Žvelgiantiems giliau

Įdomu

Pinigų galia

psichoterapeutas Olegas Lapinas

Pinigų galia

Mes vis laisviau kalbame apie seksą, tačiau apie tai, kiek kas uždirba, šnekėti gėdijamės.

 

Pinigai, kaip ir seksas, turi tam tikrą magišką galią: daug kas, pats to neprisipažindamas, paaukoja savo sveikatą ir likimą dėl piniginės gerovės. Ir net tuomet, kai pagrindiniai poreikiai patenkinti – maistas         ir pastogė seniai nebėra problema, – žmogus ir toliau kalba: „nenoriu, kad vaikai badautų“, „jis ją be nieko“, „jinai paliko jį pliką ir basą“, „neturiu nė grašio kišenėje“, „tai tu nori mane elgeta palikti?“, „aš praradau viską“ ir t. t. Kalbama tokiu rimtu tonu, kad sunku patikėti, jog tai – ne metaforos. Iš tikrųjų šitaip kalbantieji dažnai turi porą automobilių ir keletą gyvenamųjų būstų, o atostogauja tik egzotiškose šalyse. Tačiau galimybė likti be pinigų jiems atrodo tikrai baisi. Netekdami didelių pinigų, jie jaučiasi netenkantys galios. Pakalbėkime apie ją, telpančią tame paprastame spalvotame banknote, apvaliame metalo gabaliuke arba skaičių sekoje magnetinėje banko kortelėje.

Nuo grūdų prie banknotų

Didesnę žmonijos istorijos dalį pinigų nebuvo. Egzistavo natūriniai mainai. Tačiau žmonių vis daugėjo, plėtėsi jų gyvenamoji teritorija ir atsirasdavo keliaujančių prekiautojų. Natūriniai mainai atrodė netikslūs, todėl kažkur Šumere 3 000 m. pr. m. e. pasirodė pirmieji fiksuoti pinigai. Iš pradžių patys pinigai turėjo vertę, juk buvo gaminami iš aukso ir sidabro. Vėliau jie tapo simboliniai. Laikui bėgant žmonės pastebėjo, kad šių keistų etikečių nebūtina visuomet iškeisti į gėrybes. Galima juos kaupti arba už juos pirktomis prekėmis spekuliuoti! Taip pinigai vis labiau tolo nuo to, ką jie ženklina ir tapo tik investicijos priemone, galingesne už pačią prekę. Pinigai įgijo magišką reikšmę. Tie, kas jų turėjo daugiau, įgijo didesnę galią nei tie, kurie turėjo stipresnius raumenis, kilmę ar protą.     

Kas bendra tarp pinigų ir fetišo?

Fetišas psichologijoje – tai neseksualinis objektas, arba objekto savybė, į kurią žmogus nukreipia savo potraukį. Šiaip normalus seksualinis potraukis nukreipiamas į seksualinį objektą ir jo tikslas yra palaima. Tačiau fetišizmo atveju palaima pasiekiama vis sunkiau ir sunkiau, ir jos vietą ima užimti patys objektai: rūbai, pirštinės, kailiai, plaukų sruoga, avalynė. Tai yra tai, kas tiesiogiai nėra sekso objektas ir kam gamta nenumatė galios suteikti seksualinę palaimą. Tačiau žmogus, turintis fetišistinį lytinį potraukį, siekia būtent to objekto – taip aistringai ir taip godžiai, tarsi visi šie rūbai, pirštinės, kailiai būtų gamtos sukurti seksualinei palaimai sukelti. Ir kuo sunkiau fetišistui gauti šiuos geidžiamus daiktus, tuo didesnę vertę jie jam įgyja. Juk kiek reikia jėgų, įgūdžių ir kantrybės norint, tarkime, pavogti džiūstančias ant virvės moteriškas kelnaites ar paslapčia nukirpti plaukų sruogą kur nors lifte! Kiek juos gaudamas patiri „šiurpuliukų“, plakančios širdies pojūčio ir prakaito dėl baimės būti pagautas! Seksualinė palaima vis tolsta, ir tada vertę įgyja pati objekto medžioklė: labiausiai mes vertiname tai, kam skiriame daugiausia jėgų. Pamiršdami apie pradinį tikslą.

