Raktinis žodis

auklėjimas

Rodoma

Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais. Ar kada teko girdėti mitą apie garsų graikų karį Achilą? Jo motina deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų nuo pažeidžiamumo ir mirties, maudydavo jį stebuklingoje Hado karalystės upėje Stikse. Ilgainiui visas Achilo kūnas tapo tvirtas ir stiprus, išskyrus kulną, už kurio motina jį laikydavo maudynių metu. Deja, mūšyje užnuodyta priešo strėlė pataikė tiesiai į neapsaugotą Achilo kulną ir tai lėmė jo mirtį. Atrodo, šis mitas bando išmintingai perspėti, kad net ir stipriam žmogui pažeidžiama vieta ar silpnybė gali tapti pražūtinga. Panašiai mes linkę galvoti apie lengviau pažeidžiamus ir jautrius vaikus – manome, kad jų jautrumas yra silpnybė. Nieko keista, nes šiems mažyliams reikia daugiau dėmesio – jie neramūs, dirglūs, sunkiau auklėjami, labiau nerimauja naujose situacijose, sunkiau užmiega arba miega itin jautriai. Tačiau jautrumas yra silpnybė tol, kol yra nepažintas ir…

Nuolatos bendraujame su žmonėmis, neišvengiamai vertiname jų veiksmus kaip blogus ir gerus, smerktinus ir girtinus arba tiesiog moralius ir amoralius. Mes tai darome natūraliai, intuityviai, be pastangų ir negalime liautis. Kodėl? Vidinis moralistas Atidžiau pažvelgę į kasdienes situacijas, pastebime, kad kai kurie įvykiai sukelia stipresnę reakciją ir griežtesnį vertinimą, o kiti mums apskritai nesukelia emocijų. Panašu, kad vertinimai gali būti dvejopi: moralūs (žudyti yra blogai) arba tiesiog priklausomi nuo sveiko proto, pavyzdžiui, valgyti musmires yra blogai. Kuo moralinis vertinimas skiriasi nuo įprasto? Psichologas Eliotas Turielas ir jo kolegos, tyrinėdami moralinių vertinimų raidą tarp vaikų, pastebėjo, kad mažieji moralizuoti pradeda labai anksti ir tai išlieka kaip universalus psichologinis bruožas. Atliekant tipinį tokios tradicijos eksperimentą su vaikais, pasitelkiamos trumpos istorijos, sakykime, apie Petriuką, kuris vienu atveju nuskriaudžia kitą vaiką mušdamasis ar užgauliodamas, o kitu atveju tiesiog elgiasi ne pagal taisykles, pavyzdžiui, į mokytoją kreipiasi „tu“. Rezultatai parodė, kad vaikai (netgi vėliau…

Kas skaitė Pamelos Trevers knygelę „Merė Popins“, tikriausiai atsimena auklę, kuri bet kokiomis aplinkybėmis susitvarkydavo su keturiais vaikais. Vaikai ją mylėjo, klaũsė ir bijojo netekti. Gerai, kai atsiranda auklė, padedanti išspręsti visas problemas. O jei auklės neturime? Ko siekia vaikas? Tėvai dažnai įsivelia į nepabaigiamą karą su vaikais „kuris kurį?“ arba, praradę viltį juos sutramdyti, tiesiog nuleidžia rankas. Būdami vaikai, tikriausiai esate sau pasakę „savo vaikus aš auklėsiu demokratiškai! Mes būsime tikri draugai, kalbėsimės, kartu spręsime kylančias problemas“. Deja, iš tikrųjų ne visada taip nutinka. Tėvai, augindami vaikus, dažnai elgiasi su jais taip pat, kaip elgėsi jų tėvai. Pyksta, erzinasi, nesupranta. Ima naudotis savo autoritetu, liepia, nurodinėja, bara, kartais ir suduoda. Tuomet atsiranda kaltės jausmas, kuris dažnai kompensuojamas pirkiniais – žaislais, skanėstais ar pažadais kur nors nuvesti ir pan. Ar galima būtų išvengti šio beprasmio karo šeimoje? Kaip būti demokratiškiems ir išauklėti darbščius, tvarkingus, tėvus gerbiančius vaikus? Jei tėvai nesupranta…