UA-99588513-1 Sustok, akimirka žavinga, arba Nuostabos psichologija - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Įdomu

Sustok, akimirka žavinga, arba Nuostabos psichologija

Kai buvome vaikai, stebėjomės viskuo: plaukiančiomis debesų formomis, naujais potyriais, netikėtais garsais. Užaugus nuostabos akimirkų patiriame vis mažiau. Tačiau tai jausmas, kurį visi turėtume patirti. Ir kuo dažniau, tuo geriau.

Kai praėjusią vasarą įkopiau į Dibonos viršūnę Prancūzijos Alpėse, iš ten atsivėręs vaizdas man užėmė kvapą. Aplink driekėsi kalnai, buvo matyti tik dangus ir kitos didingos viršūnės. Nerūpėjo, nei kaip ten užlipau, nei kaip reikės nusileisti. Nerūpėjo namie palikti darbai ir rūpesčiai. Tuo metu tiesiog buvau „čia ir dabar“ – ši būsena taip retai aplanko mus kasdieniame gyvenime. Tada užtikrintai jaučiau, kad man niekur nereikia skubėti, kad aš tiesiog turiu laiko.

Laikas yra visatos duota valiuta, kurios visi gauname po lygiai. Kiekvieną dieną laiko gauname tiek pat, tačiau jaučiamės jo turintys skirtingai. Kai pradeda trūkti laiko, įsitempiame ir išgyvename stresą. Pradedame jausti įtampą kūne, ima skaudėti galvą, prasčiau miegame. O kada jaučiamės turintys laiko?

 

Sustabdo laiką

Psichologės Melanie Rudd, Jennifer Aaker ir Kathleen Vohs, norėdamos sužinoti, kaip patirti dalykai keičia laiko suvokimą, atliko kelis tyrimus.

Pirmajame eksperimente dalyvavusių studentų grupė žiūrėjo televizijos reklamas, kuriose buvo rodoma daug laimingų žmonių veidų. Taip buvo siekiama sukelti laimės emociją žiūrintiesiems. Kita grupė tuo metu žiūrėjo reklamas, keliančias nuostabą (buvo rodomi kosmoso vaizdai, vandenynas, kriokliai, banginiai). Po vaizdo įrašų peržiūros visi dalyviai atsakinėjo į tyrėjų klausimus. Paaiškėjo, kad studentai, kurie ką tik žiūrėjo nuostabą keliančias reklamas, buvo labiau linkę sutikti su tokiais teiginiais: „Aš turiu marias laiko, per kurį galiu daug ką nuveikti.“

Antrame eksperimente mokslininkės paprašė studentų parašyti rašinėlį. Vieni turėjo prisiminti kokį nors laimę atnešusį įvykį, kiti – nuostabą sukėlusią situaciją. Ir čia pastebėta ta pati tendencija: prisiminusieji nuostabos akimirkas teigė turintys daugiau laiko ir suvokė jį kaip labiau išsitęsusį.

Prisiminkite, kada paskutinį kartą buvote nustebę ir apimti akimirkos žavesio. Tikriausiai tuo metu negirdėjote, kaip tiksi laikrodis, ir negalvojote nei apie tos dienos, nei apie vakarykščius planus. Tiesiog įsijautėte į akimirką ir gėrėte į save jos grožį. Būtent šį dabarties momento patyrimą ir dovanoja nuostaba.

 

Tampame kantresni ir labiau patenkinti gyvenimu

Nuostaba padeda ne tik sustabdyti laiką, jį iki galo išgyventi, bet ir didina kantrybę bei skatina norą padėti kitiems. Studentų buvo prašoma prisiminti nuostabą arba laimę sukėlusį įvykį. Galvodami apie nuostabą jie dažniausiai prisimindavo ką nors, ką buvo galima priskirti vienai iš šių kategorijų: prisiminimas apie laiką, leistą gamtoje; prisiminimas apie kokį nors meno ar muzikos kūrinį; prisiminimas apie kokį nors didelį savo laimėjimą; prisiminimas apie kitų žmonių laimėjimus; prisiminimas apie kokią nors socialinę sąveiką. Tai pagrindiniai dalykai, keliantys mums nuostabą.

Po pirmosios užduoties dalis tiriamųjų pildė klausimynus, kuriais siekta nustatyti jų kantrumą ir norą aukoti kitiems savo laiką ar pinigus. Rezultatai parodė, kad apie nuostabą galvoję studentai buvo kantresni ir kartu linkę kitiems skirti daugiau savo laiko. Įdomu tai, kad noro aukoti pinigus nuostaba nesužadino. Tai patvirtino autorių įsitikinimą, kad nustebimas labai glaudžiai siejasi su laiko suvokimu ir noru savo laiką (bet ne pinigus) skirti kitiems.