Gali būti, kad pagal tokį pat mechanizmą vystosi aistringas siekis užsidirbti kuo daugiau pinigų. Čia, kaip ir seksualinio fetišizmo atveju, išnyksta pirminis tikslas – palaima. Ar daug jūs gyvenime matėte žmonių, įsitikinusių: uždirbu tik tiek, kiek man reikia, o man reikia nedaug?

Tokių žmonių mažai. Bet neskubėkime kaltinti žmonių godumu. Jie jums atsakys, kad „nenori palikti savo šeimų visiškai be nieko“. Juk mes gyvename savotiškose struktūrose – šeimose, o pinigai šeimyninių santykių kontekste dažnai tampa nematomų „šeimyninių vaidmenų“ palaikymo įrankiu.

Šeima ir pinigai

Lietuvoje tėvų ir vaikų pinigų srauto kryptis atžaloms augant dažniausiai išsidėsto taip:

  • vaikai negauna pinigų, bet tėvai juos viskuo aprūpina: rengia, maitina, kalbina, žaidžia;
  • vaikai, be anksčiau minėtų gėrybių, dar gauna kišenpinigių;
  • vaikai atsiskiria ir tėvai apmoka jų studijas;
  • vaikai skatinami užsidirbti, bet stambius pirkinius (butą, automobilį) tėvai finansuoja;
  • vaikai išsilaiko patys;
  • vaikai padeda tėvams pinigais (ne visuomet);
  • vaikai išlaiko savo senus tėvus (ne visuomet).

Šiuose santykiuose mes matome ne tik rūpesčio ir meilės, bet ir galios išraišką. Tas, kuris duoda, ne tik jaučiasi gerai. Jis jaučiasi įtakingesnis už tą, kuris ima. Taip nutinka, nes tėvų ir vaikų šeimyniniai vaidmenys nėra simetriški. Pavyzdžiui, dviejų vienas kitam skolinančių draugų ar pažįstamų vaidmenys yra simetriški. Nė vienas jų nesijaučia už kitą galingesnis, nes skolos atiduodamos. Arba bent jau yra nerašytas susitarimas: šiandien aš padedu tau, rytoj tu –man. Šiandien aš sumoku už pietus, rytoj – tu. O santykiuose su tėvais yra nuolatinė asimetrija – ilgą laiką vaikai tik ima, bet neduoda tėvams (iš jų ir nesitikima, kad duos). Tėvai įgyja tam tikrą galią vaikams ir gali tuo naudotis.

Dažna situacija, kai jaunavedžiai gauna iš mamos arba tėčio didelę pinigų sumą butui ar automobiliui. Atsisakyti šios dovanos jie negali, o neryžtingi atsisakymai ir pažadai (ką jūs, nereikia, mes vėliau jums atiduosime)tėvų griežtai atmetami: „Jūs – mūsų vaikai!“ Ir štai po kelerių gyvenimo metų paaiškėja, kad jaunieji turi sutikti su visais tėvų pasiūlymais: kur ir kuo dirbti marčiai; kaip auginti vaikus; kur keliauti atostogų. Gali būti, kad atostogų vietą užima pagalba tėvams ūkyje. Žinoma, teoriškai vaikai gali nesutikti, atsisakyti tėvų pasiūlymų. Tačiau tuomet tėvai subtiliai duoda suprasti, kad juos tai žeidžia. Vaikai jaučiasi kalti, juk tėvai turi kozirį: ar pamiršote, kaip mes jums padėjome? Kas ir kur jūs būtumėte be mūsų tuometės pagalbos? Išaiškėja nemaloni tiesa – kadaise iš geros širdies duodami pinigai buvo kontrolės priemonė.

Nesimetriški santykiai su tėvais nereiškia, kad vaikai privalo viską atiduoti seniems tėvams, šelpti juos ir išlaikyti. Taip jie nuskriaustų savo sutuoktinius ir vaikus. Tėvai duoda mums gyvybę, ir grąžinti tokios didelės dovanos mes negalime, juolab gyvybė nėra mūsų skola, ji – negrąžinama dovana. Mes galime su dėkingumu priimti tėvų suteiktą mums gyvybę ir perduoti ją savo vaikams. O jei tėvai įkyriai siūlo mums kitką – atsisakyti. Kad ir kaip tai būtų sunku, savo pirmus savarankiškus žingsnius santuokoje geriau pradėti patiems, nelendant į skolas.

