Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Kaip problemos virsta sprendimais

Netikėtas požiūris ir tinkami klausimai padeda rasti išeitį iš bet kokios situacijos.

Kaip žmonės dažniausiai sprendžia problemas? Tradicinis būdas apima tokius žingsnius:

1) nustatome problemą;

2) surandame jos priežastis;

3) pakeičiame priežastį į kaltininką;

4) kovojame su kaltininku, vadindami tai priežasčių šalinimu;

5) jei kova neveiksminga, stipriname ją arba kaltiname save;

6) laimime sunaikinę priežastį arba pradedame kovą iš pradžių.

Šis būdas atrodo pagrįstas sveiku protu ir puikiai tinka nesudėtingoms techninėms problemoms spręsti: jei laša vandens čiaupas, kalta nusidėvėjusi tarpinė, tad ją išmetame ir pakeičiame kita.

Psichologijoje ir žmonių santykiuose šis būdas iš pirmo žvilgsnio taip pat atrodo tinkamas: jaučiu susierzinimą, erzina sutuoktinio elgesys, taigi kaltininkas yra sutuoktinis. Vadinasi, keičiu sutuoktinį kitu arba bandau „pataisyti“ sutuoktinį. Arba šitaip: jaučiu susierzinimą, kurio priežastis yra mano lūkesčiai ir bjaurus charakteris, taigi kaltininkas esu aš pats, todėl baudžiu save ir keičiu savo charakterį. Tačiau, taikydami šį būdą žmonių santykiams, ir sutuoktiniai, ir šeimos psichoterapeutai susiduria su nauja problema. Kai bandome pakeisti sutuoktinį, sumokame už tai didelę kainą: skirtis nėra lengva, juk sutuoktinis atneša į mūsų gyvenimą ir daug gerų dalykų. Kitu atveju, bandydami pakeisti jo elgesį, susiduriame su pasipriešinimu: „Aš jau toks esu.“ O dar keisčiau pasidaro, kai jis mus erzinantį elgesį bando paaiškinti tuo, kad jį kaltiname dėl šio elgesio: „Aš toks bjaurus su tavimi, nes tu manęs nepriimi.“ – „O aš tavęs nepriimu, nes tu toks bjaurus su manimi.“ Graži loginė grandinė, tinkanti čiaupui taisyti, sudūžta atsidurdama į tai, kas vadinama cirkuliaciniu priežastingumu: priežastis sukuria pasekmę, tačiau pasekmė palaiko ir pakeičia priežastį.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje. 

Komentuoti