UA-99588513-1 Šeši neištikimybės veidai - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Santykiai

Šeši neištikimybės veidai

Jei nežinai, ar tai, ką darai, – jau neištikimybė ar dar ne, paklausk sutuoktinio. Jam tikrai viskas pasirodys kur kas aiškiau nei tau. Jis ir pasakys… Žiūrint iš šalies, visa tai atrodo beprotybė: kaip kas nors gali paaukoti visą laimingą, gražų, ilgai kurtą ir galiausiai sukurtą gyvenimą vardan trumpo (o dažnai ir abejotino) malonumo? Kur čia šuo pakastas?

Atsitiktinė neištikimybė

Neplanuota ir nelaukta, ji tiesiog ištinka. Pavyzdžiui, padauginai alkoholio, suklydai ir buvai užkluptas (-a) per patį klaidos įkarštį. Bloga diena, ir tiek. Atsitiktinumas. Tiesa, kai kurie žmonės tam „atsitiktinumui“ jautresni, be to, yra situacijų, kuriose seksualinio nuotykio tikimybė didesnė. Kai kurie vyrukai donžuano karjerą pradeda visai atsitiktinai – pavyzdžiui, išvykę į užsienio komandiruotę su „labiau patyrusiu“ vyresniu kolega, kuris, beribio širdies gerumo paskatintas, užsako į viešbučio numerį dvi merginas („Taigi ko taip stebiesi? Aaa, pirmą kartą komandiruotėje! Sakai, vedęs? Nieko tokio, aš irgi. Kaip manai, ar durininkas žino tavo žmonos mobiliojo numerį? A, tiesa, jis gi net nežino, kad tamsta vedęs… Na, jei vis tiek nenori, abi mergaitės bus mano, ar ne, pupos?..“). Padorus, ištikimas vyras griežtai atsisakytų. O ką daryti, kai kolega – skyriaus viršininkas? Firmos generalinis, su kuriuo santykiai vos tik pradėjo šilti?.. Ir užsienis – išties tolimas…Tokios atsitiktinės neištikimybės gana dažnai būna lydimos (kvailoko) mandagumo: „Pasakysiu NE ir paliksiu draugą (bosą, kolegą) vieną su tomis mergomis… Negražu. Nekolegiška. Ai, pasiaukosiu.“ Apie tai, kad aukojama kur kas daugiau, niekas nepagalvoja. Galantiškai pasielgiama su esančiuoju šalia, tačiau labai žiauriai – su ta, kuri liko gimtinėje.Į atsitiktinius seksualinius nuotykius vienodai dažnai įsipainioja ir vyrai, ir moterys. Tačiau yra tam tikri „rizikos veiksniai“, būdingi nusidėjėliams: jie vartoja alkoholį, dažnai išvyksta, nesugeba pasakyti „ne“, nevertina savo santuokos kaip rimto ryšio, o jų draugai tik ir šaudo akimis, kad susigautų ką nors vienai nakčiai. Kai ištinka atsitiktinė neištikimybė, žmonės renkasi (sąmoningai ar nelabai) vieną iš šių išeičių:

  1. Nusprendžia, kad seksas su kitu buvo prastas pasirinkimas, pasistengia tai pamiršti ir imasi priemonių, kad ateityje to nenutiktų.
  2. Pamano, kad nuotykis – ne taip ir blogai, juk santykiai su teisėtu sutuoktiniu jau seniai nebeteikia širdies ramybės, o eina tik blogyn. Grįžta namo ir viską sugriauna.
  3. Prisiekia sau, kad slaptas pasimylėjimas išliks paslaptis, apie kurią niekam nebus prasitarta, o kadangi nebuvo nieko smerktino ir niekas nenukentėjo, tai kodėl gi viso šito nepakartojus? (šiuo atveju neištikimybė tampa savotišku hobiu).
  4. Nusprendžia, kad jokios neištikimybės – atsitiktinės ar ne – nebūtų, jei laiku būtų susituokęs su „tuo tikruoju“ žmogumi. Įtikina save, kad myli ne namie paliktą žmoną (vyrą), o tą keistą nepažįstamąją (-ąjį), miegančią (-tį) šalia.

