„Savanaudiškumas nėra gyventi taip, kaip tau norisi. Tai reikalavimas, kad pagal tavo norus gyventų ir kiti.“ Oscaras Wilde’as

Kiek skirtingų minčių šiuo metu plakasi jūsų galvoje? Neskubėkite, atsakysime už jus. Begalė. Nuo pirmojo pasirąžymo ryte iki laiko, kol sumerksime akis vakare, nenustojame sukti galvos, mąstyti, piešti įvairių scenarijų ir mintyse kalbėtis su savimi (dauguma pašnekesių yra negatyvūs, be to, vis kartojame tą patį). Ir nesvarbu, kokia mūsų lytis, amžius ar profesija, dažniausiai galvojame apie vieną dalyką. Apie save, žinoma.

Savaime tai nėra blogai. Būtina nepamiršti savęs ir rūpintis, kas asmeniškai svarbu. Kaip jaučiuosi? Kokia mano sveikata? Kokie santykiai su artimaisiais? Kodėl jis mane užkalbino, gal jam patinku, o gal taip padarė tik iš mandagumo? Ar turiu per daug laisvo laiko?

Vis dėlto per stiprus susitelkimas į save neretai atsisuka prieš mus pačius. Tampame savo minčių įkaitais – nebematome didesnio paveikslo ir nepastebime, kad kiti (net artimiausi!) žmonės apie mus atlieka tik foninį nereikšmingą vaidmenį. Jei egoizmo lygis aukštas, nuolat būname susitelkę išimtinai į savo norus ir poreikius. Kuo priekabiau juos nagrinėjame, tuo labiau ima atrodyti, kad jie niekada nebus iki galo patenkinti.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio / gruodžio „Psichologija Tau“ numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą