Raktinis žodis

asmenybės

Rodoma

„Kaip priversti savo gyvenimą dirbti“, „Tavo stiklinė ne perpus tuščia, o perpus pilna“, „Tu gali tai padaryti!“, „Įsivaizduok norimą ateitį ir ji išsipildys“ – šie ir kiti pozityvaus mąstymo lozungai tapo neatsiejama interneto, spaudos ir įvairių dvasinių mokytojų pasisakymų dalimi. Ar iš tikrųjų visiems žmonėms geriau mąstyti pozityviai nei negatyviai?

Psichologija nebūtų tokia įdomi, jei nebandytų paaiškinti mūsų elgesio suprantama kalba. Tačiau didžiausias to trūkumas, kad sudėtingas reiškinys suvedamas iki paprasto. Su tipologijomis susipažinusiam žmogui nesunku pasirodyti ekspertu, pasakius: „Jis elgiasi kaip tipiškas introvertas, nes vengia bendrauti.“ Arba: „Judviejų santykiai pagal socioniką yra konfliktiški, todėl nieko keista, kad negalite pakęsti vienas kito.“ Kalbančiajam tai nė motais, nes poreikį pabūti vienam jaučia kiekvienas žmogus ir vargu ar tai susiję tik su introversija. Ir kad socionika – žmonių klasifikavimas pagal Carlo Gustavo Jungo psichines funkcijas – negali nieko atskleisti apie partnerių suderinamumą, nes konfliktų kyla tarp daugybės žmonių, kurie puikiai sutaria ir netgi myli vienas kitą. Paaiškinimas „tu taip elgiesi, nes toks yra tavo tipas“ atrodo gana abejotinas, net jei tipologija būtų patikima ir pagrįsta moksliniais eksperimentais. Šiuo metu egzistuoja apie šimtą įvairiausių tipologinių klasifikacijų. Pažvelkime į keletą populiariausių. Skysčių teorija Keturis žmonių temperamentus V a. pr. Kr. išskyrė graikų gydytojas Hipokratas,…

Pasakose princesės nuolat pakliūva į piktų raganų ar blogųjų burtininkų rankas, o princai ir gerieji burtininkai jas gelbėja. Šis siužetas yra amžinas ir dažnai įvairiomis formomis atsikartoja realiame gyvenime. Klientai tokias istorijas pasakoja savo psichoterapeutams. Pastarieji įvardija tam tikrus santykių dėsningumus, pastebimus jau vaikystėje. Tėčio princesė Jei esate matę filmą „Kietas riešutėlis“, be abejo, įsiminėte, kaip narsus policininkas (aktorius Bruce’as Willisas) stebi savo dukros pasimatymą automobilyje, o paskui su triukšmu atbaido nuo jos vaikiną. Jis elgiasi kaip tikras pavyduolis, o pavyduliavimas – ženklas, kad kažkur glūdi savininkiškas (gal net seksualinis) ryšys. Nors mergina vieną dieną išteka, jos ryšys su tėvu vis dar šiek tiek trukdo santykiams… Mano psichoterapijos kabinete vis pasirodo „mažoji tėvo princesė“. Dažniausiai tai būna ištekėjusi moteris, nusivylusi savo vyru. Visos princesės panašios, nes išsiskiria tam tikrais tipiniais bruožais: nuo mažens jaučiasi artimesnės tėvui, o ne motinai; jų santykiai su motina labai įtempti; labai supranta ir priima…

Jau dešimt metų „Psichologijos akademija“ suburia žmones, siekiančius sąmoningai kurti savo ir savo aplinkos ateitį. Nuosekliose dvejus metus trunkančiose studijose išmokstama: taikyti psichologijos žinias darbe ir gyvenime; geriau suprasti save ir kitus, lengviau bendrauti, spręsti konfliktus, įveikti stresą, medituoti ir dar daug ką; pasiekti užsibrėžtų tikslų; efektyviau valdyti save ir kitus; gyventi sąmoningiau, turiningiau ir džiaugsmingiau. Plačiau apie studijas skaitykite čia – Psichologijos akademija

Nuolat tobulėti, atrodytų, visai nebloga mintis. Tobulėti galima visaip: sportuoti ir grožėtis prieš veidrodį augančiais raumenimis, mokytis dar vienos užsienio kalbos ir su pasitenkinimu kalbėtis užsienyje vietine kalba. Žmonės tobulėja natūraliai, kai auga jų kompetencija, tad bet kokia veikla, atliekama daug metų, suteikia mums automatinių įgūdžių. Tačiau perfekcionizmas – ne apie tai.