Romantiškoji neištikimybė

Beprotiškiausia ir destruktyviausia neištikimybės forma – įsimylėjimas. Ir „įsimyli“ ne tuomet, kai sutinki idealų žmogų (idealūs žmonės nemiega su vedusiais vyrais ar ištekėjusiomis moterimis), o tuomet, kai patiri gyvenimo krizę (negali gyventi taip, kaip gyvenai iki šiol, o kaip gyventi – dar nežinai. Žudytis irgi nepriimtina išeitis). Romanas su tuo, kas labai skiriasi nuo tavęs, – dešimtmečiu vyresnis ar jaunesnis, priklausomas ar verčiantis paklusti tave, o gal sprendžiantis problemas, kur kas didesnes, nei kada galėjai įsivaizduoti, – veikia kaip narkotikas. Pagaliau imi kažką jausti, užuosti kvapus, matyti spalvas. Be abejo, tai meilė!.. Jei tik nepaisytume to fakto, kad tarp ekstazės akimirkų jautiesi dar sunkiau ir vienišiau nei iki vadinamojo „įsimylėjimo“. Idealus romantinio įsimylėjimo objektas – koks nors problemų užspeistas, menko realybės jausmo žmogelis, kurį mūsų įsimylėjusios akys paverčia kenčiančia, pasaulio nesuprasta poeto siela.Romantiškoji neištikimybė dažnai lydima skyrybų, savižudybių ar (ir) žmogžudysčių (jei atrodo, kad teiginys per stiprus, įsijunkite TV ir susipažinkite su Lietuvos kaimo meilės istorijų pasekmėmis). Tik, deja, sėkmingos antrosios santuokos retos. Netgi labai retos. Ir nesvarbu, kiek vardan šio įsimylėjimo paaukosi tu, tavo šeima ar vaikai. Jis sudegs iš vidaus ir mirs kaip tik tą akimirką, kai jau nebeliks ko aukoti. O tada nebus kitos išeities, kaip tik pažvelgti į akis depresijai, vienatvei ir nusivylimui, nuo kurių bėgai. Vienas iš sutuoktinių dažniausiai „įsimyli“ tuomet, kai gyvenime kažkas labai keičiasi – gimsta ar iš namų išeina vaikai, miršta tėvai, tenka keisti gyvenamąją vietą, darbą, postą, atsikratyti priklausomybės. Žodžiu, tai bet kokia situacija, kai aplinkybės iš mūsų reikalauja tvirtai stovėti ant žemės, realiai mąstyti ir augti dvasiškai. O tai yra sunku. Kur kas lengviau sprukti ir „įsimylėti“. Romantiška neištikimybė sėkmingas santuokas ištinka kartais net dažniau nei nenusisekusias. Matyt, dėl to, kad nenusisekusių pernelyg tvirtai stovima ant žemės. Romantiškoji neištikimybė gresia abiem lytims, tačiau moterys dažniau linkusios visas savo padarytas kvailystes aiškinti meile. Įsimylėjusios moterys mato ir suvokia, kas vyksta ir kokia viso to kaina. Įsimylėję vyrai absoliučiai pameta galvas – jie gali paaukoti ir padaryti bet ką.

