UA-99588513-1 Priešingybės traukia ar stumia? - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Santykiai

Priešingybės traukia ar stumia?

Garsusis menininkas Michelangelo savo nuostabių skulptūrų kūrimą aiškino taip: „Aš imu marmuro gabalą ir atmetu tai, kas nereikalinga.“ Gyvenime dažnai pastebimas reiškinys, kai partneriai formuoja vienas kitą tol, kol pastarasis priartėja prie jų idealiojo „aš“. Ar šis procesas iš tiesų vyksta, o gal tai tik iliuzija, bevaisė pastanga?

Aš esi tu

Šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo teorijoje teigiama, kad žmogaus uždavinys – tapti individu, integruojant savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Šis procesas nevyksta savaime, nes mūsų savastis nuolat pasidengia apsauginiais sluoksniais, kai jos dalys išstumiamos už širmos, t. y. slepiamos, jei neatitinka aplinkos reikalavimų, tėvų lūkesčių ir mūsų pačių idealų. Jei iš jūsų tikisi, kad būsite rimtuolis, slepiate gaivališkumą. Jei tikisi, kad būsite linksmuolė, atmetate liūdesį. Tačiau tokia suskaldyta siela nuolat siekia sugrįžti į vienovę – integruotis.

Pavyzdžiui, esate kukli, tyli ir nedrąsi mergina. Jūs gerai mokotės ir padedate mamai buityje. Jūsų sąmoningasis „aš“ išsiskiria kuklumu, nedrąsumu. Taip jūs save matote, taip apie jus kalba aplinkiniai. O kaip atsirado toks jūsų „aš“? Argi jūs niekada neturėjote įžūlių, chuliganiškų impulsų? Turėjote, tik dėl auklėjimo anksti vaikystėje išstūmėte šiuos bruožus už savotiškos širmos (į pasąmonę). Jūsų pasąmonė yra chuliganiška, o jūs apie tai nė nežinote.

Ir štai atėjo paauglystė. Kurį laiką jūs draugavote su panašiu į save vaikinu iš paralelinės gimnazijos klasės. Jis yra teigiamas, ramus, panašus į jus. Tačiau jis jums kaip draugas, su juo netgi nuobodoka. Ir štai netikėtai jūs aistringai įsimylite savo priešybę – drąsų, įžūlų chuliganą iš kitos klasės. Kodėl jis chuliganas? Toks jo sąmoningasis „aš“, tokį jį mato aplinkiniai ir jis pats. Vaikinas netgi perspėja jus: „Žinok, aš nesu geras berniukas.“ Tik jis kažkodėl atkreipia ypatingą dėmesį į jus. Jam pačiam sunku pripažinti, kad įsimylėjo jus. Ne, jūs nesate eilinė mergužėlė. Jam atrodote kitokia – jūsų nekaltumas ir aukštos moralinės vertybės neatitinka jo moralės bei pažiūrų. Tačiau kartu ir traukia. Visi jums sako, kad jūs ne pora. Tačiau būtent tai, kad jūs tokie skirtingi, atrodo, tik kaitina jūsų aistrą.

Imate susitikinėti. Suvokiate įdomų dalyką: pasirodo, jums knieti jį pataisyti ir atvesti į doros kelią. Tarsi įžiūrite šiame chuligane, kurį visi atstumia, labai gerą, tik neatskleistą asmenybę. Matote, kad jame slypi jautrus, drovus, švelnus berniukas, nešiojantis įžūlią kaukę. Suvokiate, jog kadaise dėl nepalankių gyvenimo sąlygų jis turėjo išstumti ir už vadinamosios širmos paslėpti savo jautrumą bei švelnumą. Kitaip jis neišgyventų gatvės sąlygomis: tėtis gėrė, anksti paliko mamą, o ši rūpinosi tik savo reikalais. Vaikinas patiki jumis ir, nepaisydamas savo „kietuolio“ kaukės, kartais parodo jums ir vieną kitą ašarą, ir šiokį tokį jautrumą.

Dar įdomiau tai, kad jūsų chuliganiškas draugas įžiūri jumyse slypinčią amazonę: aktyvią, drąsią ir seksualią! Jis tarsi moko jus išsilaisvinti, stumia ir traukia į visokias rizikingas avantiūras. Bijote viso to, tačiau nejučiomis imate atskleisti sau kitokią gyvenimo pusę. Norint atsipalaiduoti čia nesiklausoma Mozarto muzikos (kaip jūsų šeimoje), o geriamas alus, rūkoma žolė ir klausomasi metalo. Čia galima drąsiai bučiuotis visiems matant, garsiai keiktis gatvėje ir neužleisti vietos praeiviams (kaip esate įpratusi).

