Žvelgiantiems giliau

Padėk sau

Susidraugaukite su ateitimi

Pernelyg jaudindamiesi kas su mumis nutiks rytoj ar po metų, neleidžiame sau tobulėti šiandien.

Kristijonas iš lovos pašoka šeštą valandą ryto. Mintis veja mintį: ką šiandien vadovas pasakys apie didėjančius nuostolius? Kokios jis bus nuotaikos? O gal rengia atleidimo lapelį? Panirus į darbus neramios mintys kiek pasitraukia. Tačiau vakare jos grįžta kartu su nuovargiu ir nusivylimu, kad diena vėl buvo pilna streso ir praėjo be jokio džiaugsmo. Atsigulus Kristijonui sunku užmigti: sukasi klausimai, kas bus rytoj, kas bus po metų? Kaip gyvensiu, jei neteksiu darbo? Kas bus, jei nerasiu ramybės net jogos kursuose, į kuriuos užsirašiau? Vyrą apima jausmas, kad nieko negali kontroliuoti ir jį sukausto ateities baimė.

Tikriausiai panašios mintys apninka daugelį. Klausimai apie ateitį gali skirtis – vienus labiau kankina darbo problemos, kitiems nerimą kelia artimųjų blogėjanti sveikata, treti rūpinasi šeimos santykių ateitimi, meilės patvarumu. Didelę dalį gyvenimo praleidžiame gromuliuodami tai, ką ir kaip padarėme ar nepadarėme praeityje – šįryt, vakar, užvakar, pernai, prieš keletą metų, arba kankindamiesi dėl neaiškios ateities. Juk žmonija nuolat seka sau pasaulio pabaigos mitą, kurio skiriasi tik pavadinimai: apokalipsė, armagedonas, žuvų eros pabaiga, pasaulinis karas, žvaigždžių karai, Saulės virtimas supernova ar planetos Nibiru pasirodymas.

Baigščiai žvelgti į ateitį išmokstame vaikystėje

Psichologė Janet Rainwater knygoje „Padėk sau“ kalba apie 39 kankinimosi mintyse būdus, kurių vienas susijęs su ateities baime. Konkrečiu atveju tai gali atrodyti maždaug taip: „Jei partneriui leisiu prie manęs priartėti, kentėsiu, kai jis mane paliks. Jei to neleisiu, gailėsiuos dėl praleistos progos…“ Toks noras kontroliuoti savo ateitį blokuoja bet kokį sprendimą ir sukelia kančią. Atrodytų, kentėjimas susijęs tik su negatyviomis fantazijomis, tačiau net ir nekaltos fantazijos apie ateitį kartais sukelia visiškai tuščių ginčų. Pavyzdžiui, ginčijamasi dėl būsimo namo statybos terminų, interjero, nors namas net nepradėtas statyti, o ir paskolos ši šeima dar nėra gavusi. Vietoje intymių glamonių ir mėgavimosi kito artumu prasideda tušti ginčai dėl ateities, kurios net nėra ir nė vienas iš tikrųjų negali jos kontroliuoti.

Kodėl vieni ateities bijo labiau, o kiti mažiau? Tai didžia dalimi susiję su saugumu ir palaikymu vaikystėje. Jei šeimoje trūko šilumos ir padrąsinimo, jei teko patirti sukrėtimų – mirčių, skyrybų, persikėlimų iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir suaugusieji sunkiai atsitiesė, vaikams tokioje šeimoje nebuvo saugu. Padėtį dar labiau sunkina šeimos nario alkoholizmas, sunki liga, vaiko patirtos fizinės ir psichologinės traumos: patyčios, fizinė, seksualinė, emocinė prievarta ir smurtas. Tokioje šeimoje augęs vaikas užauga baikštus, nepasitikintis savimi ir pasauliu, jaučiasi blogas ir nemylimas, nuolat susikuria tokias situacijos, kurios tik patvirtina susikurtą savivaizdį ir pasaulėvaizdį. Praeitis jam atrodo baisi, o ateitis – beviltiška ir pavojinga, nes jaučiasi nenusipelnęs nieko gero ir jam teko patirti daug blogo.

