UA-99588513-1 Seksualinės fantazijos - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Pažink save

Seksualinės fantazijos

Mintyse kuriamas erotinis scenarijus gali atrodyti kaip uždraustas vaisius, apie kurį ne visada norisi kalbėti. Nors iš tiesų tai nėra taip nuodėminga, kaip gali atrodyti.

Ateina vakaras ir milijonai žmonių prieš užmigdami seksualiai pasitenkina ar bent siekia tai padaryti. Dalis daro tai mylėdamiesi, dalis tenkina save patys. Kai kas pasinaudoja kompiuterine pornografija. Labai dažnai tokiais atvejais žmonėms to neužtenka. Jie kuria galvoje tam tikrus vaizdinius – seksualines fantazijas. Kartais, ypač lytinio alkio metu, seksualinės fantazijos kyla ir vidury dienos. Kyla ir vyrams, ir moterims. Kalbėti apie jas kartais gėda, jos gali atrodyti nenormalios, iškrypėliškos. Kokios jos yra ir kokią psichologinę funkciją atlieka?

Vyrų ir moterų fantazijos

Vyrų seksualinės fantazijos dažniausiai susijusios su uždraustu veiksmu. Vyro galvoje yra savotiška filmų bei vaizdų duomenų bazė. Jei jis naudojasi pornografija, jam išvis nereikia naudoti fantazijos – pornografijos tinklalapiai rūpestingai suklasifikuoja visų įmanomų lytinių santykių būdus. Fantazijai vietos čia nebelieka, o planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną visuomet galima pasiimti į lovą. Tačiau atsidūrę su pačiu savimi ar pritrūkę susijaudinimo sekso metu, vyrai prisimena matytus vaizdinius ar griebiasi kūrybos. Tuomet iš šios duomenų bazės jie ištraukia ypač pamėgtus vaizdelius. Kiekvienas vaizdinys ar filmukas turi turėti ką nors, kas užtikrintų susijaudinimą. O lytinis susijaudinimas sustiprėja, kai prie jo prisideda uždraustumo elementas. Todėl su kunigais bei psichoanalitikais atvirai kalbantys vyrai prisipažįsta, kad juos vaizduotėje jaudina:

  • elgimasis priešingai socialiniam vaidmeniui: stambus vadovas įsivaizduoja, kad santykiauja su sekretore ar valytoja. Švelnus vyras fantazuoja apie brutalų seksą su prostitute;
  • seksas su giminaičiais, pavyzdžiui, motina ar seserimi;
  • seksualiniai veiksmai, kurių neatlieka su žmona: analinis seksas, seksas apsirengus lateksiniais drabužiais, seksas už pinigus;
  • seksualiniai veiksmai su keliomis moterimis iš karto; beje, vyrams retai patinka įsivaizduoti situaciją „du vyrai ir dvi moterys“, o štai „aš vienas, jos kelios“ – prašom;
  • seksas su įžymybėmis: garsiomis aktorėmis ar modeliais, pornografijos žvaigždėmis;
  • seksualiniai veiksmai su pažįstamomis ir draugėmis;
  • seksualiniai veiksmai su hermafroditais, dalyvaujant gyvūnams ir vaikams;
  • seksas su savo lyties atstovu – šiuo atveju atsiskleidžia biseksualinė ar homoseksualinė orientacija, tačiau gali būti ir tiesiog siekis sužadinti save neįprastai.

Moterų seksualinės fantazijos dažniausiai susijusios su kiek sudėtingesne situacija, kurią moterys vadina „erotine“. Tai reiškia, kad moteris vaizduotėje yra susikūrusi nedidelį scenarijų, kurio esminis elementas – žaidimas ties leistinumo riba, kartais peraugantis į seksą. Tačiau seksualinio bado metu ar tam tikromis dienomis (pavyzdžiui, per ovuliaciją), moteris gali fantazuoti apie seksą kaip intensyvų veiksmą. Neretai šiose fantazijose yra tie patys uždraustumo elementai:

  • pasimatymai su meilužiu slaptoje vietoje, flirtas ir glamonės;
  • seksas netikėtoje vietoje: su nepažįstamuoju gatvėje, persirengimo kabinoje ar automobilyje;
  • seksas su keliais vyrais iš karto; retai kada ten dalyvauja ir kitos moterys;
  • seksas su prievartos elementais: mane sulaiko, uždaro, įkalina, tardo, žemina;
  • seksualiniai veiksmai su inkognito kauke;
  • seksualiniai veiksmai, kompensuojantys trūkumą lovoje: vyras neįdomus ir mechaniškai atlieka aktą; o fantazijų meilužis atlieka aktą įvairiai ir skirtingu tempu.

