasireiškia reikšmingesnės sveikatos problemos, pirmiausia reikia gydyti pavojų keliančius sutrikimus – fizinius ir psichologinius.
      Šiaip ar taip, nieko nekeičiant perdegimas ne dingsta, bet gresia depresija, lėtinėmis ligomis, net mirtimi arba savižudybe.
      Beje, savižudybė – ne būtinai toji greita. Tai gai būti ir nuolatinis nuodijimasis alkoholiu, cukrumi, nepamatuota rizika, tarkime, kelyje ir pan. Infarktai vyrus, o insultai moteris guldo nuo 40-ties…

      Atsakyti

Komentuoti