Paguoskite vidinį vaiką

Susidraugauti su ateitimi reiškia susidraugauti su savimi. Kaip tai padaryti? Pirmiausia – atsigręžti į savo nelaimingą vidinį vaiką ir su juo susipažinti. Galbūt vidinis berniukas ar mergaitė bijo likti vienas ir jaučiasi labai pažeidžiamas didžiuliame pasaulyje. Būdami suaugę galime vaiką nuraminti. Juk mokame nuraminti savo tikruosius vaikus, kai jie užsigauna ar bijo tamsos, verkia naktimis. Žodžiai turi kilti natūraliai, – sakykite juos iš širdies, nekaltindamas, o paguosdamas su meile. Galbūt jūsų vidinis vaikas ilgisi, nori, kad paduotumėte jam ranką ir eitume kartu pasidžiaugti žvėreliais zoologijos sode ar gaivia vandens tėkme vandens parke ir paišdykautumėte nesirūpindamas dėl įvaizdžio, finansinės padėties ar sveikatos. Tik atsipalaidavimas ir leidimas sau žaisti leis grąžinti jėgas ir sveikatą. Kai gerai pailsime, mintys apie ateitį nebūna tokios niūrios. Joms tiesiog nebelieka vietos, nes įsitraukiame į dabarties išgyvenimą, mėgaujamės. Jei kažkur dar girdite tyliai zyziant įprastą vidinį išsigandusio pesimisto balsą, galite jį nuraminti, nes dėl ateities fantazijų ji negali nei pagerėti, nei pablogėti. Ateitis bus tokia, kokia ji bus, ir tai vėl bus dabarties momentas, kurį teks visą išgyventi.

Ko galime pasimokyti iš budistų

Tam tikri meditacijos metodai, kuriais skatinama visiškai susitelkti į dabarties momentą, taip pat susiję su vidinio vaiko atgaivinimu. Antai Vakarų pasauliui vis labiau atsiveria indiškojo ir tibetietiškojo budizmo žinios ir konkretūs metodai. Viena iš pagrindinių skirtingas budizmo mokyklas vienijančių sąvokų – tuštumos sąvoka. Budos mokymas teigia, kad suvokus visų pasaulio reiškinių ir savo išgyvenimų tuštumą galima išsivaduoti iš kančios. Gerai pagalvojus, nėra nė vieno daikto ir nė vieno reiškinio pasaulyje, kuris nesikeistų – viskas kinta, po truputį ỹra, praeina, išnyksta be pėdsako, o jei jį ir palieka, tai tik laikiną. Nelieka stovėti nei gražiausi rūmai, nei didingi paminklai, vandenyne nuskęsta žemynai, maišosi tautos, vertybės nuolat kinta, galingieji virsta elgetomis ir tremtiniais arba yra nužudomi, miršta senosios kalbos. Namus nuolat tenka remontuoti, suplyšta drabužiai, pasensta gražuolės, o puikieji princai virsta senais bambekliais. Meilė, į kurią dedame tiek vilčių jaunystėje, išblėsta, o jos vietą pakeičia pripratimas ir nuobodulys. Vadinasi, pasaulyje nėra nieko, už ko galime užsikabinti, ką turėtume laikyti ir nepaleisti, bet kartu nėra nieko, ko turėtume bijoti. Juk ką nors įgiję, anksčiau ar vėliau turėsime palikti, vos tik susitikę, greitai turėsime išsiskirti. Anot Budos mokymo, žmogaus kančia kyla ne dėl reiškinių kaitos ir nykimo, o dėl to, kad nesuvokiame pačios reiškinių prigimties. Jei šiandien turiu gerą darbą ir puikų atlyginimą, imu tikėti, kad taip bus visada, įsijaučiu į savo socialinį vaidmenį ir su juo susitapatinu. Turiu gražuolę žmoną, kuri, regis, mane taip pat myli, esu užliūliuotas šlovės ir spindesio. Pamirštu, kad tai tik laikina būsena ir niekas man nieko nežadėjo. Po metų įmonė bankrutuoja arba yra naikinama, o jos vietoje kuriama nauja. Aš netenku darbo, turiu milžiniškų finansinių nuostolių, gražuolė žmona išeina pas kitą, kuris vis dar laikosi ant sėkmės bangos. Sugriūva visas mano kortų namelis – štai tada atsiveria tikrovė, tačiau kadangi buvau labai įsijautęs į laikinus dalykus, man skaudu ir neramu, slysta pagrindas iš po kojų. Ištinka panika, gėda pasirodyti tarp žmonių, nekenčiu savęs tokio niekingo ir menko, o ateitis ima kelti siaubą. Kas galėtų mane sustabdyti? Tik giliai išgyvenęs visų reiškinių tuštumą ir atsisakęs į juos kabintis, juos savintis, aš galiu išsilaisvinti iš šios kančios ir siaubo. Budizmo mokytojai neretai ragina prisiminti, kaip kūdikiai gėrisi miegamojo papuošimais ar medžių lapelių mirgėjimu saulės šviesoje. Kūdikis netrokšta savintis, jis su tyru nustebimu žiūri į pasaulį ir neprisimena vakar dienos, tačiau nelaukia ir rytdienos. Jam negėda, nes jis neturi gėdos supratimo, o jeigu jam ir baisu, tai tik dėl to, kad mama nuėjo per toli – baisu čia ir dabar. Gal ir mes kartais galime pažvelgti į pasaulį kūdikio akimis – tiesiog stebėti kaitą, dalyvauti procese, nustebti tyra nuostaba?