Piniginių klausimų asimetrija būdinga ne tik tėvų ir vaikų santykiams. Ji egzistuoja ir asistavimo laikotarpiu tarp vyro ir moters. Vyras sumoka už pietus, kai pakviečia patikusią moterį. Tai nėra šiaip prietaras, o dalis seno ritualo, pabrėžiančio, kad vyras yra finansiškai pajėgesnis už moterį. Feministinis požiūris būtų panašus į tą, kurį mes anksčiau nagrinėjome: kad tai – vyro šovinisto kontrolės priemonė. Tai būtų tiesa, jei vyras po to reikalautų, kad moteris tenkintų visus jo įgeidžius (toks braižas dažnas tarp vyrų tironų). Evoliuciškai šis ritualas įsitvirtino ir tarp gyvūnų. Patelė turi periodą, kai būna užimta vaikų auginimu. Tuo metu jai reikalingas gynėjas ir rūpintojas. Asistavimo metu už moterį sumokantis vyras nebūtinai teigia: „Štai dabar aš būsiu galingesnis už tave visiems laikams, o tu manęs klausysi.“ Jo nežodinis pranešimas teigia: „Esant reikalui, galėčiau pabūti stipresnis už tave.“ Vėlesniuose santykiuose, jei moteris turi išsilavinimą ir profesiją, jie gali netrukdyti moteriai taip pat pajusti finansinio pajėgumo malonumą.

Šeimoje tas, kuris duoda pinigų kitai pusei, dažnai pajunta, kad pinigai yra galios priemonė tuomet, kai kita pusė atsisako juos imti. Tarkime, vyras kasryt palieka žmonai grynųjų maistui pirkti. Ji irgi uždirba, tik gerokai mažiau už jį. Ir štai po nemalonaus konflikto kitą rytą jis išgirsta: „Nereikia man tų tavo pinigų!“ Žmona iš tiesų turi tam tikrą sumą grynųjų. Tačiau vyras jaučia ne ramybę, o nerimą. Jis bando įkalbėti žmoną paimti tuos pinigus. Ji ilgą laiką priešinasi, o kitą rytą sutinka. Tai rodo susitaikymą. Pinigų nepriėmimas sukėlė vyrui nerimą, nes jie palaiko jo galybės jausmą. Jam būtina uždirbti daugiau už žmoną, nes taip jis kompensuoja kokius nors kitus savo tikrus ar įsivaizduojamus trūkumus. Jis naudoja pinigus, kad palaikytų savo galios ir kontrolės jausmą. O žmona atsisakydama pinigų irgi parodo savo galią – galią priimti ar atmesti.

Pinigai gali tapti ne tik fetišu, jie gali būti slaptas galios ir įtakos instrumentas. Ar įmanoma be jų išsiversti?

 

Jei pinigai išnyktų…

Utopinių ateities visuomenių projektų autoriai – Tomas Moras, Tomazas Kampanela, Karlas Marksas ir kiti – akcentavo, kad pinigai ateityje išnyks. Kartu dings ir santuokos. Kad taip nutiktų, turėtų dingti ir ekonominis nepriteklius ir poreikis valdyti vienam kitą, jausti galią. Galbūt šeimos neišnyktų. Tik santykiai jose turėtų būti grįsti pagarba, o pasitikėjimas savimi turėtų būti pakankamas, kad jam palaikyti nereikėtų manipuliuoti vienam kitu. Laimės turėtų užtekti kiekvienam, ir nereikėtų išnaudoti kito jai gauti. „Aš nesu su tavimi tam, kad padaryčiau tave laimingą, o tu nesi tam, kad padarytumei mane laimingą“, – kartodavo XX a. psichoterapeutas Fritzas Perlsas. O mes paklausime savęs: seksas ir pinigai trukdo mums ar padeda šitaip gyventi?

1 komentaras

  • Rokas 2016/03/21 at 8:24 am

    Pinigų reikšmė žmogui – labai įdomi tema. Vis tik, kalbant tiksliau reikėtų išskirti pinigus ir turtą. Pinigai yra tik likvidžiausia turto dalis – kitaip sakant, ja yra lengviausia manipuliuoti, t.y. keisti turtą į kitą turtą ar paslaugas.
    Tačiau manau bendras žmogaus siekis yra kaupti turtą, o ne pinigus. O jei niekam nerūpėti jo turtas (gerbūvis), tuomet nebūtų stimulo ir kažką dirbti (idealiomis sąlygomis). Kita vertus, kadangi žmogaus norai mažai riboti, dažnai žmonės “užsiciklina” ties turto kaupimo.

    Atsakyti

Komentuoti