Neištikimybė kaip santuokos ramstis

Visos santuokos netobulos. Tačiau tas netobulumas – greičiau realybės ženklas, nei žalia šviesa pasikelti sijoną prieš žavų kaimyną. Žinoma, yra santuokų, suteikiančių vyrui ir žmonai šilumą, pasitikėjimą, seksą, emocinį bei finansinį saugumą. Tačiau būna tokių, kurios kaip rakštis vienoj vietoj – ir skauda, ir ištraukti neišeina. Būna, kad santuokos jau mirusios iš vidaus, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių negali būti nutrauktos. O kartais skyrybų procesas užsitęsia taip beviltiškai ilgai, kad belieka tik… susirasti meilužį ir gyventi dvigubą gyvenimą! Tai, žinoma, sugriautų gerą santuoką, tačiau tokią, kuri kliba nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo, sustiprina. Sustiprina ne žmonių ryšį, o pačius žmones – tiek vyras, tiek žmona jaučiasi tvirtesni, kai turi į ką atsiremti už nestabilios šeimos sienų, kai turi vietą ir erdvę savo jausmams auginti ir puoselėti. Tačiau į tokį romaną įsipainioję neištikimautojai nesugeba nei susikurti gyvenimo be problemų, nei išspręsti jau esamų – gyvena pusiau pakarti, pusiau paleisti. Įsivėlusieji į suplanuotą neištikimybę nebūtinai yra nenusisekusių santykių aukos (kaip gali būti „auka“ kažko, ką pats ir kuri?). Vyrai dažnai susiranda meilužę tam, kad patirtų romantišką ir erotišką ryšį, o žmona šiuo atveju užtikrina komfortą bei stabilumą. Kai pastaroji neapsikentusi išeina, toks gudruolis susiranda kitą ir toliau gyvena dvigubą patogų gyvenimą. Rita ilgai draugavo su vedusiu vyru, kol galiausiai jai atsibodo laukti, kol šis išsiskirs, ir ji ištekėjo už kito. Meilužiui ji nepasakė apie vedybas, vyrui – apie romaną (tik nemanykite, kad vestuvės buvo pakankamai svari priežastis jam nutraukti!). Nepraėjo nė kelios savaitės – ir abu vyriškiai ją „įvarė į kampą“. Rita nė kiek nesutriko ir žaismingai klapsėdama blakstienomis pabandė įrodyti, kad taip kur kas geriau – juk ir vienas, ir kitas gali džiaugtis jos draugija! Ji nesuprato, kodėl abu vyriškiai pasijuto išduoti ir nesutiko priimti jos pasiūlymo. Tokia suplanuota neištikimybė vienodai gresia tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau vyrai yra linkę nesantuokinius ryšius saugoti paslaptyje ir paprastai apsvarsto „praktinę reikalo pusę“ (pvz., kur kas racionaliau pasimylėti su sekretore per pietų pertrauką, nei kankinti pervargusią žmoną). Moterys įsisvajoja apie seno ryšio nutraukimą ir naujo sukūrimą. Daugelis šeimų ilgus metus taip ir gyvena pusiaukelėje tarp santuokos ir skyrybų – vyras, niekaip nesiryžtantis mesti išduotos žmonos, ir moteris, kantriai laukianti, kol jos romanas virs rimtais santykiais.

Donžuanai…

Jiems neištikimybė – hobis. Donžuanai pernelyg rimtai vertina vyriškumą ir pernelyg nerimtai – moteriškumą. Moterys jiems patinka – sunku būtų teigti priešingai. Tačiau jos donžuanus traukia tik kaip objektai jų vyriškumui pabrėžti. Širdies gilumoje jie moterų nemėgsta ir bijo – bijo todėl, kad tik moteris gali pažvelgti į pačią vyro esmę, pastebėti jo silpnybes, įvertinti vyriškumą. Donžuanams nebūtinai patinka seksas. Jis jiems – tik priemonė savo vertei, galiai ir vyriškumui įrodyti. Moterims, kurios bando juos kontroliuoti ar traukti iš „sekso–atsisveikinimo–paieškos–sekso“ rato, donžuanai gali būti žiaurūs, nes jos, kaip jiems atrodo, pažeidžia pačią jų vyriškumo esmę. Visas donžuanų gyvenimas sukasi aplink vyriškumo demonstravimą: fizinę jėgą, aukštą postą, pinigus, jei prireikia, net ir smurtą. Kai kurie donžuanai – labai žavūs, todėl susirasti merginą ar moterį vienai nakčiai jiems ne sunkiau, nei cigaretę prisidegti. Donžuanai iš kažkur – gal iš savo tėvo, gal iš aplinkos – išmoko, kad vyriškumas – tai vienintelis dalykas, galintis juos išgelbėti nuo visuotinės moters kontrolės. Bendraudami jie būna principingi, išdidūs ir arogantiški. Tam tikros santykių taisyklės galioja tik bendraujant su vyrais – silpnoji lytis jų pasaulyje neturi teisių. Vyrams donžuanai atrodo normalūs, tačiau moterys juos mato kaip savimylas narcizus. Donžuanai mylisi su moterimis ne dėl to, kad jaučia tikrą aistrą, geismą ar potraukį. Jų jausmai – tai baimės ir pykčio mišinys. Ir priklausomi jie ne nuo sekso, o nuo savo vyriškumo demonstravimo. Labiausiai šį vyriškumą patvirtina moteris, pasirengusi čia pat dėl jo numirti. Pavydėti jai tikrai nėra ko…