Taigi sutikote visišką priešingybę. Jūs slepiate už širmos chuliganę, o jis – švelnų jautruolį. Tačiau jūsų pasąmonė mato save jo sąmoningajame „aš“, o jo pasąmonė – jūsų sąmoningajame „aš“ mato save. Kiekvienas jūsų pasąmoningai, o vėliau ir sąmoningai mato kito šešėlinę pusę ir siekia ją išlaisvinti, grąžinti į dienos šviesą. Bet tai nėra altruistinis aktas, o greičiau mainai. Kiekvienas pasąmoningai tikisi: jei jau mano partneris atitinka mano pasąmonę, tai su juo aš irgi atskleisiu ją sau ir tapsiu integruota asmenybe.

Galima paklausti savęs, ar tai vaisingas procesas. Ar žmogus, nešiojantis savyje aiškiai išreikštą mano potenciją, gali man atskleisti mane patį?

Tenka pripažinti, kad tuomet aistra iš tiesų yra ne tik aistra, o savotiška psichoterapija. O terapija turi savo pabaigą. Ji gali būti sėkminga arba ne. Sėkmės atveju jūs išmokstate laisvumo, seksualumo, drąsos. Jis išmoksta būti jautrus, švelnus. Tačiau ar tuo metu jus vis dar trauktumėte vienas kitą? Deja, tikėtina, kad tokia terapinė sėkmė reikštų santykių pabaigą. Jis pasakytų: „Dabar tu tapai tokia pati kaip visos“, o jūs tartumėte: „Na, šito jautrumo ir švelnumo man jau užteko iš buvusio vaikino.“

Terapijos nesėkmės atveju jūs liktumėte drovi, taip ir neišmokusi keiktis, mylėtis, kada norite, gerti ir svaigintis, o jis taip ir neišmoktų būti švelnus. Tuomet jūs išsiskirtumėte jausdami neišsipildžiusius troškimus: jūsų asmenybei integruotis nepadėjo vaikščiojantis elgesio modelis. Ir tikėtina, kad jūsų lauktų kitoks likimas – susirasti į save panašų vaikiną… Ir imtis darbo, kurio imdavosi Michelangelo: bandyti iš jo padaryti skulptūrą. Bet kodėl tikėtina, kad rinksitės panašų?

Minusas netraukia pliuso?

Šeimos psichoterapeutai nustatė, kad skirtingi žmonės nebūtinai džiaugsis ilgalaike sąjunga. Be to, dauguma tyrimų atskleidė, kad žmonės dažniausiai susiranda vienas kitą pagal panašumą, apimantį kelias sritis:

  • šeimų pažiūros, tikėjimas, kultūra;
  • veido bruožai ir proporcijos;
  • asmenybės brandumas;
  • problemos, neurotiškumo laipsnis;
  • atsiskyrimo nuo tėvų laipsnis.

Mus traukia panašumai ne todėl, kad esame narcizai ir mylime save. Anaiptol. Apsieikime be diagnozių ir etikečių, o prisiminkime evoliuciją. Partnerio pasirinkimas gamtos sukurtas giminei tęsti. Šiuo atveju, matyt, veikia nesąmoningas įsitikinimas: jeigu kitas panašus į mane, tai ir mūsų genai sklandžiau derės vienas prie kito. Vadinasi, yra didesnė tikimybė, kad palikuoniai gims sveiki. Jeigu mama yra baili, o tėtis įžūlus, tikėtina, kad dalis jų vaikų labai skirsis nuo vieno iš tėvų. Juk pagal genetikos dėsnius tėvų požymiai vaikuose pasiskirsto tam tikra proporcija. Tėtis šiuo atveju nemėgs vaikų, kurie paveldėjo mamos bruožus, prasčiau jais rūpinsis. Jų galimybės išgyventi bus mažesnės. Jei tėvai panašūs, tikėtina, kad didesnė dalis jų vaikų bus panašūs į abu. Abiejų tėvų suprantami, mėgstami, mylimi ir aprūpinti materialiai. Jų tikimybė išgyventi bus didesnė. Taigi evoliucine prasme laimėjo panašumų mėgėjai.

Mano ir tavo neurozės

Šeimos psichoterapeutas Murray’us Bowenas pastebėjo, kad dažniausiai susituokia panašaus brandumo žmonės. Ši branda pasireiškia keliais gebėjimais:

  • mąstyti racionaliai ir nesivadovauti emocijomis bei nerimu;
  • prisiimti atsakomybę ir neversti kaltės kitam;
  • atsiskirti ir nutolti nuo savo tėvų.

