Mums visiems daug įdomesnė asmeninė informacija apie žmogų nei paviršutiniški faktai, tačiau ne visi mokame kitą prakalbinti. Anot Anglijos mokslininkų, pašnekovas jums atsiskleis, jei prieš tai priversite jį nuoširdžiai juoktis. Londono universiteto koledžo tyrėjų atliktame eksperimente 112 tarpusavyje nepažįstamų studentų buvo suskirstyti į keturias grupes. Trys grupelės žiūrėjo skirtingus dešimties minučių trukmės filmukus: Michealio McIntyre’o „standup“ pasirodymą, golfo pamokas arba BBC dokumentiką apie džiungles. Po to buvo matuojamas dalyvių juoko ir emocinės būklės lygis. Tada kiekvienas tiriamasis turėjo parašyti trumpą prisistatymą apie save kitiems grupės nariams. Dalyviai, kurie prieš tai daug juokėsi, papasakojo daugiau asmeninės informacijos apie save. Tyrimo autorius Alanas Gray’us teigia, kad juokas – ne tik pozityvus išgyvenimas, kvatojimas paleidžia smegenyse laimės hormonus endorfinus. Kaip žinia, būdami laimingi noriau dalijamės informacija apie save. Norėdami išgirsti asmeniškesnių pasakojimų, pasimatyme ar susitikime netardykite žmogaus iš karto, pirmiausia nuginkluokite pašnekovą taikliu sąmoju. W. Gray, B. Parkinson, R. I. Dunbar. Laughter’s Influence on the Intimacy of…

Regis, muzikantas Frankas Zappa klydo teigdamas: „Tiek daug knygų, tiek mažai laiko.“ Kaip rodo naujausias tyrimas, knygų skaitymas gali pridėti net dvejus papildomus gyvenimo…

„Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas“. Irvin D. Yalom   Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių ir bendradarbiauja. Vis tik, dažniausiai gyvūnai atstumia ir palieka nesveikus jauniklius, nes „žino“, kad jie vis tiek neišgyvens. Atrodytų, kad vaikų, kurie turi trūkumų, saugojimas yra išskirtinai homo sapiens (liet. išmintingo žmogaus) bruožas. Vis tik pavarčius žmonijos istorijos puslapius, pamatysime, kad vaikų su trūkumais išlikimą neretai lemdavo tėvų sprendimas. Laila Williamson tiki, kad ši elgsena – dėl genetiškai užprogramuoto siekio išlikti. Nuo senovės laikų vaiko likimas priklausė nuo valstybės ir tėvų požiūrio bei interesų. Pavyzdžiui, Senovės Spartoje daugelyje sričių įtaką turėjo valstybės užsibrėžtas tikslas: išlaikyti tvirtą, karinę valstybės sistemą. Todėl skatino auginti tik fiziškai sveikus, stiprius ir greitai besimokančius…

Jei patys negalime sukurti originalaus, savito lyderystės stiliaus, paremto asmeninėmis vertybėmis, žinojimu, kas esame, bei nusistovėjusiais įsitikinimais, jokia kitų kopija nepadės užimti lyderio pozicijų nei organizacijoje, nei gyvenime.