 …ir amazonės

Taip, tokių irgi esama. Paprastai tai – donžuanų dukros arba buvusios žmonos. Jos pyksta ant vyrų, nes įsitikinusios, kad visi jie tik ir laksto paskui sijonus – taip, kaip tai darė jų tėvas ar buvusysis. Amazonės ilgai santuokoje neištveria – juk šeima reikalauja užkasti karo kirvį ir kas vakarą pabučiuoti pikčiausią priešą. Ir prisiimti žmonos bei motinos pareigas, kurios amazonei pernelyg taikios. Joms apskritai šeimoje per daug realybės, priklausomybės, rūpesčio ir meilės. Laisvai romantikės dvasiai nėra kur net sparnų išskleisti, ką jau kalbėti apie trokštamą skrydį!.. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad amazonių seksualinis apetitas milžiniškas. Tačiau jos nelabai mėgsta seksą – joms tiesiog patinka užvaldyti vyrus, jais naudotis ir pamesti. O viso šito pykčio spektaklio užkulisiuose slepiasi mergaičiukė, paprasčiausiai ieškanti meilės… Sėkmingai susituokusios moterys retai kada būna amazonės. Tačiau jauniklės ar vienišės, kurios tik ir šaudo akutėmis į vedusius vyrus – dažnai. Jos nevengia sugriauti svetimo ryšio, išardyti sėkmingos (ir dėl to pavydą keliančios) santuokos, o po „visko“ mėgsta šokti ant griuvėsių krūvos. Kaip ir vyrai donžuanai, jos tai daro tai tik tam, kad pačios sau įrodytų savo lyties galią.