Kitu eksperimentu buvo bandoma išsiaiškinti, kaip nuostaba siejasi su pasitenkinimu gyvenimu ir ką jos veikiami žmonės renkasi – patyrimus ar materialines gėrybes. Tiriamųjų buvo prašoma perskaityti istoriją ir įsijausti į pagrindinio veikėjo savijautą. Vieniems dalyviams buvo duotas aprašymas apie atsiveriantį vaizdą nuo Eifelio bokšto (taip siekiant sukelti nuostabą), kitiems – apie įprastą kraštovaizdį žvelgiant iš eilinio bokšto (neutrali emocija). Vėliau buvo pildomi klausimynai, įvertinantys laiko suvokimą, pasitenkinimą gyvenimu ir pasirinkimą tarp patiriamų dalykų (pvz., kelionė arba masažas) ir daiktų (pvz., naujas laikrodis arba išmanusis skaičiuotuvas). Kaip ir buvo spėjama, nuostabą patyrę žmonės jautėsi turintys daugiau laiko, buvo labiau patenkinti savo gyvenimu ir vietoj materialinių gėrybių rinkosi malonią patirtį.

 

Keičia savęs suvokimą

Dacheris Keltneris, ne vienerius metus su kolegomis tyręs nuostabą išgyvenančius žmones, pastebėjo, kad ši išgyvenama žavesio akimirka keičia ir asmens savęs suvokimą. Vieno tyrimo metu dalis tiriamųjų buvo prašomi pabaigti sakinį „Aš esu…“ stovint priešais milžiniškus dinozauro griaučius Gamtos mokslų fakultete. Kiti turėjo pabaigti tą patį sakinį universiteto koridoriuje. Rezultatai parodė, kad žmonės, kuriems klausimas buvo užduotas stovint šalia dinozauro griaučių, tris kartus labiau buvo linkę save suvokti kaip kažko didesnio dalį nei tie, kurie į klausimą atsakinėjo koridoriuje. D. Keltnerio teigimu, išgyvenant nuostabą, mūsų mąstymas susitelkia ne į smulkias detales, o į visumą. Negana to, kitas tyrimas atskleidė, kad besistebintiems žmonėms nebereikia aiškiai apibrėžtų taisyklių priimant sprendimus, o konfliktinėje situacijoje jie yra linkę geriau suprasti abi konfrontuojančias puses (nepuola palaikyti vienos kurios nors stovyklos).

Tie patys mokslininkai kartu su Emiliana Simon-Thomas tyrinėjo, kurioje smegenų dalyje gimsta nuostaba. Jai sukelti buvo rodomi įvairūs paveikslėliai ir tuo pat metu specialiais prietaisais buvo stebima tiriamųjų smegenų veikla. Paaiškėjo, kad kitokie malonumai (pvz., piniginis atlygis ar pyrago gabalėlis) mūsų smegenyse suaktyvina tas dalis, kurios susijusios su domėjimusi savimi. O nuostaba sužadina tas pačias smegenų dalis, kurios tampa aktyvios mums maloniai susijaudinus (pvz., motinai netikėtai pamačius savo vaiko nuotrauką). Taigi paprasti malonumai žadina domėjimąsi pačiais savimi, o nuostaba – domėjimąsi kitais. Išgyvenant žavesio akimirką organizme išskiriamas hormonas oksitocinas, kuris kursto šiltus jausmus kitiems. Būtent todėl mums kyla didelis noras pasidalyti šiuo potyriu su kitais. Ir, jei atidžiau pasižiūrėsite, kokiais straipsniais socialiniame tinkle „Facebook“ dažniausiai dalijasi žmonės, pastebėsite, kai tai nebus ekonomikos naujienos. Dažniausiai tai bus straipsniai, kuo nors stebinantys skaitytoją.

