Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Saldus kerštas

Jeigu pralaimėsi svarbią kovą, tai neduos tau ramybės visą likusį gyvenimą. Tai kankins tave tol, kol atkeršysi. Muhammadas Ali

Įsitikinimas, kad atkeršiję pasijusime geriau, susiformuoja dar vaikystėje. Ar pamenate tą akimirką, kai smėlio dėžėje draugas sulaužo jūsų žaislą? Koks pirmas nevalingas noras kyla? Griebti ir sulaužyti kokį nors jo daiktą. Tačiau tokio impulsyvaus elgesio rezultatas ne itin džiugus: du sulaužyti žaislai ir… nutrūkusi draugystė.

Nors smėlio dėžėje galėjome perprasti kerštavimo beprasmybę, tokias pamokas išmokti nėra paprasta. Kai mūsų ausis pasiekia draugų paskalos, be proto knieti paleisti liežuvį ir atsikirsti tuo pačiu. Kai sužinome, kad partneris apgaudinėja, bent trumpam blyksteli, kad jei imsimės tokios pat taktikos, mums patiems skaudės mažiau.

Trumpą akimirką – sulaužydami draugo žaislą, slapčia apkalbinėdami ar flirtuodami su kitu partneriui už nugaros – jaučiame tą saldumą. Tačiau po keleto valandų jį pakeičia kartėlis, pasijuntame taip, lyg būtume kažką praradę (žaislą, paslaptį, pasitikėjimą). Dabar turime ne tik vienu žaislu ar vienu draugu mažiau, bet ir viduje atsiveria nemaloni tuštuma.

Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, keršto troškimas padėjo išlikti mums kaip rūšiai. Mūsų protėviai galėjo išgyventi tik laikydamiesi išvien. Jei kuris nors iš bendruomenės narių pasielgdavo netinkamai ir sutrikdydavo visos grupės ramų gyvenimą, tekdavo imtis bausmių, siekiant apsisaugoti nuo panašių dalykų ateityje.

Tyrimai rodo, kad troškimas keršyti yra užprogramuotas mūsų smegenyse. Tas momentinis pakylėjimas, kai kerštaudami apkalbame draugą, suaktyvina malonumo centrą smegenyse. Jis būna aktyvus net nuo minties nubausti pasielgusįjį netinkamai.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje. 

Komentuoti