Kaip atsiranda seksualinės fantazijos?

   Kompensacinio pobūdžio fantazijos yra suprantamos: žmogus įsivaizduoja tai, ko jam trūksta gyvenime. Realus lytinis gyvenimas gali būti labai retas arba jo gali apskritai nebūti. Tuomet žmogus jaučiasi nuskriaustas gyvenimo. Iš deficito gimsta siekis gyventi kokybiškiau, tačiau tam reikia pastangų, ieškojimo. Greitesnis kelias – kompensacinis vaizdinys. Tačiau kaip paaiškinti fantazijas, kurių žmogus gyvenime aiškiai nenorėtų? Juk žinoma, kad apie prievartą fantazuojančios moterys gyvenime dažniausiai labai nemėgsta prievartos ir jokiam pagrobimui ar žeminimui nepritartų. Tokių seksualinių fantazijų kilmę bandė aiškinti psichoanalizė. Ji pateikė fiksacijų teoriją. Ši teorija teigia, kad kiekvienas žmogus nuo mažens išsiskiria polimorfiniu seksualumu. Tai reiškia, kad jis sugeba patirti didžiausią malonumą ne tiek per genitalinį kontaktą, kiek per kitas erogenines zonas: burną (oralinis seksualumas), šlaplę (uretralinis seksualumas), tiesiąją žarną (analinis seksualumas), akis, ausis, nosį, visą kūną. Kurį laiką seksualumą gali žadinti slaptas suaugusiųjų lytinių santykių stebėjimas – vizionizmas. Tačiau artėjant mokykliniam amžiui visus polimorfinius malonumus ima išstumti vadinamasis genitalinis seksualumas, kai didžiausias malonumas kyla iš lytinių organų jungimosi su kitos lyties žmogaus lytiniais organais. Todėl brandus seksualumas – tai išskirtinai genitalinis aktas. O visi likučiai paženklinami kaip atgyvena ir atsiduria už leistinos ribos. Dažniausiai jie tiesiog išstumiami iš sąmonės, tačiau gali sugrįžti netiesioginiu pavidalu: kai kurie kėlė žmogui ypač didelį malonumą arba, atvirkščiai, jų teikiamas malonumas buvo nepakankamas. Taip atsiranda psichologinė fiksacija ties kuria nors erogenine zona. Todėl, neatsižvelgiant į faktą, kad bet kuris lytiškai subrendęs žmogus turėtų mėgautis seksu naudodamasis savo genitalijomis, jo patirtyje išlieka iš pasąmonės bandančių sugrįžti prieš tai buvusių stadijų seksualumas. Ir jei realaus lytinio akto metu jo fiksacijos zonos į seksualinį žaidimą nėra įtraukiamos, žmogus arba siekia tiesiogiai stimuliuoti jas pats, arba atranda, kad vaizdiniai išplaukia jo vaizduotėje. Vyras, fantazuojantis apie seksą, kuriame dalyvauja kitas vyras ir moteris, gražina save į vaikišką fiksacijos situaciją, kai jis stebėjo tėvų lytinį aktą ir patyrė pirmą stiprų susijaudinimą. Jo fantazija – tai kompromisas tarp brandaus sekso (jis irgi mylisi) ir stebėjimo (šalia jo mylisi dar du).