 

 Skatina dvasiškumą

1971 m. kosmonautas Edgaras Mitchellas buvo pakeliui iš Mėnulio, kai per savo kosminio laivo langą spoksojo į žvaigždes ir aiškiai pajuto, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Šis patyrimas buvo toks stiprus, kad nusileidęs ant Žemės jis pradėjo smarkiai domėtis religija. Kaip rodo Peterio Suedfeldo su kolegomis atliktas tyrimas, tokia transformacija nėra reta. Labai didelė dalis kosmonautų, pakilusių į kosmosą, patiria savotišką dvasinį nušvitimą. Smarkiai pasikeičia jų vertybės ir jie pradeda tikėti Dievu. Jei prieš skrydį į kosmosą daugelis išsiskiria individualizmu, vertina laimėjimus, asmeninį pasitenkinimą ir yra susitelkę į save, tai grįžus iš kosmoso šie dalykai pakinta. Kosmonautams pradeda rūpėti bendra žmonijos gerovė, dvasingumas. Iš susitelkimo į save pereinama prie domėjimosi aplinkiniais.

Vis dėlto nebūtina išskristi į kosmosą, kad taptum religingas. Psichologai D. Keltneris ir Jonathanas Haidtas nuostabą apibūdina kaip dviejų elementų derinį. Pirmasis yra didingumo pojūtis, kurį jaučiame išgyvendami erdvės (kai žiūrime į neaprėpiamą vandenyną ar dangų) ar jėgos (kai stebime siaučiantį uraganą) pojūtį. Antrasis elementas – noras pritaikyti šį potyrį prie savo patirties. Pavyzdžiui, jei nuvykstate į Ameriką ir pamatote Didįjį kanjoną, jus sužavi ten atsivėręs vaizdas. Jus supančių kalnų didybė verčia ieškoti atsakymo, kaip visa tai atsirado. Jūs mąstote: „Oho! Iš kur visa tai?“ Panašus jausmas patiriamas ir laikant rankose ką tik gimusį kūdikį. Tokie sukrečiantys potyriai skatina tikėjimą antgamtinėmis jėgomis. Jennifer Whitson ir Adamo Galinsky teigimu, praradęs kontrolės jausmą, žmogus pradeda pats kurti sistemas. Jis gali matyti formas tarp visiškai atsitiktinai išsidėsčiusių elementų (pvz., įžvelgiame gyvūnus ar kitokius paveiksliukus grindų ar sienų lentų medienos tekstūroje). Žmogus gali įžvelgti ryšius tarp nesusijusių dalykų ir darytis prietaringas. Kai mūsų gyvenime įvykiai pradeda tekėti nenumatyta vaga ir mes prarandame kontrolės jausmą, esame linkę pradėti tikėti Dievu. Aaronas Kay su kolegomis teigia, kad žmonės, kurių gyvenime įsivyrauja chaosas, ieško jį galinčios suvaldyti rankos – visagalio Dievo, kuris turi kontrolę, kuriam viskas paklūsta.

Nuostaba išveda mus už žinomumo ir suprantamumo ribų, kartu atimdama kontrolės jausmą ir skatindama tapti religingesniais. Piercarlo Valdesolo ir Jesse Graham atliko eksperimentą, kurio metu rodė tiriamiesiems įvairius trumpus filmukus, keliančius skirtingas emocijas. Eksperimentas atskleidė, kad gamtos vaizdai, palyginti su komedija ar neutraliu interviu, labiausiai kėlė nuostabos jausmą, o šis – tikėjimą antgamtinėmis jėgomis ir Dievu. Mokslininkai leidžia daryti išvadą, kad nuostaba, patirta įkopus į aukščiausią kalną ar pasižiūrėjus filmą apie kosmosą, paverčia mus ne tokiomis racionaliomis ir logiškomis būtybėmis. Kalnai, jūros ar žvaigždės įkvepia kurti poeziją, o ne matematines lygtis. Intuityvus mąstymas daro mus religingesnius, šitaip nuostaba atveria mums duris į dvasingumą.

 

Kaip nepaliauti stebėjusis?

Nuostaba yra būsena, kai mūsų smegenys nebesupranta, kas vyksta. Kasdienybėje esame įpratę gyventi ir mąstyti pagal žinomą tvarką. Mes stengiamės nuspėti žmonių elgesį ir ateities įvykius, kiekviename žingsnyje esame linkę ieškoti įrodymų, kad viskas vyksta taip, kaip ir tikėjomės. Tai normalu – šitaip smegenys išnaudoja mažiau energijos. Nuostaba, atvirkščiai, ją atima. Tačiau kartu ir labai daug gauname.