Nebrandumas šioje srityje yra gėdingas ir nemalonus. Būti nebrandžiam, kai turi vaidinti suaugusįjį, nesaugu. Todėl nesaugumas kurį laiką nuslepiamas. Nebrandūs žmonės yra labai silpnai atsiskyrę nuo tėvų ir pažiūromis, ir emocijomis. Tad susitikę du nebrandūs žmonės nuslepia nuo partnerio slaptą reikalavimą: „Būk man geruoju tėčiu arba gerąja mama.“ Abu partneriai stengiasi užmiršti savo gėdingąsias puses. Todėl iš partnerio su pavydėtinu atkaklumu bandoma padaryti tėčio ar mamos pakaitalą. Šiuo atveju slapta santykių skulptoriaus užduotis skamba taip: „Iš tiesų man labai neramu, kad teko palikti tėvų namus. Tiesą sakant, emociškai aš taip ir nepalikau jų. Viduje jaučiuosi nebrandus, nevyriškas, nerimastingas, mamos paliktas berniukas, todėl paversiu savo sutuoktinę mama.“ Tokiu atveju partneris per užuominas, priekaištus leidžia suprasti žmonai, kaip ji turi elgtis. Jis pats pradžioje vaidins tobulą vyrą tik tam, kad suviliotų moterį. Kadangi pasirenkame panašaus brandumo partnerį, tikėtina, kad jo išrinktoji irgi tik vaidina brandžią moterį. Sielos gilumoje ji slepia prie tėvų prisirišusią nesavarankišką mergaitę, kuri iš pradžių patiki, kad vyras yra tobulas, o vėliau nusivilia. Ir bando jį pataisyti, ašaromis, palyginimais ir užuominomis iškalti iš jo savo idealaus tėčio skulptūrą.

Šiuo atveju susitiko dvi neurotiškos asmenybės, bandančios iš pradžių suvilioti ir paguosti vieną kitą („aš tas, kurio tau reikia“), o vėliau siekiančios padaryti iš kito tai, ko pačiai taip trūksta. Ir visa tai vyksta su tam tikra apgavystės doze, vadinama meilės pinklėmis.

Prie ko veda tokia dviejų apgavikų sąjunga? Viena išeitis – vis dažnėjantys konfliktai, kaukių nusimetimas, nusivylimas, tuomet skyrybos ir naujo partnerio paieška… Kita išeitis – branda.

Siekime tapti tuo, kuo galime tapti

Nors dauguma žmonių viduje turi visokių širmų ir labai skausmingai ištraukia už jų paslėptus savo jausmus bei norus, už viso to slypi labai sveika tendencija. Ją nagrinėja humanistinė psichologija. Žmogus siekia vystytis, integruotis, tapti geriausia savo paties versija. Bandydami iš savo sutuoktinio, kaip iš marmuro gabalo, ištraukti savo idealą, dažniausiai nusiviliame. Tačiau šis nusivylimas – svarbi brandos dalis, nes verčia atsigręžti į save ir paklausti, o kas gi aš toks esu. Ko man iš tiesų reikia?

Kai nedrąsi, kukli mergaitė įsimylėjo chuliganą, ji tikėjosi, kad jis pagydys ją vien savo buvimu. Nepavykus ji verkė. Kai susirado panašų į save vaikiną ir kurį laiką abu vaidino brandą, jie galų gale susipyko, nes už širmos slypėjo tos pačios problemos ir idealaus tėčio paieškos. O jis nerado joje idealios mamos.

Tačiau, verkdama ir pykdamasi, ji išmoko išsakyti savo jausmus, palaikyti ryšius ir paleisti sutuoktinį. Nusivylusi ji suprato, kad esmė – visai ne partneris. Tiesiog ji siekdavo idealo, kurio nėra. Jai išvis nereikėjo ieškoti idealo, o tik įsijausti į save, suvokti, kada ji paslapčia nuo visų tampa drąsi. Kada nori ne to, ko trokšta mama, o kažko savo. Kada ji jaučia, kad jos gabumai ir kompetencija perauga tą darbą, kurį ji dirba…. Ir pagaliau, kad ji tiesiog priima save tokią, kokia buvo sumanyta. O visai ne tą skulptūrą, kurią iš jos norėjo padaryti jos mama ar partneriai.

Ir tuomet įvyksta stebuklas: be jokio skulptoriaus tai, kas nereikalinga, ima kristi gabalais. Ir štai ji stovi prieš mus visai ne tokia kaip kitos. Visai nepanaši į graikų skulptūras, nes yra gyva. Tokia, kokia ir buvo sumanyta.

1 komentaras

Komentuoti