Emociškai nebrandūs įsimylėję vyrai

Tai bene blogiausias iš visų galimų variantų. Tai vyrai, kurie, keliaudami per gyvenimą, ignoruoja visus jausmus, nes šie jiems – nepažinta teritorija. Jų cheminiai smegenų rodikliai aiškiai depresiški, tačiau jie nežino, kaip jausti liūdesį. Žmonos kaip įmanydamos saugo juos nuo stresų, todėl jie gyvena nejausdami nei įtampos, nei nerimo, nei skausmo, nei apskritai nieko, kol staiga iš kažkur atsiradusi moteriška būtybė savo grožiu ar kokiais kitais parametrais taip trinkteli vargšeliams per galvas, kad galiausiai „pramuša“. Tai gali būti bet kas – nuo pašėlusio seksualumo iki berniukiško heroizmo, gelbėjant tarp šaligatvio plytelių įstrigusį jos batelį. Būdamas su ja jis gali laikinai atsikratyti depresijos. Tačiau vos uždarius jos buto duris, depresija sugrįžta visu gražumu, dar stipresnė nei iki tol. Jis tampa priklausomas nuo jos, tačiau kol kas to nežino. Jis tik jaučia, kad su nuobodžia žmona ir įkyriais vaikais neišgyvena jokio džiaugsmo; visą gyvenimo tėkmę ir grožį patiria tik būdamas šalia naujosios. Jis galėtų mesti žmoną; tačiau tai jam nepadėtų – netrukus pabostų ir naujoji. Kad ir ką jis įsivaizduoja, jam tikrai nereikia dar vienos pasiutusios moteriškės; jam reikia psichoterapeuto, kuris padėtų įveikti depresiją ir pažinti savo jausmus. Tomas buvo ištikimas Astai šešiolika metų. Jis ją mylėjo ir jautėsi mylimas. Viską sugriovė įvykusios permainos. Tomas visą gyvenimą dirbo vienoje firmoje ir tikėjosi būti paaukštintas, kai vadovas išeis į pensiją. Tačiau šis savo kėdę patikėjo kitam. Tarsi šio sukrėtimo dar būtų maža, mirė Tomo tėtis, kurį jis ilgus metus slaugė. Mirdamas jis mamai paliko namą, kurį ši padovanojo Tomo broliui – šis buvo įklimpęs į nesibaigiančias skolas, nes jam patiko finansinės machinacijos. Tomas pasijuto išduotas ir nuviltas. Jis norėjo mesti darbą ir išvažiuoti, tačiau Asta jį sulaikė, tvirtindama, kad mama jį tebemyli, o viršininkas, matyt, turėjo savų sumetimų. Daugiau Tomas nebandė imtis aktyvių veiksmų, išskyrus vieną: užmezgė artimą pažintį su bendradarbe Sandra. Su ja buvo labai gera pykti ant viso pasaulio – ji jį suprato. Galiausiai jiedu atsidūrė lovoje. Tomas jautėsi įsimylėjęs. Žinojo, kad tai – beprotybė, bet be Sandros gyvenimo neįsivaizdavo. Jie planavo pabėgimą: jis – nuo Astos, ji – nuo savo trečiojo vyro. Asta pastebėjo pasikeitusį vyro elgesį, tačiau manė, kad tai susiję su tėvo mirtimi. Jo prisipažinimas, kad viską meta ir išvyksta su kita moterimi, ją pribloškė. Tačiau Tomas tvirtai laikėsi savo – nepadėjo nei vaikų, nei žmonos maldavimas. Jiedu su Sandra pasiskolino pinigų ir viską metę išvyko prie jūros. Viskas, kas juos iš tikrųjų siejo, buvo aistra žvejoti. Po metų žvejoti su Sandra nusibodo, ir Tomas pakvietė drauge pažvejoti vaikus. Jis labai nustebo, kad šie ne tik atsisakė pasiūlymo, bet ir nenorėjo su juo šnekėtis. Jis nesuprato, kodėl visi ant jo taip pyksta.