Tad kiek jos reikėtų patirti kasdien? Anksčiau žmonės praleisdavo daugiau laiko lauke, todėl dažniau patirdavo žavėjimosi akimirkų. Jie dažniau žvelgė į dangų, kuris laikomas stipriu nuostabos šaltiniu, ir dažniau stebėjosi gamta, jos reiškiniais bei gyvūnais. Šiais laikais mažai būname lauke, o nuostabos šaltiniai iš gamtos mus pasiekia kur kas rečiau. Tačiau vietoj jų dabar žmonės turi kitų nuostabą keliančių priemonių. Jie gali žiūrėti filmus, stebinančius vaizdo įrašus, kurie daro poveikį per vaizdą, garsą ir efektą pastiprinančią muziką. Kompiuteriniai žaidimai šiuolaikiniams jaunuoliams leidžia taip pasinerti į kitą tikrovę, kad jų būsena gali būti tapatinama su religiniu transu. Būtent dėl šios priežasties paaugliai yra tokie nelaimingi, kai ribojamas laikas prie kompiuterio. Juk taip iš jų yra atimamas pagrindinis nuostabos šaltinis, kurį jiems sunku pakeisti kuo nors kitu. Iš jų atimamas malonus transo būsenos jausmas, kurį kiekvienam taip norisi patirti.

Vis dėlto nuostabos šaltinių kur kas naudingiau ieškoti tikrovėje, ypač gamtoje. Mokslininkų teigimu, vienas stipriausių nuostabos šaltinių yra kelionės. Norėdami savo gyvenime sulėtinti per greitai tekantį laiką, kuo dažniau leiskitės į keliones. Pateikite savo akims vaizdų, kurių jos dar nėra regėjusios. Stenkitės pamatyti naujas šalis ar vietas, kuriose dar nesate buvę. Išvažiuokite į kalnus. Dažniau stebėkite dangų ir žvaigždes. Atsidurkite vietose, kuriose gausu to paties pasikartojančio motyvo (žydinčių tulpių ar rugiagėlių laukas, spalvotų prieskonių krūvos Indijos turguje, didelis skrendančių paukščių ar plaukiančių žuvų būrys). Netgi keletas minučių skaitant apie nuostabą keliančius dalykus arba juos prisimenant gali gerokai pailginti mūsų dieną, suteikti pozityvių emocijų ir nuspalvinti kasdienybę kitomis spalvomis.

 

 

Įneškite į savo gyvenimą nuostabos

  • Kasdien stenkitės padaryti ką nors neįprasta. Nuostaba kyla tada, kai susiduriame su dalykais, kurių dar nesame patyrę. Pasiklausykite naujos muzikos, pasižiūrėkite naują filmą, ištyrinėkite Tailando kraštovaizdį…
  • Kuo daugiau laiko praleiskite lauke. Gamta yra puikus nuostabos šaltinis. Stenkitės kuo dažniau eiti pasivaikščioti į parką ar mišką. Būtų idealu, jei galėtumėte sau leisti bent savaitgaliui išvažiuoti kur nors nuošaliau nuo civilizacijos ir nakvoti palapinėje.
  • Bendraukite su įvairiais žmonėmis. Dažniausiai bendraujame su į mus panašiais asmenimis. Tačiau norėdami praplėsti akiratį, įnešti nuostabos elementų į savo gyvenimą, turėtumėte pažinčių dairytis už savo socialinio rato. Pabandykite užmegzti pažintį su tais asmenimis, kurie jums atrodo neįdomūs, ne jūsų skonio. Išbandykite dalykus, kuriais jie domisi. Pažvelkite į pasaulį jų akimis.
  • Pakelkite akis į dangų. Išsiugdykite įprotį kuo dažniau žiūrėti į dangų. Eidami į darbą ar iš jo, vedžiodami šunį stebėkite dangaus žydrynę. Tai vieta, kuri niekada nenustoja keistis. Kai tik galite, naktį stebėkite žvaigždes. Tai padės jums pajusti visatos didybės jausmą. Pabandykite atrasti naujas formas, pojūčius.
  • Užtikrinkite sau kasdienę dozę įkvėpimo. Pradėkite skaityti įkvepiančius tinklaraščius internete, kuriuose dedamos nuotraukos su įspūdingais gamtos vaizdais, gražiais dizaino sprendimais, juokingais paveikslėliais. Vartykite jums patinkančius žurnalus. Dairykitės į gražiai apsirengusius praeivius, iš jų irgi galima pasisemti įkvėpimo.
  • Domėkitės menu. Neįprastos formos ir sprendimai – neišsemiamas žavesio šaltinis. Dažniau eikite į galerijas, muziejus.
  • Išbandykite ką nors nauja. Nauji dalykai kelia nuostabą. Todėl nesiliaukite smalsavę ir bandę įvairias veiklas. Kiekvienoje jų atraskite žavesį keliančių elementų. Viską darykite taip, tarsi bandytumėte pirmą kartą.

Komentuoti