Fiksacijų teorija paliko daug neatsakytų klausimų: jei visų žmonių seksualumas kadaise buvo polimorfinis, kodėl vieniems žmonėms išsivysto fiksacijos, o kitiems ne? Tuomet aiškinimosi ėmėsi psichologai, nagrinėjantys dar ankstyvesnį – mūsų buvimo gimdoje bei gimdymo laikotarpį. Tai perinatalinė teorija, apimanti gimdymą. Pagrindinė jos idėja panaši – kad mus jaudina situacijos, kuriose iškyla kažkas, kas primena mus jaudinančius iššūkius ar žada prarastą palaimą. Su palaima lyg ir aišku, bet kam atkartoti tai, kas galėjo mus traumuoti? Kilus iššūkiams tiesiog siekiame vis iš naujo atkartoti situaciją, kad galų gale ją įveiktumėme. Mes tarsi nuolat duodame sau dar vieną galimybę. Perinataliniai psichologai rėmėsi faktu, kad embriono nervų sistema ima funkcionuoti jau nuo 1,5–2 nėštumo mėnesių. Apsupti vaisiaus vandenų mes jau gebame patirti ir išgyventi nesvarumą, įvairų skonį, garsus, turime neįformintus regėjimo pojūčius. Jaučiame vienovę su mus viskuo aprūpinančia mama. Tai yra palaimos stadija. Gimdymo metu prasideda iššūkiai. Mes dėsningai išgyvename iš pradžių gąsdinantį suspaudimą (gimda traukiasi, o gimdos kaklelis dar iki galo neatsidarė), paskui kovingą veržimąsi lauk (pradedame aktyviai lįsti lauk) ir pagaliau – stiprų palengvėjimą bei ekstazę (gimstame iš mamos ir surinkame). Visus šiuos pojūčius mes, žinoma, pamirštame, nes jie yra per stiprūs, o stiprių pojūčių mūsų sąmonė ir atmintis tiesiog negali išlaikyti. Tai per daug stiprus stresas, tad psichika ginasi nuo jo bandydama visiškai išstumti jį iš atminties. Tačiau iki galo šios patirties pėdsakai neišnyksta, o įsipina į vėlesnius išgyvenimus, sudarydami pagrindą būsimam seksualumui. Siekdami patirti pirmos stadijos (susiliejimo su mama) potyrius, žmonės bando ištirpti vienas kitame, savotiškai suvalgyti vienas kitą, atkurdami pirmykštę vienovę su mama, o psichologiškai patirdami nirvanos (nieko nenorėjimo) būseną. Svajonės apie nirvaną būna tokios stiprios, kad įprastas seksualumas jų netenkina, ir žmogus ieško vis gilesnio, vis labiau visa apimančio seksualinio susiliejimo, kuris įmanomas tik vaizduotėje. Antros stadijos (gimda traukiasi, o išeities nėra) išgyvenimai išsiskiria siaubo, bejėgiškumo ir kartu ekstatinės mirties nuojautos mišiniu bei visiškai paaiškina fantazijas ir siekį būti surištam, bejėgiam, dusinamam, t. y. mazochistinius norus. Trečios stadijos – bandymo išeiti iš gimdos kovojant su ja – išgyvenimai paaiškina siekį grumtis, naudoti jėgą, būti šiurkščiam lovoje. Ir pagaliau ketvirtos stadijos – išsilaisvinimo ir atsiskyrimo nuo mamos – elementai juntami nore būti visiškai laisvam, galbūt netgi „pametant“, „paliekant“ partnerį (dažna moterų fantazija apie tai, kad „aš jį palieku, būnu jam šalta, o jis manęs siekia“). Perinatalinė teorija gali būti papildyta tradicine fiksacijų teorija aiškinant seksualumą.

Kartais sakoma, kad geras seksas gali apsieiti be fantazijų. Kad su tinkamu partneriu gali įgyvendinti visas savo fantazijas ir taip jas panaikinti. Tačiau ar tai nėra per daug utopiška idėja? Kad ir kaip būtų, mūsų seksualinės fantazijos svarbios egzistencine prasme. Juk jos padeda mums įgyvendinti savo prigimtinį bruožą – būti laisvam bent savo vidiniame pasaulyje, peržengti, sukurti save kiekvieną kartą iš naujo. Erotinės fantazijos leidžia pasijusti savo seksualumo autoriumi. Juk fantazija artima kūrybai, o kur dar gali pajusti laisvę, jei ne kūryboje?

Komentuoti