Pratimas. Šalin niūrią ateitį!

Jei kankina nerimastingos mintys ir niekaip nepavyksta jų nuvyti, pasinaudokite šiuo pratimu. „Išsilaisvinti“ pakaks vos dešimties minučių.

Įsitaisykite patogiai, tačiau tiesia nugara. Kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, lyg norėtute apsivalyti. Galite įsivaizduoti, kad įkvepiate tyrus įvairiaspalvius spindulius, o iškvepiate tamsius dūmus. Kurį laiką sekite savo kvėpavimą, kol jis savaime nurims ir pagilės. Nesistenkite nieko keisti, tiesiog sekite, kaip vėsesnis oras įeina pro šnerves ir vėl išeina jau kiek sušilęs. Sutelkite visą savo dėmesį į kvėpavimą – galite sekti, kaip krūtinė pakyla ir vėl nusileidžia, kaip pilvas po diafragma išsipučia ir vėl subliūkšta. Kurį laiką tiesiog pakvėpuokite. Kol sekate kvėpavimą, galite būti užsimerkęs. Kai kvėpavimas nurimsta ir pagilėja, atsimerkite ir likite laisvai atmerktomis akimis, tačiau niekur nefiksuokite žvilgsnio – nei į daiktus, nei į sieną ar langą, nei į objektus už lango. Žiūrėkite į erdvę – tai gali būti taškas erdvėje tarp manęs ir sienos, maždaug viduryje. Toliau stebėkite kvėpavimą. Neišvengiamai kyla mintys, tačiau stebėkite ir jas. Stebėkite, kaip jos kyla ir vėl pranyksta lyg jūros bangos. Kyla mintys, subanguoja emocijos, šmėkšteli ir ateities baimė – tegu sau ateina, pabūna ir vėl nubanguoja, išnyksta. Toliau sėdėkite ir žiūrėkite į tuščią erdvę tarp daiktų. Daiktų formos susiliejusios, nematyti nieko aiškaus, žvilgsnis lyg kūdikio, gulinčio savo lovelėje ir dar nelabai sutelkiančio dėmesį. Kai taip sėdime, imame labai gerai girdėti net menkiausius garsus ir pastebėti judesius net žvilgsnio periferijoje. Tegu visa tai vyksta, tegu banguoja tarsi jūros bangos, tegu kyla ir vėl pranyksta mintys, emocijos, vaizdiniai, kūno pojūčiai. Kai taip stebime, protas pradžioje net aktyviau atakuoja, gali kilti nerimas. Racionaliam ir prisirišančiam protui pradžioje baisu nustoti kabintis prie minčių, kylančių impulsų ką nors veikti, užsiimti „prasminga“ veikla. Tenka kiek pailsėti ir bandyti vėl. Jei pavyksta ne iš pirmo karto, tačiau ilgainiui rimstame, minčių kyla vis mažiau, atsiranda vis daugiau spindinčios tuščios erdvės. Tačiau nereikia tikėtis, kad minčių ir jausmų, pojūčių ir vaizdinių visai atsikratysime. Tai, kad visi šie reiškiniai gimsta –natūrali mūsų būsena, kaip natūralu ir tai, kad visa tai vėl ištirpsta lyg niekur nieko. Sėdėkite ir stebėkite save. Šį pratimą galite kartoti kasdien po keliolika ar keliasdešimt minučių – taip galėsite vis labiau atsipalaiduoti, jei tik gerai viską darysite. Tada galėsite šviežesniu žvilgsniu žvelgti į pasaulį ir geriau išgyventi dabarties momentą, o ne gromuliuoti praeitį ar vaikytis ateitį.