Neištikimi vyrai. Neištikimos moterys

Tomas nesugebėjo supaisyti visų „spektaklio veikėjų“ jausmų – tai tipiška vyriška reakcija, o Ritos įsivaizdavimas, kad „jos vyrai“ išpildys visas jos romantines svajones, – tipiška moteriška. Nepaisant lyčių lygybės teorijos, kai kuriais aspektais mes vis dėlto skiriamės. Vyrai nuklydimams į šalį teikia per mažai reikšmės, visiškai ignoruodami jų potenciją sugriauti ilgai kurtus santykius, o moterys reikšmės romantiniams santykiams už šeimos ribų teikia per daug, įsivaizduodamos, kad ten vyraujantys jausmai – tikri ir tokie stiprūs, kad dėl jų verta paaukoti šeimą. Vyrai nesibodi seksu su moterimis, kurių nemyli ir kurios nemyli jų. Net tuomet, kai vyras supranta, kad ištikimybės riba jau peržengta, jis neįvertina savo nuodėmės pasekmių ir tęsia tai, ką pradėjęs. Vyrai sutinka, kad seksas už šeimos ribų – negerai; tačiau negerai tik dėl to, kad yra taisyklė, teigianti, jog neištikimybė – blogai. O taisyklių laužyti nepridera. Tačiau stiprioji lytis nesusimąsto, kad neištikimybė pažeidžia pačią santykių esmę – intymumą, sugriauna pačius šeimos pamatus, ir vyro ryšys su žmona jau niekada nebebus toks, koks buvo. Plačiąja prasme neištikimybė – tai intymumo išdavystė. Kadangi vyrai to nesuvokia, juos nustebina nuviltos partnerės pyktis ir ašaros, o reikalavimas skirtis pribloškia. Dar rečiau vyrai įsisąmonina savo neištikimybės pasekmes vaikams.Dažniausiai vyrai teigia, kad myli savo žmonas, o ta moteris, pas kurią į lovą „netyčia“ nėrė, – visiškai nesvarbi (kam tuomet daryti tai, kas nesvarbu?). O moteris teigia, kad vos tik išgirdusi atsegamo užtrauktuko garsą suvokė, jog sutuoktinį mylėjo nepakankamai, o štai šis žavus vyras jos lovoje – didžioji gyvenimo meilė. Moterims nerūpi taisyklės. Joms rūpi jausmai. Jei myli meilužį, gali būti neištikima. O tikrajam vyrui tiesos sakyti nebūtina – juk neprivalai gerbti to, kurio nemyli! Moterys labiau įsisąmonina savo romanų pasekmes vaikams, tačiau kartais čia kyla problemų. Kai kurios tėčiams neištikimos mamos būna tokios tikros, kad vaikai jas palaikys, jog įpainioja juos į savo slaptą meilės ryšį (verčia meluoti tėvui, perdavinėti žinutes meilužiui ar pan.). Vaikams tai tikrai neišeina į gera. Žala, kurią toks mamos elgesys daro jų psichikai, prilyginama incesto žalai. „Neištikimauja“ daugiau vyrų nei moterų, nors pastaruoju metu proporcija šiek tiek keičiasi: vyrų, sukančių į kairę, mažėja, moterų – daugėja (taip jos siekia lygių galimybių). Vyrai dažniau būna neištikimi ir dėl priežasčių, kurias jau minėjome: juk daug lengviau prisipažinti, kad suklydai, miegodamas ne su ta, su kuria derėjo, nei suprasti, kad jau šimtas pirmą kartą ir vėl įsimylėjai „ne tą vaikiną“.  Sugautas į kairę sukantis vyras prisiekinės, kad tai buvo tik seksas ir jokios meilės, o moteris tvirtins, kad tai buvo tik meilė, tačiau jokio sekso. Moterys meluoja; vyrai iš tikrųjų nesupranta, buvo ta meilė ar ne. Šiuo atveju jie atrodo sąžiningesni. Moterys nėra romantiškesnės už vyrus. Priešingai, įsimylėję vyrai kur kas labiau pameta galvas ir rizikuoja. Pavyzdžiui, jie gali išsižadėti savo vaikų vardan tos, kurią pamilo, atsisakyti mėgstamos veiklos, draugų, o visą minčių srautą nukreipti tik į ją – tą vienintelę. Kita vertus, tai tėra būdas apsisaugoti nuo minčių apie kasdienybės chaosą, kurį vienaip ar kitaip reikėtų iškuopti. Savo neištikimoms žmonoms vyrai atleidžia taip pat dažnai, kaip ir moterys neištikimiems sutuoktiniams. Ir nors prieš sužinodami neištikimybės faktą abu gali prisiekinėti, kad niekada to neatleistų, jam paaiškėjus kaip tigrai ima kovoti, kad išgelbėtų ir išsaugotų išduotą santuoką. Pastaroji neištikimybę ištveria; tačiau tik tuo atveju, jei apie paaiškėjusį nuodėmės faktą kalbama be melo, o nuodėmingas elgesys baigiasi.

Bet kokiu atveju neištikimybė – prastas būdas susikurti naują gyvenimą ar susirasti geresnį partnerį. Ji – blogas vaistas nuo depresijos, nuobodulio ir nenusisekusios santuokos. Neištikimybė primena ekstremalų sportą – bulių kautynes ar ryklių šėrimą – kuris gražus pažiūrėti, tačiau pavojingas dalyvauti. Kad ir kaip jus šis sportas viliotų, kad ir koks įdomus atrodytų, patikėkite: saugiau stebėti. Yra kur kas mažiau skausmingų būdų pasidaryti gyvenimą įdomesnį.

Komentuoti