Kaip įveikti nežinomybės baimę?

Atsikratykite praeities nuoskaudų. Dauguma žmonių į ateitį linkę žvelgti iš praeities prizmės. Pavyzdžiui, jei vieną kartą nepavyksta pokalbis, manome, kad taip nutiks dar kartą. Blogiausia, kad į ateitį esame linkę projektuoti nesėkmes, o ne pasiekimus. Dėl to tarsi įstringame uždarame rate, neleisdami sau atsiverti naujoms patirtims, neatrastiems gyvenimo pasiekimams ir džiaugsmams. Kodėl nepagalvojus, kad jums pasiseks ateityje? Ateitis neatrodys tokia bauginanti, jei į ją žvelgsite kaip į galimybę. Atsiverkite.

Į ateitį žvelkite pozityviai. Dauguma žmonių mano, kad pesimistinis požiūris apsaugos juos nuo galimų nusivylimų. Tai nėra geriausia išeitis. Optimizmas suteikia daugiau galimybių – nors ir rizikuojame nusivilti, mes jaučiamės geriau, turime daugiau energijos ir regime daugiau išeities taškų. Nusipaišykite savo ateities viziją. Kas norite būti po penkerių metų?

Dieną pradėkite optimistiškai. Kiekvienos dienos iššūkius suformuluokite pozityvia kryptimi: „aš leisiu sau mėgautis mažais malonumais“, „į iškilusias problemas žvelgsiu ramiai“. Tai leidžia nepasiduoti negatyviems patyrimams ir juos įveikti.

Argumentuokite. Bijote, kad ateitis jums nieko gero nežada? Kad bus vis blogiau? Pabandykite paieškoti įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Įvardykite savo baimes ir nerimą, pvz.: „Man nesiseks naujame darbe ir dėl to būsiu atleistas“. Tada suskaičiuokite kartus, kada taip neįvyko. Tarkime, „iš pradžių buvo sunku, tačiau po kurio laiko aš atsistodavau ant kojų. Kiek kartų man pavyko pritapti naujose situacijose?“ Situacijų, kada jums pasisekė, skaičius pralenks nesėkmių skaičių.

Užtildykite nerimą. Psichoterapeutas Alain Gamichon pataria stebėti negatyvias mintis, susijusias su ateitimi. Iš kur kyla tokios mintys? Ar jos jums padeda ar demotyvuoja? Supraskite jų poveikį jūsų savijautai ir pasistenkite jas užtildyti.

Pažvelkite iš kitos perspektyvos. Įvardykite savo baimes ir pagalvokite, ką pasakytumėte savo draugui, jei jis būtų jūsų vietoje? Tikriausiai patartumėte, kad jis telkti dėmesį į tai, ką gali padaryti, o ne į praeitį.

 

1 komentaras

  • simona 2014/03/16 at 5:00 pm

    o kada ta ateitis prasideda? ar ji greit ateis? nuo kurios akimirkos jau skaitysis kad gyvenam ateityje, o ne praeityje?

    Atsakyti

Komentuoti